|
Pensiono vaikai
Man teko aplankyti psichikos negalią turinčius
vaikus, kurie gyvena pensione. Ten gyvena tie vaikai, kurių tėvai
į gyvenimą žiūrėjo pro alkoholio taurelę, taip pat tie, kurių mamos
valiūkavo ar jaunystę ir gyvenimo brandą leido kalėjimuose, už grotų.
Už tėvų klaidas kenčia vaikai.
Mane labai pradžiugino, kad pensione lankosi kunigas,
jog rūpinamasi globotinių dvasingumu. Nors atrodo, jog vaikučiai
nieko nesuvokia, bet po kunigo apsilankymo ir šv. Mišių jie pasidaro
tikrai ramesni, labiau susikaupę. Aš tarsi mačiau tų visų nelaimėlių
sielas. Jos buvo tokios tyros lyg krištolas. Vis mąsčiau, kokios
kietos, sužvarbusios tėvų širdys turėjo būti, kad pražudė savo vaikų
likimus. Tų vaikučių žvilgsniai beprasmiai, veidukai neišraiškingi;
girdėjosi nelaimingųjų aimanos...
O kiek tokių vargetų Lietuvoje? Negi tokie tėvai
nebijo Dievo? Kaip norėtųsi, kad Lietuvoje nebūtų tokių vargšų tėvų,
tuomet nebus ir psichiškai nesveikų vaikų. Pirmiausia žmonės turi
pamilti Dievą. Jei jie nemylės Dievo, tai nemylės ir artimo žmogaus.
Žmonės be artimo meilės tampa egoistais.
Mes turime daug melstis už dvasios skurdžius, kad
jų bedvasės sielos vis labiau atsigręžtų į Dievą. Aš vis galvojau:
Negi čia Lietuva?.. Nežinau, kaip reikėtų bausti alkoholikus,
rūkalius, narkomanus tėvus...
Ieva S.
Akmenė
© 2004 "XXI amžius"
|