| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Vaikščiotais išvaikščiotais takais... Marija MACIJAUSKIENĖ
Kai pagalvoji, tai Šiaurės Lietuva tiek daug mūsų kultūros istorijai davė asmenybių... Vien Joniškio, Biržų, Pasvalio, o jau Pakruojo rajonas galėtų daug kur pritvirtinti memorialines lentas, didžiuotis tokiomis asmenybėmis kaip Aušros poetas Mykolas Dagilėlis-Šeižys, prozos meistras Jonas Mikelinskas arba Juozas Paukštelis, taip pat prozininkas Antanas Čalnaris, čia gyvenęs Kazys Jankauskas, kultūros istorikas, vertėjas ir poetas Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, literatūros kritikas, literatūros istorikas ir poetas Kostas Korsakas, poetai Eduardas Mieželaitis ir Anastazija Sučylienė, vitražistų tėvas (taip savo laiku jį vadindavo) tapytojas, vitražo ir teatro dailininkas Stasys Ušinskas, jo sesuo talentinga, subtili vitražistė ir teatro dailininkė Filomena Ušinskaitė, tapytojas Adolis Krištopaitis, grafikas Romualdas Čarna, kompozitorius, dirigentas ir fleitininkas Juozas Pakalnis... Tai mano vaikystės pasaulio iškilūs žmonės. Atsitiktinai užklydusiam atrodytų, iš kur tokioj monotoniškoj erdvėj, tokiose lygumose galėjo gimti ir semtis kūrybinių jėgų didžiulė galerija asmenybių. Pirmiausia reikia pažinti šio krašto ąžuolų (jų čia kaip niekur daug, tik kad pakruojiečiai juos išsaugotų) ir liepų karalystę, kur tiek rečiausių, į Raudonąją knygą įrašytų augalų gyveno (užtvenkus Kruoją, neprižiūrint retosios augmenijos, ji išnyko, pati mačiau ir todėl širdį skauda). Mano mama botanikė Konstancija Žakavičienė prieš Antrąjį pasaulinį karą ne vieną herbariumą buvo Kauno universitetui nusiuntus. Ir dar. Manau, kad ši žemė, prieš daugelį amžių mūsų proproseneliams kovojant su kalavijuočiais, vėliau su švedais, buvo aplaistyta neišnaudotų kūrybinių galių jaunų žmonių krauju ir ašaromis, dabar savais balsais prabilo per mūsų širdis, per mūsų protus, per mūsų sielas. Todėl, kai Pakruojo poilsio ir turizmo centro vadybininkė Jurgita Zigmantavičiūtė pakvietė mane atvykti į jaunimo šventę, į HAV valstybės karaliaus rinkimus, neatsilaikiau. Labai jau norėjau pamatyti, kaip dabar laikosi mano numylėtas kraštas, iš kurio semiuosi vaizdo, žodžio, emocijų, spalvų ir garsų turtus, ypač rašydama lyriką. Nėra ko stebėtis, kad čia, gyvendama palyginti netoli miestelio vienoje seniausių Lietuvos gyvenviečių Linksmučiuose (VII a.), pradėjau rašyti. Esu gimusi Kaune, bet visas pajautas iš amžių glūdumos man perdavė šio krašto žemė, čia gyvenusieji žmonės. Aišku, kiekvienas laikotarpis, išgyventi įvykiai ir supę žmonės papildo ir papildė tai, ką esi paveldėjęs iš senolių. Vaikštant Pakruojo gatvėmis ir apylinkėse atsigaivino prisiminimai, nes, kas buvo čia šviesaus, beveik neišlikę arba savaip perdirbta, permaliavota, nejaučiant subtilaus to krašto miestelių architektūros kolorito, jų spalvos. Taip, Vytauto gatvė (kurios 3-iame name aš vėliau su tėvais gyvenau) išliko tiesi, kuria iš Šalnos ūkio (tada ten gyveno rašytojas K.Jankauskas su žmona) rašytojas pavakare eidavo savosios Dulcinėjos, baigusios darbus vaistinėje (dabar tame pastate spaustuvė), pasitikti. Turbūt piniguočių nebuvo paliesta tik bažnyčia. Ji išliko kukli ir kupina dirbusių ir buvusių joje dvasingumo sklaidos. Senoji klebonija, kur daugelį metų, dirbdamas Pakruojo klebonu, gyveno Aušros poetas Mykolas Dagilėlis-Šeižys, išlikusi turbūt tokia pat, kokia ji buvo, kai pokariu kleboną saugumo komitetas išvarė, nors per tiek metų jau apšepus ir jokios memorialinės lentos nėra. Tada, kai buvau Pakruojo pradžios mokykloje M.Šeižio mokinė, klebonija skendo šeimininkės V.Styraitės gražiai prižiūrimuose gėlynuose, o poetas ten vaikščiodamas ir skaitydavo, ir mintinai deklamuodavo pamėgtus poetus (turėjo gerą biblioteką, o kur ji dabar?!), rašė. Gerai, kad, poetui mirus, tada Pakruojyje dirbęs kun. K. Gutauskas jį palaidojo šventoriuje, pastatydamas pagal išgales paminklą. Tiesa, šventoriuje palaidotas ne vienas iškilus dvasininkas. Yra ir paminklas pakruojiečiams tremtiniams (1940-1952), kalėjusiems Tomsko, Krasnojarsko, Mordovijos, Irkutsko, Igarkos, Mongolijos, Kazachstano lageriuose. Tik gaila, kad nesuminėtas mirtininkų lageris, į kurį 1945-aisiais pakruojiečiai vyrai vienu gaistu susemti ir ištremti (tarp jų ir mano tėvas Pakruojo miškų urėdas Petras Žakavičius) kasti Belomor kanalą. Tačiau, kaip liudija įrašas paminklo šone, jie troško, kad žinotume, jog mirštant jų lūpose buvo Lietuvos vardas. Už mūrinukų tik buvusios garsios gaisrininkų salės bokštelis kyšo. Jos sienos matė gastroliuojančio Valstybės teatro pastatymus, kuriuose vaidino Ona Rymaitė, Viktoras Dineika, Juozas Siparis, Jurgis Petrauskas ir kitos mūsų teatro žvaigždės. Čia gastroliavo ir Šiaulių dramos teatras, koncertavo garsus Jankausko vadovaujamas kanklių ansamblis... Teko ir man, mažai mergaitei, vaidinti mano motinos K.Žakavičienės vienoje iš pjesių, kuri susilaukė pasisekimo, žinoma, toje pat garsiojoje salėje. Į Pakruojo miškus (mano tėvas, kaip jau minėjau, buvo miškų urėdas) medžioti atvykdavo ir tenorų tenoras Petrauskas (gaila, nuotrauka dingusi). Su korespondentu R.Šakniu aplankėme ir S. ir F.Ušinskų, t.y. judviejų motinos namelį, prie kurio su pagarba pritvirtinta puiki memorialinė lenta. Tada ilgai to namelio ieškojau, nes mano vaikystės metais jis stovėjo turgaus aikštės (kur pokariu gulėdavo jaunų vyrų lavonai) kertėje, o dabar aikštė lioduote prilioduota pastatų, rodos, nėr kur apsisukt. Tačiau miestui reikia vietos. Labai džiaugiausi, kad gatvė, kurios kampe yra Ušinskienės namelis, pavadinta S.Ušinskio vardu, kad Pakruojo muzikos mokykla turi taip pat pakruojiečio, kilusio iš Veselkiškio kaimo, kompozitoriaus J. Pakalnio vardą. Aplankėme ir buvusią tada prestižinę ir labai prižiūrėtą geležinkelio stotį (stoties viršininkas buvo Kazys Kviklys). Dabar tai apšepusi autobusų stotis, nes siaurukas jau nevažiuoja. O gaila, nes galėtų pritraukti tiek daug turistų. Kiek čia įžymybių išlipdavo atvykę į dailų, rūpestingai prižiūrimą peroną! Ir aš, norėdama nusipirkti knygą, uždarbiaudavau parduodama keleiviams miške surinktas žemuoges... Stotis ir peronas dar prisimena 1941-ųjų birželio 14-osios tremiamųjų sumaištį, išgąstį ir raudas. Man rodos, kad be reikalo užmirštos dvi asmenybės, t.y. reikėtų pritvirtinti memorialines lentas ir gyd. S.Paulauskui, atidariusiam netoli tilto mediniame pastate ligoninę, vėliau pastačiusiam dviejų aukštų mūrinę (tai buvo iškili asmenybė), ir gyd. Šreiteriui (jį ir jo šeimą hitlerinės okupacijos metais slėpė ir globojo visa grupė žmonių, tačiau nežinia kaip sužinoję, kad jie gyvi, iš Šiaulių atvykę gestapininkai suėmė ir sušaudė Morkakalny). O žmonės slapta naktinis vis puošė jų kapą. Abu gydytojai buvo aukštos kvalifikacijos specialistai ir aukštos moralės žmonės. Mintyse nulenkę galvas pakruojiečiams, pasukome į Linksmučius, kur prabėgo laimingiausios mano vaikystės dienos. Kai atvažiavom čia gyventi, aplinka buvo labai apleista. Bet nepaprastai darbščios, išradingos ir turinčios subtilų meninį skonį mano mamos dėka virto tikrąja to žodžio prasme pasakišku rojaus kampeliu. Visus stebino keli gėlynai. Mama stengėsi atgaivinti XIX amžiaus lietuvių darželių gėles, ieškojo, sėjo, išvedinėjo... O terasos, apsodintos vaiskrūmiais, besileidžiančios į žemai vinguriuojančią Kruoją, kurios gelminėj pusėj, prie švendryno, tyliai snūduriavo geltonosios ir baltosios vandens lelijos! Ak, ką čia pasakoti! Ir gamta, ir namų aplinka, ilgais rudens ir žiemos vakarais šeimyniniai dainos, poezijos ir realybės pasakojimų pasisėdėjimai prie kruopščių naminių darbų (plunksnų plėšymo, pupų aižymo, virvių vijimo) kurstė mano fantaziją. Dar knygos ir periodika, kurią gausiai tėvai prenumeravo. Ir aš tada buvau tikra pramoniūgė: projektavau laivus, namus, saulėtus stiklinius tunelius su atogražų vaismedžiais, kad vaikams nereikėtų per šlapdribas ir pusnynus bristi į mokyklą, o senukai, žygiuodami bažnyčion, turėtų kur prisėsti ir pailsėti. O namų teatras! Užteks, pasidžiaugiau, reikia traukti į Pakruojo dvarą, kur netrukus prasidės šventė. Tik pirmiausia turiu pasirūpinti HAV valstybės pilietės pasu ir indulgencija, kurie man suteiks galimybę dalyvauti HAV valstybės karaliaus karūnavimo iškilmėse. Žinoma, juo tapo apsigimęs humoristas, o šiaip jau meno žmogus Vilius Puronas. Nuo šiol jis vadinsis Jo šventenybė HAV valstybės karalius Villius I. Atlydėjo didžiulė minia smalsuolių ir įvairaus rango svita. Kiekvieną karūnavimo ceremonijos dalį palydi audringi plojimai. Paskui Jo šventenybės įsakymu vyko koncertas, drebino dangų fejerverkai, bet tai palikim juos stebėjusiems ir tose linksmybėse dalyvavusiems. Man buvo smalsu sužinoti, kaip gimė HAV valstybės (humoro, alaus ir varnų, visais laikais Pakruojo parkus ir apylinkių pušynus siaubdavo varnos) idėja. Pakvietusioji mane į šventę p. Jurgita pasakė, kad visas žinias aš gausianti ambasadoje. Ten ir nuskubėjau. Kaip tada priešais išaugo Pakruojo verslo ir darbdavių asociacijos prezidentas Antanas Albrikas, kuris ir yra projekto Dvasiai ir verslui HAV valstybė pagrindinis sumanytojas ir įgyvendintojas. Mudu galėjom tik keliais žodžiais persimesti, nes savo naujųjų talkininkų buvo plėšomas į visas puses, o laikas ir energija kiekvieno žmogaus riboti, nors A.Albrikas iš pažiūros tikras galiūnas. O šio sumanymo tikslas iš visų Lietuvos kampelių prisikviesti pakruojiečius verslininkus, kad jie investuotų savas lėšas, steigdami darbo vietas suteikiančias įstaigas, dirbtuves, įmones, idant jaunimas nepaliktų savo gimtinės, kad būtų susirūpinta kultūros paveldo išlikimu ir išsaugojimu (pvz., Pakruojo dvaro rūmų restauracija; arkinį tiltą jau sutvarkė, net gražu žiūrėti), etninių, kultūrinių tradicijų atgaivinimu (atsipirktų tos investicijos dešimteriopai). Žinoma, visi susibūrimai turi ryškų humoro atspalvį. Pavyzdžiui, 2003-iųjų birželio 26 d. Paežeriuose vyko varniukų valgytojų balius. O štai steigiamajame HAV valstybės piliečių suvažiavime, kuris įvyko balandžio 7-ąją, dalyvavo ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, ir linkuvė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Iš tiesų nauja pakruojiečių tradicija sveikintina, o ir pati idėja kad pakruojiečiai, kad ir kur jie būtų, kur gyventų, turi visokeriopai sutvirtinti gimtojo krašto pozicijas taip pat. O štai pabaigai keletas iš HAV valstybės konstitucijos ištraukų. Pakruojis humoro, alaus ir varnų sostinė (toliau HAV sostinė) yra miestas valstybė... Jame gyvename pagal nuostatą: Varnas varnui akies nekerta. Teisė į gydymą nuo dvasios vištakumo garantuoja Konstitucija. Kiaulės, paršai, chamai, stuobriai ir kt. asmenys, neturintys humoro jausmo arba turintys jo perteklių, viešai užbadomi pirštais. Turiu pasakyti, kad man jau 2004 m. rugpjūčio 14 d. išduotas HAV valstybės pilietės pasas tikrų tikriausias, nes patvirtintas raudonuoju valstybės antspaudu ir tos idėjos sumanytojo A.Albriko parašu. Viskas būtų gal ir gerai, bet man, žinomo miškininko dukrai, buvo labai gaila ilgus metus džiuginusių žmones perskeltų medžių, ant kurių sėdėjo šventės dalyviai. Saugokime kiekvieną medį, o ypač ąžuolą, nes šį Šiaurės Lietuvos kraštą būtų galima pavadinti ir ąžuolija. Ir dar. Pakruojiečiai turi aukso kasyklas, bet kažkodėl jų neįžiūri. Būtina šiame krašte plėsti kaimo ir mažų miestelių turizmą, sudaryti Pakruojo rajono turistinių maršrutų žemėlapius. Kiek čia puikių lankytinų vietų! Vien prisiminus Joną Biliūną Rozalime arba reto įdomumo Linkuvos miestelį, jo kapines. O Lygumai!.. Reikia tik atidengti gražiausius Kruojos krantus, plaukiant už Linksmučių Lygumų link, ir kitas stebėtino įdomumo vietas. Suteikti erdvę tautodailininkams (kažkada čia gyveno garsūs drožėjai, koplytstulpių kūrėjai, audėjos). Būtina panaudoti atrakcijoms dar likusius vėjo malūnus... Ak, tai tikros aukso kasyklos, prišaukiančios ir suteikiančios galimybių sukurti šimtus darbo vietų! Tik reikia pamąstyti su meile apie tai. O pakruojiečiai išradingi! Jau negalėdama dabar išbėgti kaip vaikystėje į Linksmučių laukus pasirinkti vaistažolių, mielai vartoju Pakruojo UAB Acorus calamus paruoštas vaistažoles ir kitiems patariu, nes labai vertinu natūralų produktą. Kibkite į darbus, mielieji pakruojiečiai! Pakruojis
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |