|
KUR VIENYBĖ, TEN GALYBĖ
Antanas MARČIULAITIS
Mano mintys dažnai nukrypsta į 1988 metus, kada Lietuvoje ilgai brandintas laisvės troškimas prasiveržė į viešumą. Pernelyg daug skriaudų patyrėme, perdaug sunkią pažeminimo ir besaikio išnaudojimo naštą vilkome, todėl jau nebebuvo galima daugiau kentėti, tylėti ir laukti. Ryžomės pralaužti vergijos užtvaras, pakilti į laisvės žygį. Tuo labiau kad ir visoje komunistinėje imperijoje prasidėjo atšilimas ir vadavimasis iš sustingimo.
Kaip didingas preliudas į laisvę buvo daugiatūkstantinis mitingas Vilniuje, Vingio parke. Gausi minia susirinko pareikšti tvirtą valią ir pasiryžimą nusimesti vergo pančius, išsivaduoti iš nuolankumo, klusnumo ir pataikavimo kompleksų. Kalbėtojai vienas po kito ėjo į tribūną prie mikrofono išreikšti savo ir kitų nepalaužiamą ryžtą siekti laisvės. Jų drąsios ir ugningos kalbos išjudino minią lyg audra jūrą. Visą parką gaubė tvirtos vienybės dvasia.
Lietuviai, latviai, estai įspūdingame Baltijos kelyje nuo Vilniaus ligi Talino broliškai susikibo rankomis ir sudarė įspūdingai didelę grandinę - vienybės ir draugystės simbolį. Štai ir vėl pademonstravome nepaprastą, originaliai išreikštą, vieningumą.
Pirmasis Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimas 1988 metų spalio pabaigoje ir jame išsakytos patriotinės šviesuolių mintys dar labiau paskatino žmones ryžtui nusimesti priespaudos jungą. Patriotizmo žaizdre sulydėme jausmus ir mintis į kietą dvasinę jėgą, reikalingą bet kokia kaina iškovoti laisvę. Tada neskirstėme visuomenės į komunistus ir patriotus, parsidavėlius ir parduotuosius, valdančiuosius ir valdomuosius, mokslų daktarus ir prasčiokus. Visi sudarėme vieną gyvybingą ir veržlų tautos monolitą. Visi su nepaprastu džiugesiu ir viltimi žvelgėme į iškeltas trispalves, o iš krūtinių galingu srautu liejosi himno melodija ir didžiai prasmingi žodžiai: tegul saulė Lietuvoj tamsumus prašalina... vardan tos Lietuvos vienybė težydi. Atrodė, jog vardan tėvynės laisvės ir nepriklausomybės toji vienybė, kančiose užgimusi, ir toliau stiprės. Deja...
Užkietėję Lietuvos komunistai, buvę aukšti nomenklatūrininkai, kagėbistai iš karto pasimetė pajutę tokią galingą vadavimosi bangą. Nutilo jų pompastiški šūkavimai apie šviesų komunistinį rytojų.
Nepalūžome, kai Kremliui šnibžtelėjus sovietinės represinės struktūros puolė brutaliai ramstyti griūvančią imperiją. Kremlius nejuokais išsigando: o kas bus, jei Lietuva tikrai atsiplėš nuo imperijos? Ar nepaseks jos pavyzdžiu ir kitos pavergtos šalys?
1990 m. kovo 11-ąją, 22 val. 35 min., Lietuvos Aukščiausioji Taryba 124 balsais už, niekam neprieštaraujant ir tik šešiems susilaikius (išimtinai kitataučiams), iškilmingu aktu paskelbė atstatanti Lietuvos nepriklausomybę. Lipte prilipę prie televizorių, su džiaugsmingu virpuliu Lietuvos žmonės stebėjo, kaip euforiškai, drąsiai, ryžtingai, broliškai sunertomis ir pakeltomis rankomis mūsų parlamentarai vieningai pagal taktą skandavo Lietuva jau laisva!
Visa Lietuva gyveno laisvės ir nepriklausomybės nuotaikomis. O kolaborantai tomis dienomis puolėsi šauktis tuometinio SSRS prezidento M.Gorbačiovo kuo greičiau įvesti Lietuvoje prezidentinį valdymą, kad būtų galima smogti jos nepriklausomybei. Jie taip pat tikėjosi tų pačių metų kovo 12 dieną įvyksiančios SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijos palankių rezultatų, apsvarsčius neklusnios respublikos nepriklausomybės klausimą. Todėl mums buvo brangi kiekviena valanda, kad Atkuriamasis Seimas spėtų jau iš vakaro priimti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą de jure ir de facto.
Psichologinė įtampa tolydžio didėjo. SSRS paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą. Bet mes tąkart nepabūgome, vieningumo nepraradome, laisvės neatsižadėjome. Grįžti atgal į imperiją būtų buvus tautos ir tėvynės išdavystė.
Taigi, kaip matome, ne didume ir ne gausume, o drąsoje ir vienybėje slypi jėga, alsuojanti pergale. Po pusšimčio metų dvasinės, ekonominės ir fizinės priespaudos, po begalės aukų ir materialinių praradimų galėjome laisviau atsikvėpti. Tačiau priešiškos jėgos ir toliau su įsiūčiu naudojo represines priemones, kad kaip nors išsaugotų sparčiai skeldėjantį socializmą ir jo citadelę SSRS. Jos niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, jos Lietuva į tą citadelę jau neįeina.
Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis, matyt, nujausdamas, kad nepriklausomybės pradžioje teks patirti sunkių materialinių išbandymų, kreipėsi į džiūgaujančią minią: Bus nelengva. Ar ištversime? Minia ryžtingai sugaudė: Ištversime! Šis vienžodinis šūkis rezonavo daugumos piliečių širdyse: ištversime! Visi žinojome: kur vienybė, ten ir galybė, kur ryžtas, ten ir pergalė.
Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis 1991 m. sausio 13 d. vidurnaktį: sovietiniai tankai, vietinių parsidavėlių Mykolo Burokevičiaus, Juozo Jermalavičiaus ir kitų remiami, forsavo Vilniaus televizijos bokštą, užėmė Spaudos rūmus, nužudė trylika ir sužalojo kelis šimtus ten budėjusių beginklių žmonių. Sausio tryliktoji įsirašė į Lietuvos istoriją kaip mažos tautos dvasinio tvirtumo pademonstravimo data. Juk tada buvo saugomos kiekvienam doram lietuviui brangiausios ir švenčiausios vertybės - laisvė ir žmogaus teisės. Kruvinoji naktis mus dar labiau užgrūdino ir suvienijo. Priešai suprato, kad vieningas laisvės troškimas yra galingesnis net už tankus. O pasaulis žavėjosi mūsų drąsa ir vienybe.
Tai kas gi sutrukdė toliau išlaikyti vienybę didžiausią tėvynės laisvės ir nepriklausomybės garantą? Kas kliudė drauge ir sutartinai eiti Lietuvos dvasinio bei ekonominio stiprinimo kryptimi? Kodėl ėmėme nesutarti ir skaldytis, nors gerai žinojome, kad tai silpnina valstybės galią? Bene didžiausia priežastis, nulėmusi nesutarimus, buvo idėjų ir siekių nesuderinamumas. Veikiai atsirado apie 30 įvairių politinių partijų ir sąjungų, kurios susibūrė į dvi priešiškas koalicijas: dešiniąją - patriotinę ir kairiąją su sovietinio socializmo atrūgomis. Tarp šių koalicijų nuolat gilėjo antagonistinių nuotaikų ir ideologinių nesutarimų praraja. Tamsiu šleifu vilkosi (ir velkasi) buvusių komunistinių nomenklatūrininkų ir socialistiškai apkvaitusių asmenų besaikis noras įsibrauti į valdžią, kad galėtų išsaugoti socializmo laimėjimus ir diktuoti šaliai savo sąlygas. Jiems rūpėjo ne tėvynės laisvė ir saugumas, o pinigai ir garbė. Priešiškų, tiek vidaus, tiek išorės politinių jėgų kurstomas revanšizmas ir destabilizacija tapo kasdieniu reiškiniu.
Politinių koalicijų priešiškumas greitai persimetė į visuomenę. Jai susiskaldyti lemiamos reikšmės turėjo pablogėjusi materialinė padėtis, išaugęs atotrūkis tarp turtingų vertelgų ir skurde atsidūrusios gyventojų daugumos. Staiga pasikeitus valstybinei santvarkai, neišvengiamai pažeidžiama šalies ekonomika, sutrinka visuomeninio gyvenimo ritmas. Tai natūralus reiškinys: nauja santvarka diktuoja ir naujus pokyčius, prie kurių ne taip paprasta iš karto prisitaikyti. Jei į valdžią ateina sąžiningi ir protingi žmonės, ekonomikos krizė sumažėja ir išnyksta. Lietuvoje ekonominė padėtis, deja, ėmė blogėti; tuoj subruzdo nepriklausomybės priešai, suskubo įsibrauti į valdymo struktūras, prasidėjo stambaus masto vagystės, prichvatizacijos, išaugo mafija ir korupcija. Šalies ekonomika naujos demokratinės santvarkos sąlygomis ne augo, o smuko. Ekonomikos regresas priėjo kritinę ribą tada, kai buvę komunistai įsigalėjo ir ėmė dominuoti aukščiausioje valdžioje (prezidentu tapo buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas, Seime daugumą sudarė komunistų partijos atmaina LDDP, vadovaujama buvusio komunistų partijos ideologo Česlovo Juršėno, Vyriausybės premjeru tapo savanaudis aferistas Adolfas Šleževičius). Jie tarpusavyje bičiuliaudamiesi nugramzdino Lietuvą į anarchiją ir skurdą, pagilino visuomenėje priešiškumą ir susiskaldymą. Kas sekė to meto Seimo posėdžių transliacijas per radiją, įvairias politinių diskusijų laidas per televiziją, galėjo susidaryti ryškų vaizdą apie LDDP ir socialdemokratų antagonistines nuotaikas ir kenkėjišką veiklą. Jiems tada labai tiko Pitagoro mintis: Vienodai pavojinga bepročiui įbrukti kardą ir nesąžiningam valdžią.
Kairuoliai dažnai nepaiso, kad jų teiginiai neatitinka tikrovės, veiksmai - logiškumo, elgsena - elementaraus padorumo. Jų tikslas vienas: kiekvienu atveju prieštarauti dešiniesiems, neigti jų sakomą tiesą, brukant savo samprotavimų subtilybes ir nesąmones. Kairuoliai neretai tendencingai interpretuoja, iškraipo faktus, kad tik nesiderintų su priešingos koalicijos siūlymais. Jei negalima priešo visiškai nekęsti, tai juo labiau neleistina visąlaik kategoriškai neigti jo pareikštą tiesą.
Skaudžiausia, kad nemaža visuomenės dalis, užkrėsta nuolat skleidžiamo priešiškumo epidemijos, papūgiškai kartoja: blogas Landsbergis, niekam tikę konservatoriai ir visi, kurie patriotiškai nusiteikę. Žinoma, klaidų visi padarome, ypač besistengiantys sugriautą atstatyti. Bet kam kartoti kitų klaidas, kai ir patys nesame angelai? Ar tik nesikartoja Stalino laikų įtikinėjimų metodika: kuo ilgiau ir įtaigiau meluosi, tuo daugiau žioplių patikės, jog tai tiesa. Iš surambėjusių kairuolių nėra ko daugiau tikėtis - jie jau seniai apsimelavę ir priešiškumo pelėsiais apsivėlę. Jeigu jie nerodė vieningumo tada, kai Lietuvai grėsė pavojai po nepriklausomybės paskelbimo, tai ir dabar pasiliko abejingi tiesai, taikai, vienybei ir normaliai veiklai. Jie negali pakęsti žmonių, atvirai ir energingai skleidžiančių patriotines nuotaikas ir dėl to įgijusių visuomenėje pagarbą. Suįžūlėjusios komunistinės atplaišos iš paskutiniųjų stengiasi apšmeižti, suniekinti, pažeminti visus, kurie bando išsaugoti tautos dvasingumą, patriotines nuotaikas ir visa kita, kas kiekvienam doram lietuviui brangu ir šventa.
Buvusiems idėjiniams komunistams be atvangos buvo skiepijami neapykantos ir keršto jausmai, melu pagrįsti teigimai ir neigimai, todėl šios negatyvios jų savybės ir išliko. Priešo neapkęsti, su juo negailestingai kovoti - toks yra kairiaminčių nusistatymas.
Nepasiduokime piktosios dvasios sėklai - nihilizmui, stenkimės atskirti grūdus nuo pelų, pajunkime proto pajėgas, kurios galėtų apginti tiesą. Suraskime kelius į tikrąjį humanizmą, kurio šiandien daug kur pasigendama. Tik tvirta vienybė, protingas nuomonių derinimas ir bendra veikla tėvynės labui subrandins puikius vaisius.
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|