Pirmasis puslapis
Atmintis
Laikas ir žmonės
Likimai
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tikimasi restauruoti E.Andrė projektuotus parkus

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Eduardas Andrė – didis parkų kūrėjas pasaulyje, palikęs ženklų pėdsaką Lietuvoje

Užtrakių parko schema

Lentvario parko schema

Lietuvos kultūros vertybių apsaugos departamentas (KVAD), bendradarbiaudamas su Europos istorinių parkų apsaugos ir restauravimo ekspertais, mokys Lietuvos specialistus saugoti, restauruoti istorinius parkus, taip pat rengs Lietuvos istorinių parkų restauravimo galimybių studiją. Istorinių parkų apsaugos ir restauravimo ekspertai, kraštovaizdžio specialistai iš Prancūzijos, Belgijos, Liuksemburgo, Italijos liepos pradžioje aplankė tris netoli Vilniaus esančius garsaus kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė (1840-1911) projektuotus parkus – Trakų Vokėje, Lentvaryje bei Užtrakyje, susitiko su vietos administracija ir parkų savininkais.

Žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas, botanikas E.Andrė stažavosi Paryžiaus nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje. Nuo 1860 metų – Paryžiaus želdinių skyriaus vyriausiasis sodininkas. Versalio nacionalinės sodininkystės mokyklos dėstytojas. Kraštovaizdžio architektūros katedros (pirmosios Prancūzijoje) dėstytojas nuo 1892 metų. Tais pačiais metais tampa profesoriumi. Žurnalo „Revue Horticole“ redaktorius. Iškilus Prancūzijos peizažo specialistas E.Andrė XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje sukūrė apie 100 parkų Prancūzijoje, Anglijoje, Danijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Belgijoje, Šiaurės Afrikoje, Šiaurės ir Lotynų Amerikoje ir kitur. Jo kūryba buvo labai reikšminga ir žinoma įvairiose pasaulio šalyse, jis yra sukūręs daug visuomeninių ir privačių sodų, o jo darbai davė naują impulsą sodų menui ir parkų plėtrai.

E.Andrė Lietuvos grafų Tiškevičių buvo pakviestas dirbti Lietuvoje. Taip atsirado reprezentaciniai, rezidenciniai peizažiniai parkai Palangoje (XIX a. pabaigoje), Lentvario, Užtrakio – abu XIX a. pabaigoje ir Trakų Vokės (1900). E.Andrė 1879 metais parašė knygą „Sodų menas. Visuotinis traktatas apie parkų ir sodų komponavimą“, o 1889 metais – knygą „Bromelinių šeimos augalai“. Nemažai straipsnių parkotyros tema parašė žurnale „Revue Horticole“.

KVAD duomenimis, iš viso Lietuvoje yra apie tūkstantis istorinių parkų, daugiausia išlikusių buvusių dvarų teritorijoje. Užsienio ekspertai pripažino, kad dabar savo pirmykštę išvaizdą praradę E.Andrė kurti parkai, neturintys analogų pasaulyje, yra brandžiausi minėto autoriaus kūriniai, todėl turi būti atkurti bei pritaikyti kultūriniam turizmui. Dažnai Lietuvoje apsilankantys užsienio specialistai pastebėjo į gera pakitusį mūsų šalies visuomenės požiūrį į istorinį parkų paveldą.

KVAD Tarptautinių ryšių ir informacijos skyriaus vedėjo Alfredo Jomanto nuomone, pirmoji parkų atkūrimo projekto dalis užtruks beveik metus. Būtina surengti parkų restauravimo ir apsaugos specialistų mokymus ir parengti istorinių parkų restauravimo galimybių studiją. Minėti parkai netoli Vilniaus yra įdomūs ir vertingi tik visi trys kartu, sudarydami savotišką istorinių parkų junginį – „trilogiją“, todėl iš jų išskirti kurį nors vieną ir tik jį restauruoti būtų netikslinga. Bus rengiamas projektas, kad E.Andrė suprojektuoti parkai taptų kultūrinio turizmo vieta. Ekspertai dar negali pasakyti, kiek kainuos visų trijų parkų atstatymas, tačiau neabejoja, kad šiems darbams prireiks didelių lėšų. Užsienio ekspertų nuomone, parkas yra gyvas paminklas, tačiau įdėtos lėšos per kultūrinį turizmą ateityje atsipirktų šimteriopai.

