| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Bendruomenės kūrimas
ŠIAUDINĖ. Pačiame Akmenės rajono vakariniame pakraštyje gražiai sutvarkytas ir gerai išsilaikęs Šiaudinės bažnytkaimis su prieš 225 metus statyta unikalios medinės žemaičių architektūros (karūnuotu bokštu) Švč. Mergelės Marijos bažnytėle. Čia rugpjūčio 16 dieną švenčiami Šv.Roko - ligonių slaugytojo atlaidai. Šiais metais atlaidai vyko rugpjūčio 22 dieną, sekmadienį. Kan. Vincentas Gauronskis, Viekšnių klebonas ir Mažeikių r. vicedekanas, gimęs šioje parapijoje ir krikštytas Šiaudinės bažnyčioje, šv. Mišių homilijoje įkvėptai kalbėjo, kad žmogus, neturintis savo gimtojo krašto, yra nelaimingas žmogus. Šv.Mišiose dalyvavo ir Papilės klebonas kun. Aloyzas Orantas. Bažnytėlė ir šventorius negalėjo sutalpinti maldininkų. Keli kilometrai iki Šiaudinės visos pakelės buvo užstatytos automobiliais. Bepigu dabar važiuoti: visi keliai asfaltuoti, gražiai sutvarkyti tiltai. Lygus kaip kaspinas kelias vingiuoja nuo Tryškių ir Viekšnių, nuo Akmenės, Papilės iki Šiaudinės. Senojo vieškelio, kuriuo važiuodavo arkliais kinkytais ratais mūsų garsiosios rašytojos Ivanauskaitės (Lazdynų Pelėda), liko vos keli kilometrai - Šiaudinė, Paragiai, Balsiai. Kitais metais ir tuos padengs. Ne kelionė, o sekmadieninis važiavimas. Ir suplaukė tais keliais ne tik vietiniai, bet ir buvę parapijiečiai. Prisiglaudęs prie medinių piliorių pamaldžiai giedojo iš šių kraštų kilęs garsus mokslininkas prof. Vytautas Vitkauskas. Pasimeldęs nepamiršo šventoriuje gimtąja tarme pašnekinti moterų. Ir čia dirbo savo darbą: rinko medžiagą gal savo tarmės žodynui. Tarp maldininkų švietė Vilniaus folkloro teatro vadovo Povilo Mataičio balta galva. Senoviškuose klauptuose sėdėjo ir Lazdynų Pelėdos vaikaitis, dabar žinomas Lietuvoje kultūrologas Rimantas Matulis. Jam irgi čia, Šiaudinėje, Paragių dvare, gimtieji namai. Dabar jis atgavo senolės žemę. Šv.Mišių metu ėjo iškilminga procesija aplink bažnyčią. Jauni vyrai stipriomis rankomis nešė parapijos vėliavas, baldakimą, kryžių. Čia pat, bažnyčioje, jie puošėsi baltomis kamžomis, rūpestingai padėjo žmonos, dukros ar motinos - patvarkė kamžas, drabužius, sulygino plaukus... Kanauninkas užgiedojo iškilmingą himną Viešpatie Dieve!.. ir visa minia pagavo pritardama ... mūsų valdove! Žmonės siūbtelėjo, bet ramiai, susikaupę, nesistumdydami, galvodami apie savo ir visų mūsų likimą ėjo šventoriumi. Giesmės, dūdų orkestrui pritariant, aidėjo tarp senų šventoriaus ąžuolų, medinės bažnytėlės ir nulėkė laukais iki Kerežių, Kairiškių, Meškių, Paragių, Balsių, Užpelkių... Visų mintys ir viltys vienodos - Dieve, laimink Lietuvą! Ypač dramatiškai tėvynės tema iškilo tuoj po šv.Mišių čia pat, bažnyčioje, Lietuvos folkloro teatro pagiedotoje Rytų Lietuvos partizanų sakmėje Ko palinko žilvičiai prie kelio (rež. P.Mataitis). Partizanų kapai - nežinomų didvyrių kapai. Vaidinimo vertę sudarė autentiški mūsų tautos pasipriešinimo kovos tekstai, atkurtos tos kovos situacijos ir būdai ir, žinoma, melodingos dainos, kurias jau suspėjome pamiršti. Lietuvos Katalikų Bažnyčia savo ryšiais su teatru yra unikali pasaulyje. Dar viduramžiais Vilniaus akademijos jėzuitai rašė savo viršininkams į Romą: Jei mes neleisime lietuviams vaidinti bažnyčioje, čia Dievo