|
Kaip Olimpo dievai
Pasaulio tautų sąjūdis, rengiantis Olimpiadai, ne taip stipriai buvo jaučiamas - daug geriau visa išvydome pačioje eigoje, o ypač uždarymo metu. Tada ir paprastas žmogus, neturėjęs galimybės vykti į Graikiją stebėti didingiausią šių dienų reginį (ne mažiau didingai atlapodamas ir piniginę), nesvarbu, kas jis europietis, azijietis, jei turi tą stebuklingą dėžutę, rodančią visą pasaulį, galėjo viską pamatyti kaip veidrodyje. Tas reginys veikė žmogaus vaizduotę ir protą, sukeldamas daug prasmingų minčių. Manau, visi supratome, kad sportinės pergalės džiaugsmas yra kitoks, negu, sakykim, laimėti karą, okupuoti šalį ar tiesiog... avantiūriškai tapti visagaliais.
Ir šių dienų sportinės žaidynės atgaivintos norint matyti mūsų pasaulį didingesnį, švaresnį, stipresnį, norint sujungti jo tautas. Garsiojoje Graikijoje yra Olimpo kalnas, kur, anot mitologijos, gyveno dievas Kronas su savo vaikais. Šie dievaičiai vadinosi olimpiečiais. Taip dabar vadiname olimpinių žaidynių dalyvius. Senovės graikų tikslas Olimpiadoje buvo ne krauju ir žudymais parodyti žmogaus jėgą ir (o tai dabar jau galime atvirai sakyti) panašumą į Kūrėją, bet pademonstruoti pačias gražiausias kūno ir dvasios savybes, tai yra fizinę ir valios jėgas, ištvermę, susivaldymą, rimtį. Jie tas žmogaus savybes laikė didingomis, gal net panašiomis į dieviškąsias.
Taip sportinės graikų žaidynės prieš daugelį amžių atvėrė žmonijai kitą kovų ir pergalių kelią, kelią, kuris nebuvo grįstas smurtu ir naikinimu. Šis kelias turėjo parodyti žmogaus fizinį grožį, jo valią ir drąsą, pakelti jį iš pilkos, purvinos jausmų bei aistrų buities arčiau išdidžių, ramių Olimpo dievų.
Pranašiškas kelias ir jo pėdsakai! Sovietmečiu turėjau progos susipažinti su Antrojo pasaulinio karo veteranais ir pokario stribais. Buvo koktu bendrauti su sąmoningais žudikais kitataučiais ir broliais lietuviais, kurie nejautė jokių sąžinės priekaištų (kai kurie dar gyvena dabar, gal net gauna dideles pensijas). Tokia yra tikrovė. Bet ji turi keistis, nes reikia žmogui atsisukti į Dievą, Jo šviesą ir toje šviesoje matyti savo kelią. Vienas to kelio ženklų olimpinės žaidynės. Tada, klausydama karo griuvėsiuose palikusių draugus pasakojimų, kraujuoton tautos širdin rašiau žodžius: Karas yra pats žiauriausias, naikinantis žmoniją, aktas. Jis turi baigtis. Tautos, galingos ir mažos, gali varžytis jėga, išmintimi, kultūra. Tikiu, ateis toks laikas ir jos tai darys sporte, moksle, mene. Graži bus mūsų žemė.
Tas didingas (būtent didingas) grožis Atėnuose (ir tik Atėnuose) kaip kelrodė žvaigždė kartoja žmonijai jau seniai šviestą kovos kelią (nes nekovoti, ramiai gyventi žmonės negali!) - garbingą ir taurų. Juo reikia vesti. Juo reikia eiti į sportą, į mokslą, į meną ir kultūrą.
Labai norėčiau, kad mano mintys (o taip galvoja milijonai) pasiektų žemės dievų ir dievaičių buveines, jų dideles ir protingas galvas ir ten surastų sau vietelę
Julė KILČIAUSKIENĖ
Kaunas
© 2004 "XXI amžius"
|