Lietuvos miestuose ir gyvenvietėse yra daug senų, valstybės saugomų parkų, turinčių kultūrinę, architektūrinę bei dendrologinę vertę. Seniausi Lietuvoje išlikę parkai yra XVII-XVIII a. dvaruose ir didikų rezidencijose. Tai geometriniai parkai su viena ar dviem stačiais kampais susikertančiomis kompozicijos ašimis ir dažnai teritorija su terasomis. Juose pagrindiniai pastatai išdėstyti simetriškai, yra taisyklingos formos atviros erdvės, vejos parteriai bei vandens baseinai ir tiesios medžių alėjos. Tokių parkų kompozicijos ašys kartais nusitęsia į greta išaugusią gyvenvietę ar miestą (pavyzdžiui, Rokiškio parko). Nuo XIX a. pradžios kai kurie senieji parkai pertvarkomi į peizažinius parkus. Tokiems parkams būdingas glaudus ryšys su vietos reljefu, neišryškinta kompozicijos ašis, vingiuotos alėjos, natūralių, aptakių formų vandens telkiniai ir vaizdingi želdinių deriniai. Tokie parkai ypač suklestėjo Lietuvoje XIX a. pabaigoje, tarp jų minėti E.Andrė suprojektuoti parkai. Tai patys vertingiausi parkai, priskiriami prie parko kūrybos šedevrų grupės.

Palangos parkas įkurtas 1899 metais pušimis apaugusiose pajūrio kopose. Iš pradžių parkas užėmė 60 ha, o jau XX a. viduryje teritorija buvo išplėsta iki 86 ha. Palangos parko planinėje ir erdvinėje struktūrose išryškinti gamtiniai elementai. Einant švelniai vingiuojančiomis alėjomis, atsiveria vis nauji, nesikartojantys nedidelių želdinių apsuptų erdvių daugiaplaniai reginiai. Alėjos ir takai dažniausiai nutiesti erdvių pakraščiais, todėl galima stebėti želdinių derinius tiek iš arti, tiek iš vidutinių atstumų. Alėjos nesikerta, bet tarsi upokšniai viena į kita įsilieja. Parke daugiausia paprastųjų pušų. Rytinėje dalyje auga nemažai paprastųjų eglių, mažalapių bei didžialapių liepų. Daugumoje medynų gausu vešliai augančių juodalksnių, kurie vyrauja į pietryčius nuo tvenkinio. Medynų pakraščiuose ir greta jų augančiose medžių grupėse veši įvairių svetimžemių medžių: auga raudonasis ąžuolas, popieržievis beržas, geltonžiedis kaštonas, sidabrinis klevas, grakščioji liepa.

Lentvario parkas (Trakų r.) įkurtas XIX a. pabaigoje kalvoto reljefo 12 ha teritorijoje. Iš pietų parką supa Lentvario ežeras, o iš rytų – trys grandine išsidėstę tvenkiniai. Pagrindinė privažiavimo alėja eina per ežero ir tvenkinių sąsmauką. Parko viduryje esantis tvenkinys įsijungia į tvenkinių grandinę kaskadiniu upokšniu. Jis teka kalvos papėdėje, ant kurios pastatytas bokštinis pastatas. Į pietus nuo kalvos ant aukštos terasos prie ežero stovi neogotikinio stiliaus aukštu kuoru rūmai. Priešais rūmus įgilintas stačiakampis parteris. Rūmai ir į vakarus nuo jų pastatyti gyvenamieji bei ūkiniai pastatai sudaro darnų ansamblį. Pakraštyje stovinčios didelės mūrinės daržinės stogo galuose dailiai išmūryti du gandralizdžiai. Jie pagyvina pastato siluetą. Į šiaurę nuo kaskadinio upokšnio pakylama į daubelėje esančią žaidimų pievelę, o iš jos - į apžvalgos kalvelę. Kalvelės šlaitai ir kaskadinio upokšnio krantai kai kur sutvirtinti stambiais akmens luitais bei akmenimis. Taip pat padarytos ir akmeninių laiptelių grupės, įrengtos takų staigesnio nuolydžio ruožuose. Iš rūmų prie ežero veda dveji platūs laiptai. Parko įdomybė yra viadukas per kaskadinį upokšnį ir greta vingiuojantį taką. Jo skliautai atrodo tarsi iškalti natūralioje uoloje. Vakariniu parko pakraščiu teka kitas upokšnis, kuris per sukrautą iš stambių akmenų krioklį „įkrenta“ į ežerą. Už šio upokšnio prasideda miško parkas. Tai mėgstama lentvariškių poilsio vieta. Parke vyrauja vietinės eglės, pušys, klevai ir liepos, auga nemažai ąžuolų. Tarp svetimžemių medžių – europiniai maumedžiai, dar auga melsvosios pocūgės, vakarinės tujos, didžialapės liepos, Švedlerio paprastieji klevai, pilkieji riešutmedžiai, karpotasis beržas.

Užutrakio parkas (Trakų r.) įkurtas XIX a. pabaigoje Galvės ežero pusiasalyje, užimančiame banguoto reljefo 40 ha plotą. Ežero pakrante vingiuojantis privažiavimo takas veda į šiaurės vakarinę parko dalį, kurioje prie stataus kranto stovi dviejų aukštų neorenesansinio stiliaus rūmai. Jie pastatyti ant aukštos stačiakampės terasos ir atskirti nuo ežero kranto baliustrada. Iš rūmų ir nuo terasos atsiveria plati perspektyva į ežerą ir Trakų pilį. Pagrindinė parko alėja jungia rūmus su pietiniame pakraštyje esančia prieplauka. Keliose vietose, kur ši alėja eina staigesnių šlaitų pakraščiais, juos išryškina iš žemės paviršiaus iškylantys dirbtinių uolienų fragmentai. Pro pietinį parterį nusileidžiama laiptais į ežero pakrantės alėją. Šiaurinėje parko dalyje yra du tvenkiniai. Į rytus nuo rūmų einanti alėja veda prie didesnio naujo tvenkinio, įrengto XX a. pabaigoje. Šiame parke vyrauja vietinės pušys, eglės, ąžuolai, beržai. Yra daug uosių, juodalksnių, įvairių liepų: mažalapių, svetimžemių didžialapių, hibridinių paprastųjų ir grakščiųjų. Nemažai gražiai nuaugusių melsvųjų pocūgių ir kitų medžių.

Liko dar vienas E.Andrė šedevras – Trakų Vokės parkas (Vilniaus r.), įkurtas 1900 metais banguoto reljefo 23 ha plote greta pagrindinio kelio iš Vilniaus į Trakus. Pietvakarinės parko dalies aukštoje terasoje stovi puošnūs neorenesansinio stiliaus rūmai. Pagrindinio privažiavimo triguba alėja statmena rūmų ašiai. Į rytus nuo rūmų aukštoji terasa baigiasi pasagos formos iškyšuliu, kur šlaito pakraščiu eina pasivaikščiojimo alėja. Prie jos yra pusiau apskrita apžvalgos aikštelė. Žemoje rytinėje terasoje tyvuliuoja trys medynų apsupti aptakūs tvenkiniai. Smarkiai banguoto reljefo dalį dengia medynai, tarp kurių vingiuoja takai. Parko alėjos sudarytos iš vietinių liepų, o medynuose vyrauja klevai ir uosiai su eglių, pušų, beržų bei ąžuolų priemaiša. Auga jame ir svyruokliniai baltieji gluosniai, Švedlerio paprastasis klevas.

Bandymas atkurti projektuotus E.Andrė parkus yra tuo pačiu paskata visų Lietuvos regionų valdžios atstovams susirūpinti savo rajone, seniūnijoje esančiais parkais. Grįžta lietuvių gamtos grožio samprata, prisiimti moraliniai įsipareigojimai – Europos Sąjungoje privalome puoselėti esamų parkų grožį, kurti naujus parkus.

Autoriaus nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"