žodis neateis. Vaidinimas, kaip maldos ir atnašavimo forma, iškelia mūsų religinio jausmo savitumą. Vaidinimas Lietuvoje niekada nebuvo verslo ar pramogos dalykas. Filosofas V.Kavolius irgi nurodo, kad lietuvių teatras kyla iš mūsų pasaulio metafizinės sampratos. Pasibaigė Šv.Roko atlaidai. Dauguma žmonių pasuko į Paragius, seną Ivanauskų dvarą, kuriame gimė ir užaugo garsiosios mūsų rašytojos Sofija Pšibiliauskienė-Ivanauskaitė ir Marija Lastauskienė - Ivanauskaitė, pasirašinėjusios Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Neapsakomai jaukus senas parkas. Žmonės po šimtametėmis liepomis, uosiais ir klevais pasitiesė staltieses, išdėstė atsivežtas vaišes ir šeimomis pietavo. Visas parkas - didžiuliai giminių pietūs. Kas čia atsitiko, kad tolimas Šiaurės Lietuvos užkampis pasidarė tokiu traukos centru? Pirmiausia, žinoma, didelė Akmenės rajono kultūros skyriaus žmonių išmintis ir gabumai. Sunku dabar pasakyti, kam pirmam kilo mintis atkurti seną mūsų žinojimą - Lietuvoje kiekvienų atlaidų sudėtine dalimi būdavo vaidinimai. Kultūros skyriaus vedėja Janina Rekašienė sutelkė darbščius ir iniciatyvius žmones - Viekšnių mėgėjų teatro režisierę Birutę Švažienę, Paragių muziejaus vadovę Janiną Čibirienę, Akmenės kultūros skyriaus darbuotojus režisierę Daivą Liutkienę ir paminklosaugos vyr. specialistą Antaną Gabalį - įtikino Akmenės rajono merą Anicetą Lupeiką ir vicemerą Apolinarą Micių, kad Paragiai turi būti Lietuvos dvasinės atgaivos centras. Lazdynų Pelėda per savo kūrinius suformavo svarbiausias dabarties pasaulio visų mūsų dvasines nuostatas: atjautą žmogui, gailestį, silpnojo ir neįgaliojo bendražmogiškąją vertę. Šiaurės Lietuvos teatrai į Paragius jau kelinti metai suvažiuoja Šv.Roko atlaidų išvakarėse. Ši tradicija tęsiasi nuo 1990 metų, kada čia buvo sušaukta trečioji visos Lietuvos klojimo teatrų krivūlė. Suvažiavime dalyvavo Klaipėdos Kopgalio teatras (rež. E.Kupčiūnas), Jurbarko teatras (rež. D.Budrytė-Samienė), Agluonėnų teatras (rež.A.Šutkus), Ukmergės teatras (rež. V.Česnaitis), Kretingos teatras (rež.E.Radžius) ir net Punsko lietuvių teatras (režisierė T.Parancevičienė). Vertinimo komisijoje dalyvavo lietuvių teatro patriarchas V.Maknys, kuris kalbėjo: Mūsų tauta - vienintelė pasaulyje, kuri XX a. pradžioje jau turėjo etnografinį teatrą. Jis tiesiogiai buvo paimtas iš liaudies apeigų, lietuviškųjų vakarų. Tada dar nebuvo sudegintas didysis Paragių dvaro klojimas su trejomis durimis, linų ir javų džiovinimo pirtimi, šaludėmis ir peludėmis. Po keturiolikos metų atsirado nauji teatrai ir naujos idėjos. Mes jau aiškiai sugebame atskirti dailės teatrą nuo tautodailės teatro, suvokiame pastarojo didelę kultūrinę vertę, jo reikšmę ir įtaką ne tiek žiūrinčiam, kiek vaidinančiam žmogui. Per vaidinimą didelė dalis žmonių sugeba peržengti fizikos ribą ir patirti svaiginančią metafizinę būseną. Pirmąją suvažiavimo dieną vaidino Kriukų teatras (rež. D.Musėjukienė), Klykuolių teatras (rež. S.Burgienė), Vaiguvos teatras (rež. R.Kvietkuvienė), Ventos teatras (rež. R.Petrošienė), Papilės teatras (rež. D.Tenienė), atvyko Vitini teatras (rež. R.Adomaitė) iš Latvijos. Menki juokai - susidarė per šimtas vaidilų. Vėlų šeštadienio vakarą Paragių parko alėjoje, prie akmens stalo, apšviesto fakelais, susirinko