Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Lietuva
Credo
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Sportas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ar yra Lietuvoje katalikų bendruomenė? Kokia ji?

Katalikui kultūrininkui dažnai iškyla klausimas: „Kokia mūsų, katalikų, bendruomenė?“ Nuotraukoje: J.Juškaitis prie Anykščių bažnyčios Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

Lietuvoje, pagal įvairius statistinius duomenis, apie 80 proc. gyventojų sudaro katalikai. Tačiau katalikais save vadinantys žmonės dažnai tik rodo savitą savo supratimą ar norą priklausyti kokiai nors bendruomenei (šiuo atveju – katalikų), nors tokiai jie visiškai nepriklauso ir nežino, kur ji yra ir kur jos ieškoti. Nebent kas nors, irgi panašiai kaip jie, „statistiškai” laikantis save kataliku, paprašo pabūti, pavyzdžiui, jo sūnaus krikštatėviais. Į panašių „statistinių” katalikų skaičių įeina ir dauguma praktikuojančių ar pusiau praktikuojančių katalikų: prisilaikydami Katalikų Bažnyčios įsakymo sekmadieniais ar šventadieniais dalyvauti šv. Mišiose, gyvenime jie faktiškai parodo mažai krikščioniško supratimo. Dažniausiai jie nedalyvauja parapijos gyvenime, netgi jokiame parapijos renginyje (kurių šiuo metu vyksta dažnai). Tad ką tada kalbėti apie jų dalyvavimą katalikų bendruomenės gyvenime, kurio pulsą sunkoka apčiuopti ir nuosekliam katalikui?

Taigi kyla klausimas: ar Lietuvoje egzistuoja katalikų bendruomenė, tiksliau, aktyvus tos bendruomenės gyvenimas? O gal Lietuvoje katalikai tapo religine mažuma, nors statistika rodo Lietuvoje esant beveik 80 proc. katalikų, o praktikuojančių, nors ir mažiau, gal 7-10 proc., bet vis vien galinčių turėti nemažą potenciją ir sudaryti tam tikrą visuomeninę jėgą. Kalbėdami apie katalikų bendruomenės gyvenimą, turėtume iškart jį atskirti nuo parapijos gyvenimo – parapija, būdama tik didelio organizmo nedidelė ląstelė, turinti ribotą veikimą ir savus specifinius uždavinius, jokiu būdu negali atstoti visos šalies katalikų bendruomenės.

Tad kokia Lietuvos katalikų bendruomenė, ką ji veikia, kuo gyvena? Su tokiais ir panašiais klausimais „XXI amžius” kreipėsi į keletą Lietuvos katalikų, norėdamas išsiaiškinti, kaip jie supranta katalikų bendruomenę, jos uždavinius, reiškimosi būdus, daromą poveikį Lietuvos visuomenei ir pan. Į klausimus atsakė internetinio dienraščio „bernardinai.lt” redaktorius Andrius NAVICKAS, respublikinės premijos laureatas poetas Jonas JUŠKAITIS, Jėzuitų provincijos provinciolas kun. Aldonas GUDAITIS, SJ, VDU Socialinio darbo instituto direktorius mons. dr. Artūras JAGELAVIČIUS. Įsiklausykime ir įsigilinkime į jų mintis!

Andrius NAVICKAS:

Šį klausimą aš suprantu taip – kiek apskritai katalikai daro poveikį dabartinei visuomenei? Kiek krikščioniškosios vertybės (Katalikų Bažnyčia) sugeba veikti tą visuomenės gyvenimą?

Iš tiesų mes galime išskirti kelias problemas. Viena jų (iš to komunistinio laikotarpio) yra ta, kad Katalikų Bažnyčia suvokiama daugiau kaip pastatas, kaip institucija, bet ne kaip žmonių bendruomenė, ne kaip krikščionių bendruomenė, kuri yra susijusi tarpusavio ryšiais ir, naudojantis Biblijos terminais, yra „Dievo Tauta“.

Viena vertus, tai sąlygoja jau šios bendruomenės tam tikrą uždarumą, jeigu ji suvokiama kaip institucija, kur sekmadieniais žmonės ateina į bažnyčią, čia susitinka jos nariai, o paskui per paprastas dienas ji vėl išyra. Tai iš tiesų yra problema. Nors, jei prisiminsime, kas įvyko per keturiolika metų, tai tikrai esu optimistas, nes procesai teigiami - jie visgi vyksta. Keičiasi daug kas. Atsiranda bendruomenių ir bažnyčiose didėja bendruomeninis gyvenimas, galų gale ir parapijose. Jei anksčiau sekmadieniais žmonės ateidavo į bažnyčią ir vėl išsiskirstydavo, dabar jau atsiranda ir bendra veikla.

Kiek dabar ši veikla yra jaučiama visame bendruomenės gyvenime - kita problema. Bažnyčia yra ta institucija, kuria visi labiausiai pasitiki, bet jeigu Bažnyčia bando ką nors mokyti ar reaguoti kritiškai, iš karto susilaukia gana priešiškos reakcijos: „Tai viršija jos kompetenciją“ ir pan. Dėl to Bažnyčia tampa susigūžusi, tarsi užsidariusi. Ji nebando iš esmės net kalbėti drąsiau apie visuomenės įvykius.

Kažkodėl daugelis mano, jog Bažnyčia - tik kunigai, vyskupai ir... viskas. Galiausiai ateina suvokimas, kad kiekvienas mes esame Bažnyčios dalis, tas gyvasis Bažnyčios akmuo, kuris turi be galo daug erdvės reikštis.

Kita vertus, mes žinome, kad kiekvienam krikščioniui yra prisakyta „būti ir šviesa, ir druska“. Ką tai reiškia? Tai, jog kiekvienas krikščionis turėtų savo gyvenimu liudyti tą dieviškąją tikrovę, tą kitokią tikrovę, ir galiausiai mesti iššūkį, t.y. vesti, būti tam tikru švyturiu. Be to, – tas pasakymas „būti druska“ – reiškia nesusitapatinti, nepataikauti pasauliui, būtent suvokti, kad tas pasaulis nėra idealus ir jis yra neperkeistas krikščioniškoje šviesoje. Ir šiuo atveju, bent aš taip manau, krikščionių bendruomenė tikrai niekados nebus labai populiari ar dominuojanti. Krikščionių bendruomenei visuomet teks atlikti tą „druskos“ vaidmenį: garsiai sakyti, jeigu kažkas yra negerai – nebijoti liudyti to dalyko.

Kas labiausiai trukdo krikščionių bendruomenei būti populiariai?

Kas yra populiarumas? Populiarumą mes dažnai suvokiame taip: visi ploja, visi juo žavisi. Kristus savo elgesiu irgi niekados nebuvo populiarus. Iš tiesų suvokiame, kad žemiškoje kelionėje žmogus visada gyvena tam tikrame atotrūkyje tarp realaus ir to pasaulio, kuris turėtų būti. Tas pataikavimas arba aiškinimas ar bandymas pataikauti sakant, kad viskas yra gerai, kartais suvokiama kaip krikščioniška meilė... „Viskas yra gerai ir gražu“. Bet Kristus yra mokęs, ir krikščionybė visada moko, kad tikroji meilė - tai su meile visą laiką kovoti prieš nuodėmės padarinius žmoguje. Ir ta meilė grįš, kaip nebijojimas sakyti ir prieštarauti. Iš to galbūt ir kyla tam tikras nepopuliarumas, nes kai krikščionys sako: „Mylėkime“, – visi sako: „Labai puiku“. Bet kai jis pasako, kad mylėti reiškia ne tiktai kalbėti, bet ir dalytis su artimu, – visi sako: „Jau moralizuoja...“. Bet tai nereiškia, kad krikščionių bendruomenė negali būti stipri, kad ji negali būti matoma, negali keisti visuomenės.

Ar katalikų bendruomenė, turinti pavyzdį iš pirmosios krikščionių bendruomenės, privalo sekti ja, ar amžiams bėgant turi keistis, ieškoti kitų kelių?

Manau, kad ji bus stipri tik tada, kada bus atsigręžusi į savo ištakas, tai yra ir į Kristų, ir į pirmąsias krikščionių bendruomenes. Bet, kita vertus, tas liudijimas Kristų kiekvienoje istorinėje epochoje reikalauja ypatingo įsiklausymo į tą epochą. Ir šiuo atveju, aišku, būdai galbūt turi keistis.

Mums šiandien sunku įsivaizduoti pirmuosius krikščionis. Sakykim, šv. Paulius, kuris labai ekspresyviai kalbėjo, dabar daugiau primintų kokį protestantų misionierių, kalbantį stadionuose... Aš nemanau, kad toks būdas tinka kitiems laikams, juk kiekvienas laikas turi savo būdą, ir yra labai daug kelių, kuriais Kristus ateina į kiekvieno žmogaus širdį.

Bet yra svarbu, kad kiekviena krikščionių bendruomenė nebūtų susigūžusi, nebijotų pasaulio, nebijotų sakyti: „Štai mūsų niekas neklauso”. Ji turi kalbėti, nes dabar yra susidariusi paradoksali situacija: socialiniai, ekonominiai, politikos dalykai tarsi nepriklauso krikščionims, esą čia kitas pasaulis.

Man atrodo, kad tokio integralumo, bendrumo labai trūksta krikščionims: suvokimo, kad galima krikščioniui ir liudyti, ir būti politikoje, ekonomikoje, ir dalyvauti socialiniame gyvenime. Iš tiesų Lietuvoje šitokio krikščioniškos bendruomenės veikimo labai trūksta. Tikrai su šituo sutinku. Ir kaip tai daryti? Pirmiausia, man atrodo, būtina labiau apmąstyti tą dalyką, netgi drąsiau bandyti įveikti barjerus, kuriuos bandoma statyti.

Kieno vaidmuo šiame darbe išryškėja: bendruomenių narių ar vadovų – dvasininkų?

Kas gali duoti impulsą? Manau, kad bendruomenę reikia suvokti kaip šeimą, kurioje yra skirtingi žmonės, atliekantys skirtingas funkcijas ir esantys vienovių įvairovėje. Šiuo atveju, manau, nebūtų išmintinga, kad vyskupai ar kunigai taptų politiniais lyderiais, bet jie turi aiškiai sakyti apie negeroves. Tai nereiškia, kad kiti bendruomenės nariai liktų pasyvūs. Tai yra darbų pasidalijimas.

Kaip dabar turėtų keistis bendruomenė, kas turėtų duoti impulsą? Viena aišku: bendruomenių vadovai turėtų drąsiai kalbėti apie tikslus, kurie jai keliami. Jie turėtų drąsinti bendruomenės narius, bet tai tikrai nėra vien tiktai bendruomenės vadovų reikalas. Manau, kad būtent bendruomenės silpnumas ir yra, kai dažniausiai sakoma: „Žiūrėsime, ką vadovas padarys... O mes esame tiktai priedėlis, ir mes tiktai lauksime“.

Bendruomenės stiprybė pasireiškia tada, kai visa bendruomenė yra aktyvi. Vadovas gali suteikti kryptį, jis gali suteikti postūmį ir impulsą. Bet kol nebus gyva apačia, tol to bendruomenės gyvastingumo nebus.

Jonas JUŠKAITIS:

Gerai, kad klausiate ne apie literatūrą, nes iš viso nekalbėčiau. Anksčiau žurnalistai yra iškraipę mano žodžius, todėl pernai, septyniasdešimtmečio proga, atsisakiau kalbėtis su „Metais“, „Varpais“, „Literatūra ir menu“, „Veidu“, Lietuvos televizija, radijumi, taip pat ir su „XXI amžiumi”. Paprasčiausiai – nenoriu. Lietuvoje maždaug 30 nuošimčių gyventojų taip viskuo apsirūpinę ir teisiškai taip viską apsiforminę, jog jiems visiškai tas pats, ar būti Rytuose, ar Vakaruose, ar Pietuose, ar Šiaurėje. Jie savo pjautynes ir melagystes per informacijos priemones primetė visai tautai, taip sakant, visiems kitiems arba visokiems kitokiems. Nepriklausau nei turtingiesiems, nei vargingiesiems, o esu iš tų visų kitų arba visokių kitokių. Jeigu konkrečiau – iš tų, kurie ir nostalgijos sovietmečiui nejaučia, ir sako – tokios nepriklausomybės nesitikėjau. Visai ne dėl materialinių dalykų, o dėl žmogaus negerbimo, pasityčiojimo iš tautos, neteisingumo, likiminių kovų suniekinimo, nihilizmo, nešvankybių maro ir svetimybių antplūdžio. Jie atsakingi šiandien už galimą tautos išnykimą ateityje. Nematau prasmės jungtis į begalinius postringavimus demokratijos temomis, kai stebiu, kad gyvenime vienas žmogus terorizuoja kitą žmogų ir putoja melas. Daiktas, bet koks skarmalas, padėtas po stiklu, aukštinamas vietoje žmogaus garbės ir gyvybės. Svetimi man buvo tarybininkai, svetimi ir iš jų išriedėję nepriklausomybininkai. Jų vaikai ir vaikaičiai dar agresyvesni, tiesiog sužvėrėję. Pasigendu žmogaus krikščionio. Aš einu ne su politikos gangsteriais, o su Jonu Pauliumi II.

Demokratija savo absurdu išsigimsta į demonokratiją. Paleidžiama didžiausia pasaulyje vėliava į orą ir pranešama, kad „taip tikimasi suvienyti tautą...“ (toks atvejis buvo per šiemetį Kovo 11-osios paminėjimą). Apkaltos Prezidentui popieriai sveria toną, sučiupto milijonų iššvaistytojo per bankus byla - trisdešimt tonų. Ar tomų... Absurdų rekordai! Lietuvoje didesnė dalis žmonių kenčia nuo to, ką jiems daro kiti. Pirmiausia šuo turi papjauti vaiką (kiek tokių atvejų jau buvo!), tai paskui kas nors susapnuos įstatymą, kuris... neveiks!

1950 metais Vakarų Europoje kalbėta apie tai, kad esama pavergtų tautų, o dabar pas mus užsiminti, kad esama parsidavėlių, pasidarė blogas tonas. Nejauku žiūrėti, kaip valstybės pareigūnai ir valdininkai mekena stovėdami prieš Konstitucinį Teismą. Vienybės nebuvo, nėra ir nebus, nes negali nė būti, ir Dievo su velniu niekas nesuvienys. Plėšriomis ir piktomis šypsenomis pridengti melas ir veidmainiavimas. Lietuva visai ne katalikiška, net ne krikščioniška. Jeigu bent kiek panaši į tokią būtų, tai to, kas dabar yra, nebūtų nė pusės.

Bet ar yra Lietuvoje, jūsų manymu, katalikiška bendruomenė?

Lietuvoje yra taip: turi pasiekti, kad būtum garsus ir turtingas, o svarbiausia, kad tavęs bijotų. Lietuvoje šiandien blogiausia ne tautinėms mažumoms, bet lietuviams, nes jie sudaro daugumą, o jų žmonėmis nelaikančių daugumą taip pat sudaro lietuviai, kurie didžiuojasi, kad sovietmečiu išliko lietuviais. Ligi šios dienos absurdų atvedė visas amoralus dešimtmetis. Į seniūniją, į zakristiją, į savivaldybę, į savo sąjungą ir visur kitur aš tebevaikštau, kaip eidavau į sovietmečio namų valdybą. Vienaip kalbantys, o kitaip darantys pasėjo nepasitikėjimą vienų kitais.

Lietuvoje yra katalikų, yra bažnyčios su parapijomis ir jų gyvenimu, vienuolijomis, katalikiškos organizacijos, spauda, renginiai ir šventės. Aš pats pirmiausia griebiu viską, kas katalikiška. Taip ir apčiuopiu katalikų bendruomenę ir pats ją skleidžiu. Jeigu net vyskupas per pamokslą pasako, kad iš dešimties susituokusių bažnyčioje septynios šeimos išyra, tai ką galiu pridurti aš, matantis, kaip socialine civiline politika skatinamas šeimų iširimas?

Kokią atsimenate katalikų bendruomenę iš savo vaikystės?

Atsimenu bažnyčią kaip pirmutinę pagalbos ranką žmogui ir skelbėją, kad prieš Dievą žmogaus garbė ir teisingumas privalomi visiems luomams. Mažas eidavau vienas per svetimus kaimus bijodamas tik pasiutusių šunų, bet žinodamas, kad nuo jų atgins žmonės. O dabar turiu saugotis žmonių! Tiesa, gyvenau kaime, kur kalėdodavo kunigai. Tik keli ūkininkai jų nepriimdavo. O paskui viskas keitėsi. Kai kam netgi tai, kas keistis negali niekada. Juk Šventasis Raštas toks pat ir mums.

Mes, per karą sudegus namams, gyvenome vargingai. 1948 metais, šaltą, vėjuotą lapkritį, skubėdamas per lietų iš kaimo į gimnaziją, nusilaužiau ranką. Ūkininkas, toks titnagas, buvo tiek nuaręs didžiulio griovio krantą, jog paslydęs ir nusprūdęs kritau ant galvos į dumblynus. Pusalkaniam ir pusnuogiam reikėjo tuojau skubintis į Kauną, o pinigų nėra, taip staiga užklupus nelaimei. Motina, kiek atsimenu, patarimų ir pagalbos pirmiausia eidavo pas Jurbarko kunigus. Ne tik pas katalikų, bet ir pas evangelikų liuteronų kunigą Jurgį Gavėnį. Jokio skirtumo, taip mes gyvenome, taip ir kunigai mus sutikdavo. Man tada buvo 15 metų. Jurbarko klebonas Albertas Perminas mane gelbėti paskolino tada anuometinių červoncinių 150 rublių. Ar jis pats turėjo, negaliu pasakyti, tačiau klebonas yra klebonas, geriau žino, kas parapijoje turi, gali gauti iš tokio. Dar man begulint Kauno ligoninėje, atrodo, kunigą Perminą suėmė ir nuteisė. Nežinojome, kur dingo, ir skolos atiduoti negalėjome. Kai 1962-aisiais parvažiavau gyventi į tą patį kaimą, vieną vasaros sekmadienį motina sutiko kunigą Perminą autobusų stotyje, jau atkalėjusį ir atvažiavusi į Jurbarką iš ten, kur jis tada kunigavo (Kavarske ar Anykščiuos, gerai neprisimenu). Ji norėjo atiduoti 150 rublių. Tik kunigas pirmiausia paklausė, ką aš dabar veikiu.

Išgirdęs, kad parvažiavau apniokotas ir gyvenu kaime, skolos neėmė ir dar pridūrė, kad už mane atlaikys ne vienas Mišias (už visiškai jam nepažįstamą žmogų, nes nė mažo manęs neatsiminė).

Kai prasigyvenau tiek, jog galėjau pats atiduoti, to kunigo jau nebebuvo. Tai aš tą skolą atidaviau kitiems žmonėms, labai reikalingiems pagalbos, nes esu išauklėtas, kad skola ne žaizda – neužgis. Netgi šv. Mišios, aukotos už mane kunigo Permino, įpareigoja elgtis krikščioniškai: nemokantį pamokyk, abejojančiam patark, gelbėk žmogų... Nežinau, bet meldžiausi už jį palaužtą, kaip jis meldėsi už mane sulaužytą.

Žinoma, dabar kiti laikai, ne tie žmonės... Konkurencija, internetas, socialinė rūpyba, miesto kultūra, mokslinė pasaulėžiūra, seksualinė revoliucija ir šimtai visokių kitokių išsimelavimų... Tiktai galvą turėk ant pečių. O kaimas, iš kurio išėjo guldyti galvas miško vyrai, išjuoktas. Paskaičiusieji jų gražias priesaikas, šypsosi, esą gražiai rašė ir žuvo, kad ateitų ir atsisėstų tokie... Suprask, dabartiniai. Iš bažnyčios išėjęs nematau pažįstamų. Daugiau girdžiu, kaip riejasi Žvėryno žvėrys, negu ką šnabždasi šventoriuje vienas kitą pažįstantys katalikai. Gal ir pats kaltas, nes apsivertęs darbais, bet ir laiptinėje ne visi kalbamės. Aš seniai netekęs namų jausmo, butas daugiabučiame, kur gyvenu tarytum pragare.

Apskritai kiek Lietuvoje katalikiškosios sąmonės?

Tai kokia gi turėtų dabar būti katalikų bendruomenė Lietuvoje?

Gal tokia, koks pats katalikas. O pats kataliku turėtum būti ne karsto antvožą išgirdęs, bet kada esi pilnas jėgų dar veikti. Atsimenu, dar nepriklausomybę atgaunant, kunigo Algirdo Mociaus žodžius, man Siesikuose pasakytus: „Broli, neilgai džiaugsitės, greit viskas bus paskandinta piniguose iš viso pasaulio, nes išaugino per tiek metų sau palankiausią žmogų, o pasaulis tam sudarė palankiausias sąlygas. Tik nors jūs neišduokite Kristaus. Kai matysite su žmonėmis elgiantis negarbingai, atsiminkite, kad su Kristumi pasielgta negarbingiausiai. Jūs, būdami katalikai, visą laiką būsite nekenčiami!“

Tėvynės ir žmonių brolybės jausmas katalikams turėtų būti toks stiprus, jog padėtų gal šiame, Dievo mums duotame, žemės plotelyje išsilaikyti visaip galvojantiems lietuviams. Dabar populiarios apklausos, bet jomis netikiu. Aš, pavyzdžiui, per 14 nepriklausomybės metų nė karto dėl ko nors nebuvau apklaustas. Lauždavosi į butą tik rinkimų agitatoriai, nors man jie visai nereikalingi, ir skaitiklių tikrintojai, nors be reikalo.

Jau amžinybėn iškeliavęs rašytojas Jurgis Kunčinas per vieną radijo laidą mane nurodė kaip seniausiai Vilniaus Žvėryno rajone dabar gyvenantį rašytoją. Taip, su žmona be pertraukos čia gyvename nuo 1972 metų, o aš dar ir vienas Žvėryne gyvenau 1958-1959 metais. Taigi – 34 metai. Kas tik pas mus nesilaužė! Jehovistai, krišnaistai, rerichistai, kažkokie pusiau pagonys, laicistiniai ekstrasensai, visokie sektantai. Atsigindavau per durų plyšį parodydamas Šventąjį Raštą ir atsakydamas, kad man iš jų nieko nereikia. Negana to, dvi moterys, kartą lietuviškai, kartą rusiškai kalbėdamos, įspraudė koją į durų tarpą ir veržėsi, esą jos tikrosios aiškintojos, bažnyčiose aiškinama ne taip... Teko jėga išgrūsti. Tiktai per šitiek metų nebuvo atėjęs katalikų kunigas, parapiją lankantis katalikų kunigas, nors vieneriais metais ir skelbta, kad parapijos kunigų bus lankomos šeimos. O ant mūsų durų Trijų Karalių kryžiai.

Kunigų pas mus buvo, bet mūsų pasiprašytų, net visai iš kitur, net iš kitų miestų, patys ateidavo ir iš užsienio atvažiavę. Nieko negaliu kritikuoti. Žinau, kad bendruomenė griauta sovietmečiu, o reikėtų statyti savo visu gyvenimu ir savo paties pavyzdžiu, kur tik atsidurtum. Kaip sovietmečiu sakydavau, kad aš „Kronikų“ neleidžiu, aš pats kronika... Jau aš per senas ko nors pamokyti šiuolaikinius katalikus. Stengiuosi, kad pats tiktai kaip nors tarp jų dar išlikčiau katalikas.

1988 metų pavasarį paskambinau parapijos klebonui kaip katalikas, kad jau vos gyvas, veža į ligoninę, norėčiau išpažintį namie atlikti, nes ligoninėje galimybių nėra, o netikėtai atsitiko taip, kad gali būti paskutinė. Jis sako: dabar dešimta valanda vakaro, pasistačiau automobilį į garažą, tu gal pakentėk iki ryto. Sakau, aš visas geltonas, rytą liežuvio neapversiu. Taip ir buvo. Chirurgas pasižiūrėjęs nusigando: jau pavėluota. Bet išsigelbėjau tiktai kažkokiu stebuklu. Matyt, Dievas paliko gyvą atlikti išpažintį iš viso gyvenimo...

