|
Perbėgėliai nekelia pasitikėjimo
Edmundas Simanaitis
Pagausėjusios šnekos apie tariamą klasikinių partijų traukimąsi į šešėlį - sulūžusio grašio nevertos. Demokratija neatsiejama nuo įsitikinimų ir požiūrių įvairovės, taigi ir politinių partijų tam tikra gausa yra natūrali pasekmė ir netgi jos skiriamasis požymis. Orientacija į vieno fiurerio, tautų tėvo generalisimo, galiausiai į lukašenkinio tipo vienpartines demokratijas nėra jokia naujiena. Praėjusio amžiaus patirtis nepamiršta: dviejų diktatorių suplanuotas ir pradėtas Antrasis pasaulinis karas, žiaurūs karo ir genocido nusikaltimai, kuriems nėra senaties, įpareigoja būti budrius.
Lietuvos politine padange vienas po kito slenka svetur sistemingai planuojamų provokacinių sumaiščių ir suiručių debesys. Nereikėtų aimanuoti, kad mes silpni, kad mūsų valdininkai tik ir temoka kyšius imti, kad šalyje siaučia skurdas, kad po trijų Kremliaus dvokeliu trenkiančių gelbėtojų turi pavykti ketvirtajam, šį kartą iš Archangelsko atsiųstam, per pusmetį ar metus išgelbėti skurstančią lietuvių tautą. Taigi, pasak publicisto Viliaus Bražėno, įvardijusio Uspaskich populistus kaip Archangelsko partiją, jai patekus į Seimą atsirastų galimybė organizuotai jaukti ir griauti valstybės teisinę sistemą ir sukti politikos vairą Kremliui palankia kryptimi pagal to paties Centro scenarijų. Scenarijaus ašis nesikeičia per visus keturiolika Antrosios Respublikos metų sumaišties Lietuvoje turi būti daug. Gelbėtojai ir konsultantai visi iš Rytų arba deramai dar sovietmečiu apdoroti vietiniai. Vienam pranašui bankrutuojant iš anksto į sceną išleidžiamas kitas. Jų niekada netrūks, tačiau sumaišties kėlėjai būtinai parenkami iš vietinių gyventojų. Posovietinėje visuomenėje išbalansuotos pilietinės savivokos bendrapiliečių atsiranda. Jie ir padeda pilti vandenį ant populistų malūno.
Archangelsko partijos grietinėlė, pradedant pirmuoju žadėtoju ir gausiu būreliu gražiakalbių politikuotojų, neišdrįsta nė žodelyčiu užsiminti, kad ir skurdo, ir kyšininkavimo, ir smurto Rytuose visais laikais buvo žymiai daugiau negu mūsų šalyje. Lygiai taip pat nutylimos esminės svarbos permainos Lietuvos narystė NATO, garantuojanti išorinį saugumą, bet anaiptol ne vidaus rimtį, ir narystė Europos Sąjungoje. Būtent ši aplinkybė, bet ne pažadukų postringavimai, sudaro realias galimybes ekonomikai sparčiai vystytis ir sėkmingai spręsti socialinius reikalus. Jokie apsišaukėliai gelbėtojai tuščiais pažadais nei socialinių, nei kitų vidaus politikos reikalų nepataisys. Populizmo pavojų aiškiai supranta ir apie tai kalba dabartiniai šalies vadovai Prezidentas, Premjeras ir Seimo Pirmininkas.
Mūsų šalies rinkėjai yra pakantūs. Vieni į Seimą išrenka numylėtinį iš, sakykime, Mėlynųjų partijos į Seimą, patikėdami jam teisę ir pareigą vykdyti ir įgyvendinti Mėlynųjų partijos pažadus rinkėjams. O šis nenaudėlis, nespėjęs kojų apšilti, numojęs ranka į duotus pažadus ir įsipareigojimus, šmukšt ir jau Rudųjų partijoje besėdįs. O kitoje apygardoje rinkėjų išbalsuotas Rudųjų partijos seimūnas, ne ką laukęs, purpt ir perskrenda į pilkųjų laktas. Panaši istorija ir su kitų spalvų partiečiais vis kartojasi. Daugėja skraidūnų rekordininkų, spėjusių pabūti keliose partijose. Neverta aprašinėti pabėgėlių ir perbėgėlių motyvų. Visi jie laužti iš piršto, anaiptol ne idėjomis grįsti (jokių naujų idėjų nepateikiama!) , o dažniausiai anekdotiškai savanaudiški ir net avantiūristiniai. Tačiau ar nereikėtų pažvelgti į šį graudžiai komišką skrajūnų spektaklį pilietinės savimonės nepraradusių rinkėjų akimis?
Akivaizdu, kad perbėgėlis apgavo savo rinkėjus, balsavusius už konkrečios politinės jėgos kandidatą į Seimą ir tos partijos programą.
Antra, ar toks Seimo narys nėra apsimetėlis? Juk jis stojo į pasirinktą spalvos partiją, netikėdamas partijos programa ir net negalvodamas rūpintis jos įgyvendinimu.
Trečia, ar asmeniui, netesėjusiam pažadų rinkėjams, neretai apgavusiam juos po keletą kartų, galima patikėti atsakingą valstybės darbą?
Ketvirta, perbėgėlį lengva papirkti, nes jam visuomenės moralės normos šnipšto tevertos. Tokį skrajūną, nejaučiantį atsakomybės rinkėjams, nesunkiai nupirks koks nors politikuojantis vertelga iš artimojo užsienio.
Penkta, visi perbėgėliai darytų gėdą Tautos atstovų forumui, rodydami Seimo nepastovumą ir nepatikimumą.
Šešta, perbėgėlis savo veika įtikinamai parodo, kad, keisdamas tariamą politinę orientaciją arba visai jos neturėdamas, apgaudinėja ne tik rinkėjus, bet ir valstybę.
Išvada peršasi aiški: ar asmuo, kada nors kandidatavęs į Seimą ar išrinktas į jį ir po to pakeitęs politinę orientaciją, neturėtų būti vertinamas kaip išdavęs rinkėjų interesus ir nepateisinęs jų pasitikėjimo? Jei taip, tai tokiu atveju jis turėtų netekti Seimo nario mandato.
Seimas turėtų ryžtis pats sau užsimauti apynasrį priimti įstatymą dėl perbėgėlių. Toks įstatymas anaiptol nedraustų keisti politines pažiūras ar įsitikinimus nors kas mėnesį. Konstitucija tokių veiksmų taip pat nedraudžia. Tačiau įstatymas neleistų apgaudinėti rinkėjų ir žeminti tautos atstovų forumo prestižo.
Seimo narys, neiškentęs ketverių metų darbo Seime pagal savo noru pasirinktą partinę ideologiją ir nevykdęs rinkėjų valios, neturėtų būti pakartotinai renkamas į Seimą mažiausiai dešimt metų. Įstatymas apmalšintų į avantiūras linkusių asmenų aistras bei gundymus perbėgti į politines partijas, kuriose iš artimojo užsienio komandiruoti gelbėtojai ar nupirkti centro statytiniai žarsto tuščius pažadus į visas puses. Kaip žinoma, Archangelsko partijoje tokių perbėgėlių gausu.
Rinkėjo negalima nei mulkinti, nei jo apgaudinėti. Lietuviai ne kartą įrodė, kad jie geba tvarkytis ne blogiau negu Euroatlantijos senbuviai. Tuo įsitikino ir okupantas, pusę amžiaus nesėkmingai bandęs išrauti ir sunaikinti tautinę savimonę ir pilietinę savigarbą.
© 2004 "XXI amžius"
|