poetai ir skaitovai. Čia nauji kūriniai būdavo garsiai skaitomi dar Lazdynų Pelėdos laikais. I.Simonaitytės kūrinius skaitė aktorė V.Kochanskytė. Ne tik skaitė, bet kūrė mažas noveles apie rašytoją, jos asmenybę ir kūrybą. Įdomi detalė: poezijos vakarui įpusėjus, apie 22 val., iš visų pašalių pasikėlė toks švilpimas, šauksmai, bėgiojimai patamsiais, kad V.Kochanskytė nutraukė pokalbius ir sukluso - kas čia darosi?! Įvirto vaikinas į alėją - lietuviai Atėnuose nugalėjo JAV! Kaip magiškai dar visus jungia Lietuva, jos likimas. Suskambo gitaros - dainuojamoji poezija, literatai iš visos Lietuvos skaitė savo eiles - V.Imbrienė, I.Žiurauskienė (Viekšniai), R.Almanienė, J.Žukauskienė (Akmenė), A.Grakavinas (Šiauliai), V.Buragas, D.Buragienė, Z.Sadauskaitė (Kaunas)... Visur - susiklausymas, supratimas, išnaudotos galimybės ir geros idėjos. Bet Paragiai atidengia ir rimtų mūsų dabartinės kultūros problemų. Ačiū Dievui, Lazdynų Palėdos namui pagaliau uždengtas stogas. Dar pernai, lietui lyjant, viduje negalėjai stovėti be skėčio. Dailiai uždengtas stogas, bet kai sužinai, kad už tai supilta 100 tūkst. litų - žado netenki. Mažeikių urėdas Albinas Paulavičius, su savo vyrais daug prisidedąs tvarkant ir gražinant Paragių sodybą ir parką, sako, kad už tokius pinigus galima naują Paragių dvarą - ir gal geresnį - pastatyti. Rajono meras A.Lupeika irgi piktinosi, bet ir jis bejėgis. Pusę tos sumos padengta rajono biudžeto, o kitą pusę skyrė Lietuvos kultūros vertybių apsaugos departamentas. Kažkas čia yra negerai. Didelius pinigus, skirtus kultūros paveldui gelbėti, prisidengdami neva įstatymais, kažkas pasidalija. Miškininkai padėtų, skirtų medžiagų, atsirastų ir darbo rankų - negalima. Draudimas gina ne objektą, bet dideles pajamas. Visiems darbams skelbiami konkursai - kas pigiau padarys, o čia, priešingai - kas brangiau. Suprantama, jog reikalinga vieninga priežiūra, kad nebūtų pažeistas restauruojamo objekto autentiškumas, bet gamybos monopolizavimas, įkainių reguliavimas aiškiai siekia kitų tikslų. Daugybė jau žuvusių kultūros paveldo objektų galėjo būti išgelbėti, bet didžiuliai pinigai pastojo kelią, ir jie sunyko. Tuo pačiu naikinama ir bendruomenė, atmetamas jos rūpestis, pasiaukojimas, vietinės žaliavos, talkos. Netoli dar tie laikai, kada viskas, kas mums vertinga, buvo priskiriama atgyvenoms. Taip prisidengiant melioracija, sunaikinti ištisi kaimai ir sodybos, sandėliais paverstos ir sugriautos ar sudegintos šventovės, sulygintos kapavietės ir pilkapiai, sudarkyti ištisi upių baseinai ir raistai, kilogramais kaip makulatūra ar šiukšlės išdalyti arba sudeginti archyvai... O gal šventų mums sodybų naikinimas, tie dirbtinai sudaryti jų restauravimo barjerai ir yra dalis tos senos antitautinės politikos? Griaunančius mūsų paveldą įstatymus kuria ir pavydulingai saugo didžiumą tie patys anų laikų žmonės. Šiais laikais baisiausia rykštė - visiškai nėra atsakomybės. Iš ko dabar paprašyti atsakymo, kas gina paveldą? Pastarosiomis dienomis gauta maloni žinia - Paragių sodybos restauravimo idėją aktyviai ėmė remti Lietuvos švietimo ministras Algirdas Monkevičius, irgi kilęs iš tų kraštų. Numatytos ar pažadėtos lėšos, tad ir kitais metais Šiaurės Lietuvos teatrai vėl galės vaidinti senoviniame Paragių