Neseniai girdėjau laidą, kurioje buvo aiškinamasi, kaip mums reikės gyventi, kai Lietuvoje bus arabų, negrų ir kitokių, su visokiais tikėjimais. Galiu pasakyti, kad laiptinėje per atkurtą nepriklausomybės laiką gyvenau su kinais, net nežinau, kokios tautybės ir kaip kalbančiais dar kitokiais, bet sugyvenome kuo puikiausiai, vieni kitiems linktelėdami galvas, o jeigu kas ne taip, tai gestais parodydami, kaip visi pageidautume, ir susitarėme. Niekaip negalima susišnekėti tik su lietuviais. Štai žinoma gydytoja tiek dusino visus su savo pinigais, jog pati galų gale padususi pardavė butą, advokatės su savo klientūra tiek siuto, jog pačios pakliuvo į kalėjimą. Kaimynė už sienos tiek trenkia per dienas savo „muzikos centro” būgnais, jog pati negirdi, kad kenkia kitų sveikatai ir trukdo gyventi ir dirbti kūrybinį darbą, nepaisydama policijos perspėjimų. Man visiškai nesvarbu žmogaus veido spalva, tautybė, tikėjimas ir pažiūros, man svarbu, ką jis daro. Aš iš kiekvieno „tolimo“ darausi „artimą“, su juo pradėdamas bendrauti taip, kaip Kristaus išmokytas, nepataikaudamas ir neveidmainiaudamas. Nuo to prasideda artimo meilė, o ne nuo prakalbų sakymo vienų kitiems. Pragmatikams dabar ateina globalizavimo laikas, esą ir Šventasis Raštas skelbia, kad nėra nei žydo, nei graiko. Bet jie nutyli, kad nėra tiktai tada, kai visi yra viena Kristuje. Pats Dievas leido žydą žydu, graiką graiku, o pagal Kristaus mokslą gyvendami abudu su savo skirtumais praturtina vienas kitą ir sudaro visai naują žmogų–krikščionį. Tai dabar aktualu susivienijančiai Europai. Tuo ir skiriasi pasaulio pilietis katalikas ir pasaulio pilietis kosmopolitas. Man visiškai nesuprantami ultimatumai kardinolui dėl švento paveikslo (kalbama apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą Šv. Dvasios bažnyčioje Vilniuje – red.). Mane pašiurpino per nemalonumus dėl Prezidento toks abiejų pusių išsidergimas, jog atrodo, kad labiausiai iš to naudos gavo kažkas trečias (kalbama apie prezidento R.Pakso skandalą - red.). Tai visos tautos pažeminimas. Dar blogiau būtų, jeigu ir po visos pabaigos tas dergimasis truktų. Užuot rimtai analizavus, kodėl taip atsitiko ir kas atvedė ligi to, ką dar pamatysime. Stebina, kad į „Durnių laivo“ dergimus spaudoje atsakoma tokiais pat dergimais: patys sėdasi į „Durnių laivą“… Krikščionys demokratai sukiužo, kai vietoje krikščioniškosios demokratijos gal prisiminė krikdemų valdymo laikų sacharino saldumą.

Po 1990-ųjų buvo pasigirdę, kad sovietmečiu užverbuotus kunigus reikėtų permesti į užsienius Evangelijos skelbti. Aš, gal nelabojo pakurstytas, kvatodavausi: tai lygiai tas pats, kaip ir pasakoje apie vagiant sugautą čigoną, kai jis maldauja: darykite, ką norite, tiktai nemeskite per tvorą. Rašytojas Petras Dirgėla neseniai, jei neklystu, maždaug taip rašė: nepriklausomybės yra tiek, jog visiems kitiems ji netrukdo: kam patinka, galite būti ir nepriklausomi, bet mums tuo netrukdote. Aš galėčiau pasakyti, kad tas pats vyksta ir su katalikais: jeigu kam patinka, galite būti ir katalikai, bet mums netrukdote. Dažnai į kokius renginius nuėjęs ar ką žiūrėdamas prisimenu Jono Biliūno vieno kūrinio žodžius: kiek daug ponų, kokie visi gražūs, o kur mano Petriukas? Kai vertybės nupigo ir susiredukavo į pinigus, tai galima ir Pupų Dėdės humoru sakyti: Lietuva priimta į NATO, o Lietuvos katalikai paimti į Ghetto.

Kristaus tiesiai pasakyta, jog turtuoliui sunkiau patekti į dangaus karalystę, negu kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę... Tiktai turtuolis ir turtingas žmogus – ne tas pats. Dar kartą ir šiandien pasitvirtina: neieškokime pagalbos nei iš Rytų, nei iš Vakarų, bet gelbėkimės patys. O kad patys nesigelbėtume, tauta suskaldyta ir supriešinta ir toliau tebepriešinama. Tų, kurie turi valdžią ir pinigus. O ant kokio „pjedestalo” stovi tasai „elitas”, reikėtų visiems ne „durnių laivus” skaityti, bet nors paimti į rankas vieną dėmesio vertą knygą: 2003 metais pasirodė Vytauto Tininio istorinė studija ir faksimilinių dokumentų rinkinys „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953”. Joje atskleista Sovietų Sąjungos politinių struktūrų, vietinių jų padalinių bei kolaborantų vaidmuo vykdant nusikaltimus 1944-1953 m. Tai – tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupantų režimo nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos 3 tomų leidinys, kiekvienas didelio formato tomas maždaug 350 puslapių. Pagrįstas Ypatingojo archyvo duomenimis. Išleista tik 270 egzempliorių!

Bet mūsų žmogus mieliau prie savo neurozės linkęs krautis romanų ir telešou neurozes, todėl niekaip negali suprasti, kodėl valstybinę priesaiką sulaužęs niekada negali užimti vietos, susietos su valstybine priesaika, ir puola Konstitucinį Teismą.

Aš išgyvenau 1940 metų sovietų atėjimą, vokiečių okupaciją, paskui antrąjį prakeiktai ilgą sovietmetį su generalinių sekretorių pasikeitimo kaukėmis, dabar nepriklausomybės keturiolika nesibaigiančių rinkimų metų. Kuo visi tie laikai skiriasi? Niekuo. Tiktai kitoniškesnės grumtynės išlikti kataliku ir lietuviu. Kas dabartinę valstybės ir valdžios krizę sukėlė? Tarptautinis kapitalas. Kieno rankose tarptautinis kapitalas? Išsiaiškinkite. Jeigu jums leis tarptautinis kapitalas... 1958-1962 metais dirbau „Literatūros ir meno“ redakcijoje ir prieš savo norą vaidinau darbdavio papūgą. Kuo skiriasi dabartiniai žurnalistai? Niekuo. Darbdaviui nepapūginę bus išgrūsti iš darbo kaip aš. Paradoksas: mano, kad ir sovietmečio, plunksnos nusikaltimai, ko gero, mažesni negu dabartinių, nes sovietinę žurnalistiką žmonės lengviau atskirdavo nuo tikrovės ir priešinosi gyvenimu, netikėdami propaganda. O dabar tariama nuomonių laisve taip užmaskuoti tarptautinio kapitalo nusikaltimai, jog ne kiekvienas protas pajėgus perprasti. Sovietinis saugumas pats prikurdavo visokių judėjimų ir pats juos kontroliuodavo. Dabar tą daro tarptautinis kapitalas, todėl toks visų jo nusikaltimams besipriešinančiųjų susiskaldymas. Todėl ir katalikiškos bendruomenės nematau kitur, tik bažnyčioje. Kitaip sakant, katalikiškoji bendruomenė ne ten, kur kalbama, o ten, kur gyvenama pagal Bažnyčios mokymą. Apsižvalgykite, kas darosi. Jau žmonės vieni kitus pradėjo dergti tiesiog be priežasties.

Kun. Aldonas GUDAITIS, SJ:

Bet kokią bendruomenę (šiuo atveju katalikišką-krikščionišką) sudaro keli žmonės. Kodėl jie susirinko? Įvairiai būna, kodėl mes susirenkame. Kodėl žmonės kartu gyvena? Kažkas juos jungia.

Kalbant apie krikščionišką bendruomenę, aš manau, kad ne vien žmonės renkasi, kuria bendruomenę ir bando išgyventi, bet ir Dievas kviečia žmones.

Remdamasis savo asmenine patirtimi, galiu pasakyti, kad po rekolekcijų žmonės nori bendrauti, nori gyventi dalijantis savo tikėjimu. Kai kuriasi bendruomenės, priimamos tokios patirtys. Pasauliečiai, dirbdami savo darbus, vedami bendros patirties, nori kartu ką nors veikti. Būtent tada, šios bendruomenės formavimosi pradžioje, po penkių susitikimų, iškyla klausimai: ar Dievas mane kviečia? Ar Dievas to nori?

Dievas nori... Kokia bendruomenės prasmė ir atsakomybė? Ar tik už save, ar už esančius bendruomenėje, ar įsiterpiant į platesnius Dievo planus?

Kalbant ir apie bendruomenę, ir apie ką nors kitą, katalikas turėtų nepamesti iš akių savo pagrindinio tikslo. O pagrindinis jo tikslas yra eiti į Dievą. Tai yra žmogaus esmė! Einu į Dievą, padedu kitiems eiti į Dievą. Jeigu žmogus nuoširdžiai meldžiasi, jis draugauja su Dievu. Žmogus supras, kad Dievas duos malonę ir kad Jis yra žmonėms reikalingas, nes Dieve yra ryšiai. Švč. Trejybė yra Dievas, ten ryšiai yra. Jeigu žmogus eina vedinas egoizmo ir nieko nenori – stop! Kažkas negerai su malda arba ne tenai, ne ta dvasia veda.

Ne Dievo dvasia veda?

Taip. Bet žmogaus asmeninė kelionė į Dievą, ir žmogaus, kaip bendruomenėje esančio, kelionė į Dievą yra visada kupina dinamikos, joje būna krizinių momentų ir, pavyzdžiui, kaip dovana būna, kai auga naujieji žmonės.

Dabar apie katalikišką bendruomenę iš savo patirties... Kaip mes, jėzuitai, gyvename bendruomenėje?

Yra dovana gyventi kartu, Dievo tikslo nepametant iš akių. Bendruomenė pati savyje negali tapti sau tikslu, nes Dievas yra tikslas. Iš kitos pusės, kartu gyvendami mes turime progą savo patyrimais pasidalyti arba išsipasakoti, kaip mums sekasi apaštaliniuose darbuose. Tai yra dovana! Aš gyvenu jau penkiolika metų bendruomenėse ir esu dėkingas Dievui, kad turiu tokius žmones. Tai yra prasmė, džiaugsmas! Bendruomenėse būna visko: kas nors išeina iš jos arba nelengva sugyventi... Tada reikia laiko. Ir jeigu išlieka mūsų tikslas – eiti į Dievą – tai, to tikslo vedami, mes padedame vienas kitam brendimo kelyje.

Jeigu Lietuvoje yra katalikiška bendruomenė (turime žinoti, kad ji yra, ypač dabar, kai tokia sunki socialinė padėtis), katalikai vieni kitiems turi padėti išvengti bado, padėti netapti benamiais, dalytis. Bet to tikro, nuoširdaus dalijimosi ir pagalbos žmonės nemato! Vieni katalikai milijonieriai, kiti – šiukšlynuose gyvena. Tad kur ta bendruomenė?

Apie bendruomenę, manau, reikėtų pradėti kalbėti nuo to, kad bendruomenės yra sudarytos iš atskirų žmonių. Ją sudaro labai konkretūs žmonės. Ir pirmiausia bendruomenę kurti turėtume pradėti kiekvienas mūsų jausdamas atsakomybę. Pradėkime nuo savęs. Toks yra kelias. Ir pamatysime, kad dar vienas žmogus taip daro.

Koks bendruomenės augimas?

Pirmiausia - laikas. Antra - tai nėra vien žmogiškosios dvasios pastangos. Nuoširdi yra malda už kiekvieną žmogų. Šventas Augustinas sako: „Mylėk, ir daryk ką nori...“. Meilė yra Dievas. Tu nepasiimsi tą meilę kaip obuolį... Ir Dievo malonė – tai malda. Kaip aš bendrauju su Dievu, ar nuoširdi mano malda? Iš pokalbio su Dievu gimsta visi troškimai, norai, tik iš tenai gali ką nors nauja pradėti, arba ateina atleidimo dalykai. Priimkim kitą žmogų tokį, koks jis yra, o ne kokio tu nori. Tai yra procesas.

Šiuo laiku mąstančiųjų yra labai nedaug ir ieškančiųjų Dievo malonių bei jų laukiančiųjų taip pat nedaug yra…

Taip, kai pradedi ieškoti, pamatai, kad jų yra labai daug. Arba tu pamatai tuos žmones, kurie nieko neieško?.. Iš savo, kaip kunigo, patirties sakau, kad daugelis jaunų žmonių nedrįsta atvirai kalbėti su draugais apie tai, kas iš tikrųjų širdyje dedasi. Jie trokšta šeimos, tėvų sugyvenimo, trokšta, kur galėtų patys save įprasminti.

Tai yra gyvas noras. Vėliau tą surandi ar šeimoje, ar bendruomenėje. Ir nustembi, kad visų pirma ryšys su Dievu tai nusakė. Jeigu tu buvai neištikimas - Dievas liko ištikimas.

Kokia yra katalikų bendruomenės dvasinė būsena, jos vadovų kunigų vieta tautos gyvenime? Kaip katalikų bendruomenę keisti – žadinti ir šviesti?

Mons. dr. Artūras JAGELAVIČIUS:

Laikai keičiasi kaip ir mados. Kiekvienas laikotarpis turi savo išraišką. Ir tą patį darbą, kurį reikėjo padaryti vienokiomis jėgomis ir vienokiomis sąlygomis anais laikais, tą patį darbą reikia padaryti menkesnėmis jėgomis, su mažesniu būriu kunigų šiandien.

Dabar Bažnyčios gyvenimas yra įdomesnis, nes daugiau reikia atsakyti į blogio iššūkius. Todėl Bažnyčia kviečia savo susirinkimus – sinodus – įvairiais klausimais. Ir Lietuvoje atėjo laikas sušaukti Sinodą, kuris svarstys, modeliuos būdus, kaip išspręsti parapijų bendruomenėse iškylančias problemas.

Sovietmetis padarė daug žalos Bažnyčiai, įvairiais įstatymais sovietų valdžia uždarė kunigą tarp bažnyčios sienų. Dabar reikia iš kenčiančios Bažnyčios pasikeisti į labai aktyviai apaštalaujančią ir kuriančią miestelių ir parapijų bendruomenes.

Dideliuose miestuose parapijos bendruomenes sukurti yra sunkiau. Žmonės renkasi bažnyčias pagal savo pomėgį. Vieniems patinka vienokia architektūra, kitiems kitokia... Žmonės dideliame mieste turi didesnį dvasinį „asortimentą”, o parapijos bendruomenei yra sunkiau. Tačiau kartu ir lengviau, nes žmonių daugiau ir jie organizuotesni.

Ar klebonas turi tuo užsiimti, atsakyčiau į klausimą prisimindamas 1983 metų Kanonų teisės kodeksą: ten klebonas įvardytas kaip parapijos, kaip mažos Bažnyčios dalies ganytojas. Kanonai reglamentuoja klebono veiklą, skelbiant Dievo žodį, apaštalaujant, šventinant. Kanonai nurodo, jog klebonas turi pažint parapijos šeimas, tų šeimų problemas, lūkesčius, būti su žmonėmis jų skausmo ir džiaugsmo valandomis, jiems padėti karitatyvine veikla…

Tačiau vis daugiau yra pagyvenusių kunigų, jiems jau sunku būtų rasti sveikatos ir jėgų tiek darbų aprėpti. Kai kurių parapijų teritorija yra labai didelė ir gyventojų nemažai, todėl kunigai tiesiog nesuspėja….

Kita problema – mieste žmonės savo religingumu vieni kitus užkrečia. Pavyzdžiui, jaunimo būreliai, kur katalikiškas jaunimas susirenka. Nebūtinai į maldos bendruomenę. Čia jie nebijo ir nesigėdija deklaruoti savo religingumo, katalikiškumo, pamaldumo. O daugybė kaimų Lietuvoje nyksta, žmonės išmiršta, kai kurios parapijos yra tiesiog ant vegetavimo ribos. Ten sukurti bendruomenę gana sunku. Paradoksas, kartais prie nedidelių miestelių apsigyvena, savo žemes atsiima iš miesto atvykstantys žmonės. Jie pasistato gražias pilaites ir neskuba įsitraukti į parapijos bendruomenę, neskuba savo tikėjimą praktikuoti ir bendruomeniškai melstis. Bažnyčią miesteliuose lanko pagyvenę žmonės pas tą pagyvenusį kleboną, o naujakuriai neskuba. Ir JAV lietuviai pastebi, kad šiandien išeiviai iš Lietuvos Jungtinėse Amerikos Valstijose dažnai taip elgiasi, lyg neturėtų nei tikėjimo, nei patriotiškumo. Sesė vienuolė Daiva Kuzmickaitė savo disertacijoje apie lietuvių gyvenimą Jungtinėse Valstijose rašo, jog iki Lietuvos nepriklausomybės pirmieji išeiviai iš Lietuvos buvo tikintys. Prieškario Lietuvos tautiečiai, atsidūrę išeivijoje, buvo tikintys ir patriotai. Dabartiniai lietuviai dirba šeštadieniais ir sekmadieniais, neįsitraukia į lietuvių bendruomenių gyvenimą ir veiklą, neturi nei tautiškumo, nei religingumo.

Vadinasi, problema yra čia, pas mus. Ji kyla dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.

Nukenčia du sparnai, kuriais žmogus gyvenime skrenda. Tai tikėjimo ir tautiškumo sparnai. Manyčiau, kad kiekvienos parapijos kunigas, kiekvienas kunigas turėtų dviem sparnais plasnoti. Mes gyvename toje tautoje, toje šalyje, esame tos šalies piliečiai, balsuojame tos šalies įvairiuose rinkimuose ir turime tą reikalą spręsti.

Jaunimas man patinka. Jis daro pažangą. Dalis jo nueina į kitas religijas, kurios atkeliauja į Lietuvą, bet kita dalis jaunimo lieka. Man patinka toks drąsus, ramus, neparagintas tikėjimo išpažinimas, kai žmonės nebijo išpažinti tikėjimo mažuose dalykuose: prieš valgį, po valgio persižegnoti, pasimelsti, į bažnyčią užsukti. Tai ir yra dvasingumas – praktikuoti trumpą maldą, persižegnojimą, susikaupimą. Tai padeda žmogui susivokti savyje ir geriau įsiklausyti, ką Dievas žmogui kalba.

Reikia kovoti su problemomis ryžtingai. Manau, ne tas karžygys yra garbingas, kuris žiba savo šarvais ir kasdien treniruojasi, bet tas, kuris yra dalyvavęs ne viename mūšyje ir jį laimėjęs. Pilis kartais ne ta yra garbinga, kuri stovi kažkur Europoje, nors jokio istorinio vaidmens nesuvaidino tos šalies istorijoje. Taip ir čia. Taigi, kaip vienas mano kolega kunigas sakė: „Jeigu matytume ir jaustume, kad moraliai tauta savo dvasia vis dėlto ritasi apačion, tai mūsų, kunigų, uždavinys – susikibus už rankų prilaikyti, kad taip greitai nesiristų, kad tai nebūtų didžiulė griūtis, kad būtų galima apsigręžti ir kopti viršun”.

Mes kartais įsivaizduojame, kad kai pasieksime dugną, tada pradėsime lipti į viršų. Nereikia laukti to dugno pasiekimo, mes nežinome, kur yra to dugno pabaiga. Lietuviai yra individualistai. Todėl kartais ne vienas šiaurės kraštų vyskupas dejuoja, kad sunku suburti parapiją, tą parapijijos bendruomenę, kad kartais žmonės aukštom tvorom užsimūrija... tautietis nuo tautiečio, lyg mažoj valstybėlėj gyvena: „mano namai – mano tvirtovė“.

Mažytis akmenėlis į jaunų kunigų daržą, į seminariją. Ar ne per daug dėmesio skiriama materialinei gerovei rengiant kunigus? Paskui jie stengiasi skirti daugiau laiko sau negu Bažnyčios gyvenimui, dvasiniam ir sielovadiniam darbui.

Seminarijoje nėra jokios „gerovės”. Lietuvos seminarijose besimokantys klierikai negyvena geriau už kitų užsienio šalių klierikus, tačiau, manyčiau, įtaką daro tų klierikų parapijų klebonai. Seminarijoje nėra sąlygų padaryti klieriką materialistą, siekiantį gerovės sau. Labiau tą jis gali pamatyti atostogų metu pas kleboną. Jei klebonijoje didžiulė prabanga, palyginti su bažnyčios priežiūra, švara… Norėjau pasakyti, kad kai kurie klebonai daugiau rūpinasi savo buto įrengimu, savo laisvalaikio užpildymu ir per mažai laiko skiria bendravimui su parapijiečiais, buvimui bažnyčioje, savo privačiai maldai ir galbūt netgi ir savo bažnyčios švarai… Ir dvasinei, ir materialinei… Kadangi Kanonų teisės kodeksas įsakmiai skatina klebonus palaikyti bažnyčioje švarą ir švarą net liturginių drabužių ir indų, kuriuos naudoja. Kai klebono prašmatnūs puikūs drabužiai, o altoriai užtiesti murzinais užtiesalais, tabernakulyje Viešpats gyvena labai netinkamomis sąlygomis, visos taurės surūdijusios, kyla klausimas, ar tas kunigas tikrai tiki, kad ten, duonos pavidale tabernakulyje gyvena Kristus?

Ar tokių kunigų pas mus yra?

Ne manęs reikia šito klausti, patys žmonės mato, kaip bažnyčia atrodo ir kaip atrodo klebonija. Jeigu žmogui nejauku ateiti pas kleboną ir jis turi kojas pakėlęs sėdėti, kad neišteptų klebono kilimų, ilgai tas žmogus pas tą kunigą ir nebus... Pakalbės ir kažkur išeis. Tokių dalykų negalima sakyti, kad yra, bet negalima sakyti, kad ir nėra. Mes tik nežinome, koks viso to santykis.

Kanonų teisės kodeksas įpareigoja tikinčiuosius išlaikyti bažnyčios tarnus, kad jie pragyventų oriai, pagal savo luomą. Tik kaip mes tą materialinį orumą suprantame? Arkivyskupas S.Tamkevičius, jeigu aš neklystu, yra pasakęs: „Geriausia, kai kunigas gyvena tokioje buityje, kokia yra vidutinė to krašto, to regiono gyventojų buitis”. Kai jis prašmatniai gyvena, tada ir dvasiniai nuotoliai nuo žmonių didėja...

Manau, jei klierikui trūksta idealizmo, uolumo sieloms, tuomet geriau kunigystės kelio nesirinkti.

Tai vis civilizacija?..

Tokia civilizacija. Daug atsakymų duoda Alberto Šveicerio knygelė apie kultūrą, šiandieninį žmogų. Šiandieniam žmogui reikia daugiau civilizacijos laimėjimų ir jis mano, jog gali visiškai apseiti be religijos, gali nesirūpinti tikėjimu.

Nebelieka laiko...

Taip… net ir Dievui vietos...

Dėkojame pašnekovams. Tema yra aktuali, todėl tikimės prie jos dar sugrįžti.

Kalbėjosi Julė KILČIAUSKIENĖ

© 2004 "XXI amžius"