| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Valdančiosios partijos negali žadėti to, ko būdamos valdžioje nedarė
Darbo partija negaus pusės vietų Seime, o kairiosios partijos Seimo rinkimuose pasirodys geriau nei dešiniosios. Tai Eltai tvirtino manąs Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius Antanas Kulakauskas.
Kokie kriterijai, jūsų manymu, lems partijų pasirinkimą per Seimo rinkimus - kairės ir dešinės, naujos ir senos politikos, populizmo ir antipopulizmo? Kriterijai greičiausiai bus mišrūs. Ko gero, svarbiausią vaidmenį vaidins riba, skirianti populistines ir vadinamąsias tradicines partijas. Tiesa, ši riba - pakankamai sąlyginė, publicistinė, bet ji patogi, norint skirti pozicijas. Manote, tradicinėms partijoms pavyks įtikinti visuomenę, kad jos iš tikro - antipopulistinės, kad populizmas joms pačioms nebūdingas? Tai, žinoma, yra kovos taktika ir retorika. Visi supranta, kad, nė kiek nenaudojant populizmo, pasiekti didelės dalies rinkėjų - neišsilavinusių, nesuvokiančių ideologijų, neskaitančių programų, reaguojančių tik į šūkius - nepavyks. Kita vertus, kai sakau, jog tai yra taktika, turiu galvoje, jog kalbose apie antipopulizmą esama šiek tiek blefo. Tradicinės partijos iš dalies blefuoja, kovodamos prieš Viktorą Uspaskich. Ši kova nėra principinė. Daug kas susitaikė su mintimi, kad reikės dalytis valdžia su V. Uspaskich. Kažkada socialliberalai ir Artūras Paulauskas buvo traktuojami kaip Demokratinės darbo partijos (LDDP) atsinaujinimo būdas. Neatmestina, kad ir Darbo partijos atžvilgiu taikytina tas pat: atsirado dar viena nauja banga, ir jei V. Uspaskich partija neturės daugumos Seime, tai visai tikėtina Darbo partijos koalicija su Socialdemokratų partijos (LSDP) ir Naujosios sąjungos koalicija. Ar galima tvirtinti, kad šįkart kovoja Darbo partijos populistai su valdančiųjų ir opozicinių Seimo partijų populistais? Čia jau reikėtų kalbėti apie populizmo laipsnį. Partijos, kurios buvo ir dabar yra valdžioje, supranta, jog žadėti tai, ko ketverius metus nedarė, neįmanoma. Daugelio dalykų apskritai neįmanoma atsakingai žadėti. Neatsitiktinai Darbo partijos atstovai, žadantys kelti pensijas ir atlyginimus, žurnalistams sako: Skaitykite mūsų programą, joje yra pastaba. O toji pastaba skelbia, kad pažadai bus vykdomi, tik esant tam tikroms sąlygoms arba galimybėms. Kitaip tariant, jei nepavyks per ketverius metus įgyvendinti pažadų - ką padarysi... Ar esama krizės požymių tarp kairiųjų ir dešiniųjų? Anksčiau manėme, kad formuojasi stabili partinė politinė sistema. Paaiškėjo, jog taip nėra. Tačiau nėra ir krizės, kuri grėstų visišku politinės sistemos sugriuvimu. Sistemos nestabilumą lemia tai, kad vis atsiranda naujos politinės jėgos. Pasitikėjimas jomis rodo socialinę, politinę ir moralinę Lietuvos visuomenės krizę. Trečdalis ar 40 procentų šalies rinkėjų įsivaizduoja, kad įmanomas stebuklus darantis politikas. Taip buvo žiūrima į Rolandą Paksą, taip dabar žiūrima į V.Uspaskich, kuris esą gali išgelbėti, kai aplinkui visi - korumpuoti. Tačiau reikia pripažinti, kad dauguma politikų, kalbančių apie apsivalymą ir skaidrumą, blefuoja. Jie patys dažnai nenori tų lygybę užtikrinančių finansavimo ar reiškimosi žiniasklaidoje taisyklių, apie kurias kalba. Antai prieš rinkimus imama kalbėti, kad reikia keisti specialiųjų tarnybų vadovus. Matyt, norima tokių, kurie patys žinotų, ko reikia valdančiajai daugumai - būtų supratingi, atitinkamai reaguotų, duotų politikams nekenksmingus nurodymus savo pavaldiniams. Kokie galimi Socialdemokratų partijos ir Naujosios sąjungos jungimosi rinkimams padariniai? Šio jungimosi atveju sunku kalbėti apie ideologijas. Lietuvos socialdemokratų politikoje nematau klasikinės socialdemokratinės krypties. Kur yra Lietuvos socialliberalų socialliberalizmas - taip pat nematau. Naujoji sąjunga susikūrė ne dėl to, kad kažkas sugalvojo naujų idėjų, o dėl to, kad aplink populiarų lyderį Artūrą Paulauską susibūrę žmonės nusprendė įsteigti organizaciją. Ir tik tada jie ėmė galvoti, kokią ideologinę doktriną pritaikyti tai organizacijai. Akivaizdu, kad socialliberalai nuo pat šios partijos įsteigimo buvo artimi tuometei LDDP. Naujojoje sąjungoje pirmuoju smuiku grojo jaunoji komjaunuoliškos nomenklatūros karta. Turiu galvoje tų žmonių politinio mąstymo atskaitos tašką. Žiniasklaida skelbė apie galimą ideologinės frakcijos Socialdemokratų partijoje kūrimąsi. Ar tokios frakcijos kūrimas būtų pagrįstas ir tikėtinas? Šioje partijoje visą laiką buvo žmonių, kurie gana nuoširdžiai išpažino socialdemokratines idėjas. Kitiems daug labiau rūpėjo būti valdžios partijos nariais. Dabartinėje Socialdemokratų partijoje esama ir jaunesnės, ir vyresnės kartos žmonių, kaip prof. Bronislovas Genzelis, kuriems svarbios ideologinės bei moralinės nuostatos ir kuriems nepriimtinas siekis bet kokia kaina išlikti valdžioje. Tačiau LSDP jie daugumos nesudaro. Jei takoskyra tarp šių dviejų grupių didės, tai gali reikšti partijos skilimą. Vargu ar principingoji socialdemokratų dalis sugebėtų įtikinti partijos daugumą, o tada nieko kito neliktų - tik atsiskirti. Tai reikštų grįžimą prie ankstesnės padėties, kai buvo LDDP ir LSDP. Kaip vertinate neseniai skelbtą Darbo partijos kandidatų į Seimą sąrašą? Dauguma jų - nauji žmonės politikoje. Sąrašo pradžioje - didieji verslininkai ir, matyt, šios partijos finansuotojai. Sąraše yra ir Lietuvoje žinomų asmenybių, - žurnalistų, mokslininkų, - nors nelabai aišku, ką tos asmenybės gali nuveikti politikoje. Aišku, kad dauguma jų politinio patyrimo neturi. Dabar sunku spręsti, kas iš jų groja pirmaisiais smuikais. Be to, apie šią partiją sunku ką nors sakyti, kol ji neatsidūrė valdžioje. Iki sąrašo paskelbimo buvo galima įvardyti tris ar keturias jos galimų kandidatų į Seimą pavardes, o daugiau niekas nieko pasakyti negalėjo. Kas tie tūkstančiai Darbo partijos narių? Ar jie bus paklusnūs šios partijos valdančiajai grupuotei? Sunku pasakyti, ar į Seimą patekę šios partijos nariai bus pakankamai ambicingi ir savarankiški. Lietuvos politikai, regis, mieliau kritikuoja ir guodžiasi nei bando nuosekliai įgyvendinti politines programas ir strategijas. Dėl savo nesėkmių jie net ima kaltinti politologus ir komentatorius. Kas, jūsų nuomone, lemia šį reiškinį? Čia yra vienas svarbus veiksnys: populiarios kurių nors politologų ir publicistų nuomonės veikia politinį procesą. Savo ruožtu partijoms nepatinka, kai tos nuomonės yra kritiškos jų atžvilgiu. Politologų ir publicistų kritika šiek tiek mažina jų svorį politiniame gyvenime. Apskritai partijų reakcija į minėtą kritiką turėtų būti konstruktyvi: jos turėtų sugebėti arba paneigti kritikuojančiųjų mintis, arba kritiškai pažvelgti į save ir matyti, ką jos pačios daro blogai. Tačiau Lietuvoje dar iki galo nesusiformavo demokratijai būdinga politinė kultūra. Kažkada rašiau straipsnį Demokratija be pagrindų. Neneigiu, kad Lietuvoje egzistuoja demokratinės procedūros. Tačiau jos tėra paviršius. Iš esmės vieninteliai veiksmingi būdai valdžiai paveikti yra žiniasklaida ir rinkimai. Manau, kad, siekdami tikros, ne vien procedūrinės, savivaldos, turėtume taikyti savivaldybių tarybų rinkimams mišrią sistemą, kaip ir Seimo rinkimams. Taip rinkėjai seniūnijose turėtų galimybę balsuoti už pažįstamus kandidatus, kuriais asmeniškai pasitiki. Manau, šis rinkimų principas būtų naudingas ir politinėms partijoms - padėtų joms geriau įsišaknyti. Kokią prognozuojate Seimo rinkimų baigtį? Jei per rinkimų kampaniją nieko ypatinga neatsitiks, tai politinių jėgų santykis Seime greičiausiai bus toks, kokį rodo visuomenės nuomonės apklausos. Esu linkęs manyti, kad Darbo partija 70 vietų Seime neturės. Vadinamieji kairieji - socialdemokratai ir socialliberalai - turėtų laimėti daugiau vietų nei konservatoriai ir liberalcentristai. Kaip manote, ar Kazimiros Prunskienės vadovaujama partija turi šansų užimti trečią vietą per rinkimus? Neatmesčiau tokios galimybės. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Vladimiras Laučius
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |