Pirmasis puslapis
Valstybė
    ir bažnyčia
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Lietuva
Likimai
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Krikščioniškosios vertybės politikoje – pastanga ir Dievo malonė

Pranciškonų ordino vienuolis psichologas Arūnas Peškaitis Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Politiniame gyvenime vadovautis krikščioniškomis vertybėmis - pastanga, kurios prasmės nesuvokiantys politikai viešai puikuojasi savo asmeniu ir dalyvauja vadinamuosiuose „realybės šou“.

Apie tai, aiškindamas politikos ir tikėjimo santykį, Eltai kalbėjo viešojoje erdvėje aktyviai veikiančio, interneto dienraštį „Bernardinai.lt“ Lietuvoje įsteigusio Pranciškonų ordino vienuolis psichologas Arūnas Peškaitis.

Kaip sielovada susijusi su politika?

Pirmiausia reikėtų bandyti suvokti, kas yra politika. Lietuvoje dažnai įsivaizduojama, kad politika - tai kova dėl valdžios. Be abejo, partijos turi kovoti dėl valdžios. Tai - interesų, grupių kova. Tačiau politika nėra vien grupių ir interesų kova. Politika - tai gebėjimas derinti interesus ir atstovauti visuomenei. Politikai kuria valstybės veidą, ir šia prasme politika rūpi Bažnyčiai.

Noriu pabrėžti: Bažnyčia nepolitikuoja. Galbūt anksčiau ji politikavo, tačiau pakankamai seniai to atsisakė. Politika Bažnyčiai rūpi kaip žmonių ir grupių santykių mokslas bei praktika.

Nemažai politikų, tarp jų ir valstybės vadovų, buvo ir tebėra tikintys krikščionys. Klausimas, kaip jie savo krikščioniškumą išreiškia, išlieka atviras ir nevienareikšmiškai atsakytinas. Kaip krikščionys galime suabejoti kai kuriais Džordžo Bušo politikos aspektais. Jis, kaip ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, laiko save krikščionimi. Galime abejoti, ar V. Putino politika išreiškia krikščioniškus principus.

Tačiau kiekvienas politikas - krikščionis yra susijęs su sielovada. Jis negali išvengti krikščioniškos bendruomenės ir jos vadovų įtakos.

Žinome pavyzdžių, kaip Belgijos karaliaus Bodueno, kuris savo krikščioniškus principus liudijo visu savo gyvenimu. Tai buvo didis politikas.

Koks Pranciškonų ordino vaidmuo visuomenės politiniame gyvenime?

Kalbėčiau apie vaidmenį pirmiausia pilietiniame gyvenime. Politika yra tik pilietinės visuomenės dalis. Šv. Pranciškaus Asyžiečio žingsnis buvo dvejopas: likti vienybėje su Bažnyčia ir, kita vertus, plėsti Bažnyčios ribas - eiti pas tuos, kuriuos visi, net Bažnyčia, atstumia. Pavyzdžiui, pas raupsuotuosius. Taip parodoma, kad ir tie, kurie gyvena už miesto sienų, – visi atstumtieji ir vargstantieji, – yra visuomenės dalis. Autentiška pranciškonų tradicija šimtmečius saugojo tokį požiūrį - kad kiekvienas atstumtasis yra garbingas orus pilietis.

Kai stebime politinį gyvenimą ir dalyvaujame pilietiniuose procesuose, mums svarbu, kiek politikai, partijos ir jų programos atstovauja visuomenės interesams. Tikra politinė konkurencija yra programų ir pažiūrų konkurencija.

Žinoma, partija, kaip liudija šis žodis („pars“, „partis“ - lot. dalis - ELTA) yra kažko dalis, tačiau ji turi siūlyti programą visai visuomenei. Jos veikla turi ugdyti visuomenėje solidarumą. Ji turi siekti tokios visuomenės, kurioje nėra pažemintųjų ir nuskriaustųjų.

Ar gali politinė veikla būti nuosekliai grindžiama krikščioniškomis vertybėmis?

Klausimas galėtų būti ir toks: ar gali visas žmogaus gyvenimas, jo veikla būti nuosekliai grindžiama krikščioniškomis vertybėmis? Sakyčiau taip: tai visada yra pastanga. Pastanga ir Dievo malonė. Niekada negali atsakyti „taip, gali“ ir to padaryti idealiai. Tačiau pastanga ir kryptis, be abejo, gali būti. O nuoseklumas yra žmogaus apsisprendimo ir Dievo malonės sąveikos rezultatas.

Kaip jūsų minima pastanga atrodytų politiniame gyvenime? Ar politikas, gavęs „antausį“ nuo oponento, turi atsukti jam kitą skruostą?

Galime minėti daug Evangelijos citatų ir bandyti matuoti jomis mūsų tikrovę. Tačiau tai nelabai dėkingas užsiėmimas. Už kiekvienos Evangelijos citatos yra visa Evangelija. Negalima „traukti“ citatų iš konteksto. Kita vertus, reikia suprasti citatos prasmę.

Dėl kito skruosto atsukimo - Jėzus, ištardamas tuos žodžius, pirmiausia kalba apie pasidalijimą: jei kas nors prašo nueiti kartu vieną mylią, nueik su juo dvi; jei prašo apsiausto, atiduok ir baltinius. Pasidalijimas - tai atsakymas, kuris yra ne toks, kokio laukiama. Užpuolikas ar skriaudėjas gali sustabdyti neapykantos ratą. Šis principas išbandytas ir politikoje.

Šia prasme, manau, politikas, kuris neatsako kerštu į įžeidimą, kuris sugeba gerbti kitą, nepaisant to kito nedorybių, nuodėmių ar puolimo, yra labai gerbtinas. Jis parodo kitokią bendravimo ir buvimo valdžioje galimybę. Jis parodo valdžią kaip tarnystę. Juk ir sekuliarinė nuostata skelbia, kad valdininkas ar politikas yra pareiga - tarnystė, o ne viršininkavimas, žeminant kitus.

Ar krikščioniškas meilės artimui reikalavimas pritaikomas politiniams priešams, kurie niekina jūsų įsitikinimus, kėsinasi sužlugdyti jūsų partiją arba užgrobti jūsų valstybę?

Meilė priešams ir meilė artimui nėra tas pat. Kalbėdamas apie meilę priešams, Jėzus pasako, jog saulė teka ir geriesiems, ir blogiesiems. Jis pirmiausia kalba apie maldą už priešus, ragindamas juos mylėti. Tai malda, kuri gali priešus pakeisti. Tai ta pati nuostata, kuri liepia nieko pirma laiko neteisti. Skubėjimas teisti gali sukurti priešų, kurių nėra.

Kai kalbama apie priešą ir apie tai, ar žmogus turi teisę gintis, Bažnyčios mokymas sako „taip“. Vienas dalykas - mylėti priešą, kitas dalykas - mylėti ir save. Sakoma: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Mylėti save nereiškia būti savimyla. Tai reiškia gerbti žmoguje tai, kas žmogiška ir asmeniška - juk žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą.

Jei meilė priešams virsta nuolaidžiavimu brutaliai jėgai, kuri siekia paminti žmogiškąjį orumą, sutrypti tai, kas brangu, pažeisti patį žmogų, - tai jau ne meilė. Galbūt tai kažkoks sadomazochizmas - kai žmogus taip įsimyli savo kančią, kad leidžia kitam tyčiotis iš savęs. Tai gali būti ir po meile priešui paslėptas bailumas.

Teisingumas galioja visiems. Kodėl Bažnyčia sako, kad būtinoji gintis yra normalus dalykas? Todėl kad kitaip būtų sugriauta tvarka, kuria grindžiami žmonių santykiai. Apaštalas Paulius nemanė, jog ginti save yra negarbinga. Reikia kalbėti apie gynimosi priemones. Kiekvienas agresijos aktas gali būti apgaulingai pristatytas kaip gynimosi priemonė. Matome tai iš Hitlerio kalbų ir raštų. Jis aiškino žydų naikinimą Europos tautų teise gyventi - esą žydai parazitai, o parazitus reikia naikinti.

Iš Šventojo Rašto žinome, kad apaštalas Paulius gynė save ir kitus krikščionis, reikalavo sargybos, kai jį norėjo nužudyti, reikalavo teisingo teismo Romoje. Tai - krikščioniškas principas.

Senovės Graikijoje žygūno, nešusio miestui žinią iš karo, sutikta moteris klausė, kokia mūšio baigtis. Jis atsakė, jog mūšyje dalyvavę jos sūnūs žuvo. Moteris tarė: „Aš klausiu ne apie sūnus - klausiu, ar mes laimėjome mūšį“. Kas svarbiau - meilė šeimai ar meilė tėvynei? Kaip dera krikščioniškumas su pilietiškumu?

Tiek meilė šeimai, tiek meilė tėvynei krikščionio gyvenime turi būti viršyta meile Kristui. Nei šeima, nei tėvynė nėra absoliuti vertybė. Absoliuti vertybė yra ta meile, kurios dėka mes visi gyvename.

Atsakomybė prasideda tada, kai pripažįsti savo pažeidžiamumą, silpnumą. Šiuo atveju negali būti vienareikšmiško atsakymo. Kiekviena situacija kelia iššūkį, ir mes turime apsispręsti patys. Kristus yra orientyras. Apispręsdami, mes, krikščionys, žiūrime pirmiausia į Jį.

Ar žvalgybos tarnyboje dirbantis pareigūnas gali vadovautis Dievo įsakymu nemeluoti?

Negaliu tiksliai atsakyti, nes pats niekada nedirbau žvalgyboje. Tačiau kartais tenka kalbėti apie sritis, kurių nelabai pažįsti. Šiuo atveju turiu save stabdyti: iš kur aš žinau apie žvalgybą? Iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“ (sovietinis filmas apie žvalgybininką Štirlicą – ELTA)? Iš knygų? Tos profesijos subtilybių nepažįstu. Nežinau, kiek ten reikia melo. Galiu įtarti, kad reikia.

Tačiau reikia matyti konkrečią situaciją. Žmogus, dirbantis žvalgyboje, – jei jis yra krikščionis, – turi turėti artimą ryšį su savo dvasios vadovu. Jam svarbu susivokti, ar toli jis gali eiti į tą sritį, kaip joje veikti.

Šiuo atveju galiu pripažinti, jog mane kartais gąsdina kai kurių saugumo struktūrose dirbančių jaunų žmonių mąstymas. Jie ima visur matyti sąmokslus ir tikėti sąmokslų teorijomis. Jie gana nihilistiškai, ciniškai žiūri į aplinką, į teisinę valstybę. Garantas žmogui teisingai apsispręsti įvairiose sudėtingose situacijose yra jo branda.

Puikybę krikščionys laiko didžiausia nuodėme. Ar politikas, per rinkimus ir viešas diskusijas bandantis mus įtikinti, kad jis - pats geriausias, visais atžvilgiais pranašesnis už savo varžovus, nėra puikybės įsikūnijimas?

Jeigu jis tai bando daryti, tada - taip. Jis yra apimtas puikybės.

Ar per rinkimų kampanijas politikai elgiasi kitaip?

Gali elgtis kitaip. Tai net nėra didelis dvasinis žygis. Esama bendravimo psichologijos elementų, kuriuos politikai turėtų suprasti. Normalus bendravimas - kai politikai pristato ne savo asmenį, kaip labai vertingą ir galintį viską pakeisti, o tam tikrą programą. Politikas ir kiekvienas viešai kalbantis žmogus neturėtų vengti parodyti, kad jis yra ribotas. Toks parodymas daro dialogą aktyvesnį ir tikresnį. Žmonės labiau pasitiki tais, kurie yra labiau žmogiški.

Rinkėjai kvailinami, juose sukeliamas minios jausmas, kai ieškoma to, kuris viską žada. Praregėjimas būna labai skaudus. Ir, kalbant apie galutinius tikslus, puikybė visada veda į pralaimėjimą.

Ar puikybės yra apsėstas politikas, dalyvaujantis realybės šou, kuriame ne tiek kalbama apie programas ir idėjas, kiek rodoma, ką jis valgo ir kaip juda?

Apie realybės šou kalbėčiau kaip apie tam tikrą pasityčiojimą iš mūsų intymumo. Tai mūsų vartotojiškos visuomenės tragedija - kai siekiama sunaikinti žmoguje tai, kas intymu, asmeniška, privatu. Realybės šou yra viso to produktas. Tai - surogatas netikro gyvenimo, kurį bandoma pateikti kaip tikrą.

Manau, politikas, dalyvaujantis realybės šou, patenka į tokią padėtį, - ir tą padėtį kuria, - kai nutrinama riba tarp realybės ir realybės šou. Politika taip verčiama vien šou. Mano vertinimas šiuo atveju vienareikšmis: tokie metodai netinkami ir nereikalingi, tam tikra prasme - amoralūs.

Visuomenės nuomonės apklausos skelbia, jog Bažnyčia pasitikima maždaug taip pat, kaip žiniasklaida. Kaip manote, ar Bažnyčios įtaka visuomenės politiniam gyvenimui prilygsta žiniasklaidos įtakai? Jei ne, tai kodėl?

Dėl to pasitikėjimo - keista. Sociologai, interpretuodami anketas, neįvertina, ką žmogus turėjo galvoje, pateikdamas atsakymą į klausimą apie pasitikėjimą ar ką kita. Ką reiškia „pasitikėti Bažnyčia“, „pasitikėti žiniasklaida“? Nežinau, ką tai reiškia. Man Bažnyčią su žiniasklaida sunku lyginti. Jų įtakos yra skirtingo pobūdžio. Kiek krikščionybė gyvuoja visuomenėje, rodo tos visuomenės narių veiksmai, o ne apklausos.

Kaip manote, ar Bažnyčia turėtų siekti didesnio autoriteto pilietinėje visuomenėje? Jei taip, tai kas trukdo?

Autoriteto siekinys nėra Bažnyčios tikslas. Autoritetas - padarinys. Bažnyčia turi siekti gyventi Evangelija. Toks gyvenimas turėtų liudyti kitokio, nei agresyvus ar vartotojiškas, gyvenimo galimybę. Tai - alternatyvi buvimo, bendravimo ir tarnystės, aukos kultūra. Be aukos nėra Bažnyčios. Būtent taip, o ne siekdama dominuoti ar būti įtakinga politiniuose sluoksniuose, Bažnyčia įgyja autoritetą.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

© 2004 "XXI amžius"