klojime. Ir tai ne tik apsauga nuo lietaus ar saulės. Klojiminė kultūra Lietuvoje yra tautos likimo, jos istorijos gyva dalis. Mūsų tėvai ir protėviai ten praleido savo gyvenimo didesnę dalį, nudirbo darbus, meldėsi, paliko savo išminties ir vilčių pėdsakus. Dauguma mitinių būtybių irgi gyveno klojimuose. Ir vėl iškyla vietinių bendruomenių reikšmės klausimas. Paragiškiai žino, kaip reikia atstatyti Lazdynų Pelėdos-Ivanauskų sakralinį dvarą. Ar atsiras galingas žmogus, kuris apgins bendruomenės vaidmenį kultūros vertybių apsaugai, kuris sustabdys pasipelnymą mūsų istorijos sąskaita. Visi esame kupini vilties, kad atsiras. * * * Visos okupacinės struktūros daugiausia vargo ir sąnaudų sudėjo naikindamos mūsų nepaprastai vieningas prieškario bendruomenes. Kaimai, miesteliai, mokyklos, universitetai, bažnyčios, draugijos struktūriškai buvo organiškos ir stiprios tautos nepaklusnumo ir savitumo pirminės grandys. Dar filosofas A.Maceina rašė, kad tautos pagrindą sudaro trys vertybės - kalba, žemė ir bendras likimas. Likimas arba bendra istorija mus darė ir dabar daro nenugalimus. Mes siekiame ugdyti bendruomenės gyvenimo jausmą, o mūsų nedraugai siekia naikinti ir neigti jį. Visi, kurie kėlė ir vykdė bendruomenės idėją, - mokytojai, kunigai, šauliai, - buvo fiziškai sunaikinti ir metodika buvo sukurta - skaldymas. Gerai prisimename laikus, kai bendruomenė griežtai buvo suskirstyta į tikinčiuosius (bažnytininkus) ir ateistus (valstybininkus). Visas valstybininkų gyvenimas ir veikla vyko izoliuotai - nė iš tolo neprisileisdavo bažnytininkų. Bet tai dar pusė bėdos. Svarbiausia, kad valstybininkų renginiai privalėjo kirstis, ardyti Bažnyčios veiklą. Valstybinės šventės ir renginiai prievarta buvo brukami, dubliuojami siekiant sugriauti Advento ar Gavėnios nuostatas, tų renginių laikas buvo parenkamas būtinai šv.Mišių metu. Siekta erzinti, priešinti žmones, reikšti nepagarbą. Neretai dar ir dabar valstybininkai nepaiso Bažnyčios savitumo ir religinių normų. Žiūrėk, miestelio ar valstybės švenčių iškilmės aikštėse surengiamos sekmadieniais būtent Sumos laiku, kai bažnyčioje varpai skelbia aukščiausią šv. Mišių aukos fazę - Pakylėjimą, o greta aikštėje plyšauja oratorių mikrofonai, aidi garsiakalbių maršai. Išsaugotos, o gal ir sustiprintos visos karingojo ateizmo formos. Ir galvoji, negi taip sunku netikinčiajam susikaupti ir santūriai palaukti, kol tikintieji pasimels. To reikalauja pilietinė tolerancija ir bendražmogiškoji kultūra. Galima teisintis, kad nepagalvota, kad tai - nepiktybiškas sutapimas. Bendruomenė ir yra bendruomenė tik tada, jei sugeba derinti savo narių skirtingas nuostatas ir interesus, turi bendrus tikslus. Bendruomenės kūrimas, savikūra yra svarbiausia dabarties problema. Ir kaip nušvinta siela, kaip džiaugiasi mūsų naujos kartos pastangomis, kai tie skirtingi interesai gražiai ir išradingai suderinami, kai gerbiamas kiekvienas žmogus, saugomos bendražmoniškos vertybės, kuriama nauja mūsų laikų kultūra. Akmenės rajonas - labiausiai nuo visų centrų nutolusi Lietuvos vieta. Bet tai visai klaidinga ir pasenusi nuostata. Tai labai įdomus kraštas ir aktyvus gyvenimas, toks aktyvus, kad kiti tik gali pasvajoti apie tai. Doc. dr. Petras Bielskis
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |