|
Kai valdžiai viskas leidžiama
Pasaulis darosi neramus. Jau beveik dešimt metų Čečėnijoje vykstant karui, kurio metu žuvo ne viena dešimtis tūkstančių čečėnų, karas persimeta ir į Rusiją. Į neviltį patekę čečėnai ar jų broliai ingušai gąsdina Rusijos vadus įžūliais teroro aktais: praėjusią savaitę du keleiviniai lėktuvai, pakilę iš Maskvos oro uosto ir skridę į tolimus Rusijos regionus sprogo ore , atrodo, nuo teroristų rankų; šios savaitės pradžioje čečėnė mirtininkė susisprogdino vienoje Maskvos metro stočių, o dar kitos čečėnės tokio paties poelgio su nerimu tikintis kitomis dienomis, Rusijai priklausančioje Šiaurės Osetijoje buvo užgrobti mokyklos mokytojai ir mokiniai, reikalaujant išvesti Rusijos karines pajėgas iš Čečėnijos, paleisti čečėnų ir ingušų kalinius, nuteistus už teroristinę veiklą. Rusijos pareigūnams kalbant apie negailestingą kovą prieš terorizmą, nesiskaitoma ne tik su kovojančios čečėnų tautos nesuskaičiuojamomis aukomis, bet ir nuo imperinių užmačių neatsisakančios rusų tautos vis augančių netekčių tame negailestingame kare. Ir tai tik viename pasaulio regione. Jokia Olimpiados dvasia, skelbiančia taiką ir karo veiksmų nutraukimą sporto žaidynių metu, net nekvepia. Kyla klausimas, ar Rusijos valdžiai nenusibodo dešimt metų besitęsiantis konfliktas, kuris tik dar labiau parodo didžiosios imperijos bejėgiškumą? Ar Rusijos vadams visiškai nerūpi, kad aukomis tampa tūkstančiai žmonių iš abiejų kovojančių pusių, kad nedidelė tauta be gailesčio naikinama fiziškai, kad sugriauti didieji Čečėnijos miestai ir daugybė kaimų? Ar pagaliau Rusijai nesvarbu, kad bet kuris jos pilietis bet kuriuo metu gali tapti į neviltį puolusio čečėno savižudžio auka (o iš tiesų Rusijos vadų auka)?
Lietuvoje tuo tarpu lyg ir viskas ramu - rengiamasi Seimo rinkimams. Tiesa, partijos ar jų sudarytos koalicijos galanda kirvius viena prieš kitą, taip norėdamos pažeminti prieš rinkėjus svetimąją ir išaukštinti savąją partiją. Atrodo, panašu į demokratinę tvarką visi laisvai ir demokratiškai konkuruoja savo gražbylystėmis. Tačiau išskirtinėje, privilegijuotoje padėtyje atsiduria valdančioji partija. Juk jos rankose yra visi politiniai bei ekonominiai svertai, ir ji be jokio begėdiškumo tuo naudojasi: iki rinkimų likus tik mėnesiui skelbia naujas didesnes senatvės ir invalidumo pensijas, didina įvairias pašalpas, kasdien, be jokių suvaržymų, per žiniasklaidos priemones kalba neva valstybės reikalais, o iš tiesų kelia savo partinį įvaizdį (tą momentą ypač gudriai panaudoja Premjeras).
Štai dar vienas naujausias pavyzdys - Premjeras paskelbė naują geradarystę: nuo Naujųjų metų Vyriausybė didina minimalią mėnesinę algą. Labai gražu ir patrauklu. Tik Premjeras nepasako, kad tokia jo geradarystė atsiranda ne iš jo plačios kišenės, bet iš tolesnio siekio dar labiau naikinti vadinamąjį smulkųjį verslą. Juk tokie Premjero planai neišvengiamai žiauriai atsilieps ir smulkiosioms įmonėms, ir tose įmonėse dirbantiems darbuotojams, nes teks arba mažinti darbuotojų skaičių, arba uždaryti įmonę. Veltui Premjeras aiškina, kad verslininkams tas nepakenks, nes esą verslo įmonių darbuotojams atlyginimai ir taip mokami vokeliuose, todėl tie atlyginimai esą toli gražu viršija minimaliuosius. Bet juk tai netiesa, Premjeras turėtų tai žinoti. Kaip rodo tyrimai, vadinamuosiuose vokeliuose atlyginimą tegauna tik apie tris procentus įmonių darbuotojų. Premjeras verčiau pasiaiškintų, kaip tie vokeliai atsiranda ir kokio dydžio jie yra. Jie gal tesiekia tik kokį dešimtadalį ar net šimtąją dalį ministerijos klerko gaunamo atlyginimo. Tiesa, Premjerui akis badyti gali (ir sukelti tam tikrą pavydą) tie verslininkai, kurie gauna per mėnesį 5000 litų ir daugiau. Bet gal nereikėtų Premjerui visus verslininkus vienodu kurpaliumi matuoti: didžioji dalis smulkiųjų ir vidutinių verslininkų neturi lėšų net Sodros mokesčiams sumokėti uždarant bankrutuojančią įmonę. Norėdamas išlaikyti savo įmonę verslininkas dirba be jokių išeiginių dienų, be jokių atostogų. Tuo tarpu valstybinių institucijų vadovai, tarp jų ir Premjeras, faktiškai valdantis valstybę, žiūri Atėnuose olimpines žaidynes ar po dvi savaites pajūryje atstatinėja jėgas. Todėl patartina Premjerui verčiau pasižvalgyti ne tik po Vilnių, bet ir po šalį, pažiūrėti, kokiais rūpesčiais gyvena nuskurdę piliečiai, tarp jų ir verslininkai, o ne pensijų fondui didinti išradinėti naujus engimą didinančius metodus.
Ne iš savo kišenės keldamas minimalų atlyginimą Premjeras kartu didins ir Sodros fondą, kad taip įvykdytų (kitų sąskaita) savo bei darbo ir socialinės apsaugos ministrės paskelbtą pažadą pakelti pensijas ir prisiviliotų rinkėjų balsus. Gal reikėtų išmokti labdarą dalyti ir iš savo, o ne kitų kišenės? Kaip, beje, ir imti labdarą reikėtų ne iš bet ko. Kalbame apie šią savaitę atskleistus faktus, kai trimis raidėmis AMB įvardytas asmuo gavo kelių dešimčių tūkstančių litų kyšį iš pastaruoju metu išgarsėjusio verslininko. Premjeras tos santrumpos niekaip nesugebėjo iššifruoti, bet užtat iškart paneigė, kad tas jam nežinomas AMB gavo 20 tūkst. litų kyšį ir taip išsidavė, kad tą personą jis puikiai pažįsta.
Iškilus tokiems faktams, kai korupcija persmelkusi aukščiausius valstybės pareigūnus, visai natūraliai kyla klausimas, ar viskas yra gerai nepriklausomybę iškovojusioje valstybėje, kai ją valdo ir laisvo gyvenimo duodamus vaisius pasisavina su buvusia okupacine valdžia susiję asmenys. Juk išties valstybėje vyksta valdymo krizė, kuri gali daug ką nušluoti. To laukiančių veikėjų tikrai netrūksta, jie kaip vilkai pasirengę sudraskyti nepriklausomybę atkūrusią valstybę. Tad ar nevertėtų tam paslaptingajam AMB savo noru rasti išeitį, apie kurią tiesiog netyčia prasitarė tuos korupcijos faktus atskleidusioje televizijos laidoje dalyvavęs AMB bendrapartietis - atsistatydinti?
Tačiau einama kitu keliu: visais įmanomais būdais vykdoma kampanija, esą teisėtvarkininkai kišasi į politiką ir tą procesą reikia kuo greičiau suvaržyti. Politikams į pagalbą pakviesti žmogaus teisių gynėjai, kurie įrodinėja, kad Seimo narių pokalbių išviešinimas reiškia žmogaus teisių pažeidimą, o Seimo komisijos pirmininkė, leidusi tai padaryti, baudžiama. Žmogaus teisių gynėjai, siekdami apginti politikus, pamiršta pasmerkti platų mastą įgavusį Lietuvos piliečių sekimą (į kurį įeina ne tik telefono pokalbių pasiklausymas), prilygstantį tą, kuris buvo vykdomas sovietiniais metais. Turbūt nieko nuostabaus, nes Lietuvos valdžios viršūnėse sėdi atėjusieji iš tų laikų.
© 2004 "XXI amžius"
|