Pirmasis puslapis
Valstybė
    ir bažnyčia
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Lietuva
Likimai
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Praėjusi kančių golgotą

Elvyra RAŽANAUSKAITĖ

Liučija Čarneckaitė

Liučija Čarneckaitė (dešinėje) ir grupė artimų draugų Vilniaus oro uoste išlydi į JAV po vienos viešnagės Janiną Matulevičiūtę- Vienožinskienę (trečia iš dešinės)

Vieną 1958 metų vasaros dieną, būdama Palangos paplūdimyje, išgirdau šalia esančią moterį sakant: „Štai eina Lietuvos ambasadoriaus Italijoje Čarneckio dukra, tik ką grįžusi iš Sibiro tremties…“ Pažiūrėjusi pamačiau pajūriu einančią aukštą, liekną juodaplaukę moterį ir iš karto pažinau buvusią savo klasės draugę Liučiją Čarneckaitę, kuri (ir klasėje) buvo vadinama Čija. Pribėgau prie jos, apsidžiaugėme susitikusios. Iš tiesų buvo netikėta ir nuoširdžiai džiugu matyti Čiją vėl Lietuvoje, ir net Palangoje. O mes nesimatėme septyniolika metų, nuo 1941-ųjų birželio, kai pirmaisiais sovietų okupacijos metais, pirmomis tremties dienomis, ją su šeima ištrėmė į Sibirą. Tada iš mūsų klasės buvo ištremtos dvi klasės draugės: Janė Tallat-Kelpšaitė ir L.(Čija) Čarneckaitė. Klasės draugai kiekvienas savaip išgyveno tą siaubo laiką ir mus tiesiogiai palietusią žiaurią, niekada negirdėtą netektį. Mes tai išgyvenome lyg laidotuves. Prisimenu, kaip rusų kalbos mokytoja Grigaitienė, pamačiusi mus prislėgtus ir nuščiuvusius, pasakė, kad tai baisus įvykis ir kad labai sunku iš gero gyvenimo patekti į tokią bėdą: „Prie gero greitai priprantama, bet kaip sunku yra ir bus jų šeimai, mamai su penkiais vaikais…“ (Kad Čijos tėvą ambasadorių V.Čarneckį iš karto atskyrė nuo šeimos, mes jau žinojome.) Nors ir nedaug pasakė mokytoja, bet nuoširdžiai ir užjaučiančiai, ir ji tapo sava bei artima, bent aš tai pajutau. Kiti mokytojai tą klasės netektį praleido tylomis, be komentarų.

Pirmais sovietmečio metais (1940 m.) po švietimo sistemoje pravestos reformos, buvusi Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazija buvo sujungta su buvusia prestižine, kurioje mokėsi Lietuvos elito vaikai, mišria Kauno M.Pečkauskaitės gimnazija. Tų gimnazijų pagrindu buvo sudaryta Kauno VIII dešimtmetė vidurinė mokykla. Joje ėmė mokytis ir daugiau Žaliakalnio jaunimo, kuris iki tol mokėsi kitose miesto gimnazijose. Kauno VIII vidurinė mokykla buvo „Saulės“ namuose (kur dabar yra „Saulės“ gimnazija), be to, tai buvo tik viena Žaliakalnyje vidurinė mokykla. Į mūsų tuometę septintą klasę atėjo mokiniai iš buvusios M.Pečkauskaitės gimnazijos toje pačioje klasėje besimokiusių keletas mergaičių ir berniukių.

Čija su savo geriausia drauge Kaune žinomo pediatro gydytojo A.Matulevičiaus dukra Janina Matulevičiūte, kuri buvo vadinama (taip pat ir klasėje) Janulka, sėdėjo suole už manęs. Todėl gana greitai su tomis naujomis klasės draugėmis susidraugavau. Abi mokinės buvo iš pasiturinčių šeimų, linksmos mergaitės. Čija, kaip greitai sužinojau, tik metai, kai su tėvais buvo grįžusi iš Romos, kur ji 1927-aisiais ir gimė. Jos tėvas Valdemaras Vytautas Čarneckis prieškario Lietuvoje, po 1918 metų ne kartą buvęs įvairių ministerijų ministru, vėliau tapo diplomatu ir kurį laiką dirbo JAV Lietuvos pasiuntiniu. Ten 1923 metais vedė Lietuvos pasiuntinybėje dirbusią Amerikos lietuvaitę. Po to ilgiausiai dirbo diplomatinį pasiuntinio darbą Italijoje. Dirbdamas Romoje V.Čarneckis gavo Lietuvos atstovybei rūmus. Rūmuose „Villa Lituania“ įsikūrė Lietuvos ambasada ir ta teritorija tapo Lietuva (kuri ir sovietmečiu, ir dabar turėjo priklausyti Lietuvai, bet nepriklauso, Čija net ir šiandien kelia tą klausimą mūsų Vyriausybei). Po keturiolikos darbo metų Romoje, 1939-aisiais, V.Čarneckis su šeima grįžo į Lietuvą. Dirbo Užsienio reikalų ministerijoje ir rengėsi vykti diplomatiniam darbui į Angliją. O Romoje V.Čarneckį tuo metu pasiuntinybėje pakeitė S.Lozoraitis.

Pirmaisiais sovietmečio metais, aštrėjant politinei padėčiai, V.Čarneckis ne kartą turėjo galimybės išvykti iš Lietuvos į užsienį, bet jis, kaip vėliau Čija pasakojo, nenorėjęs bėgti iš Lietuvos, kuri išgyveno krizės laikotarpį.

Eleonoros ir Valdemaro Čarneckių šeimoje augo penki vaikai – keturi sūnūs ir dukra. Du jauniausi berniukai – dvynukai Petras ir Paulius – tuomet buvo septynerių metų. Vyriausias sūnus Algirdas, jaunesnis jo brolis Vytautas ir dukra Čija mokėsi Kauno M.Pečkauskaitės gimnazijoje. Taip pirmais sovietmečio (1940-1941-aisiais) metais jie visi trys mokėsi mūsų vidurinėje mokykloje. Tais metais mūsų mokykla (po Švietimo ministerijos reformų) išleido dvi baigiamųjų klasių laidas – devintąją ir dešimtąją klases. O tose klasėse kaip tik ir mokėsi mūsų klasės draugės Čijos broliai Algirdas ir Vytautas.

Čija buvo komunikabili mergaitė. Ji ne kartą man, kaip čia pat sėdinčiai klasės draugei, pasakojo apie savo šeimą. Prisimenu jos pasakotą tokį epizodą. Jų tėvelis, nors ir labai užimtas žmogus, kiekvieną laisvesnę minutę stengėsi praleisti su vaikais, norėdamas su jais arčiau pabendrauti. Kartą jis nutarė pavaišinti vaikus jiems nežinomu paprastu patiekalu, žmonių vadinama „ubagiene“. Čija sakė: „Tėvelis į dubenėlį įpylė vandens, jį cukrumi pasaldino ir pritrupino juodos duonos, o mes pasigardžiuodami suvalgėme …“

Čija mokėjo ne vieną užsienio kalbą, taip pat ir prancūzų, Romoje lankė prancūzišką mokyklą. Todėl prancūzų kalbos pamokų metu, prisireikus pagalbos, Čija, būdama draugiška ir geranoriška, visada man padėdavo. Prisimenu, kai ji prieš Velykas, Didįjį penktadienį, atsinešė į klasę jos mamos kepto skanaus kekso ir norėjo mane pavaišinti. Aš nenorėjau vaišintis riebiu patiekalu, nes mes „sausai“ pasninkavome. Bet Čija sakė, kad ir jų yra šeima labai tikinti ir laikosi visų religinių tradicijų, bet jie šiandien valgo šį pyragą, tai galiu vaišintis ir aš.

Atmintyje išlikęs ne vienas epizodas iš tų mokslo metų pažinties ir bendravimo su Čija. Ypač ryškios liko pirmosios sovietmečio spalio šventės. Prieš šias šventes klasės auklėtojas pasakė, kad pasipuoštume klasę, bet pats neatėjo. Išvis puošti atėjome tik mes keturios – Čija su savo drauge Janulka ir aš su savo suolo drauge Laima. Čija buvo gera mokinė, bet, be daugelio gabumų, dar puikiai piešė. Ji iš spalvoto popieriaus iškarpė papuošimus, kuriuos mes pakabinome ant klasės langų, sienų, o ant virš lentos kabojusio Lenino portreto Čija pritvirtino iš kartono padarytą raudoną penkiakampę žvaigždę. Kiek mums buvo juoko, kai ta žvaigždė nukrito ir nuskriejo, nusirito kažkur po suolu. Numatėme jai simbolinę, pranašišką baigtį , bet klasėje ji buvo vėl pakabinta. Mūsų klasei šventinėje demonstracijoje dalyvauti nereikėjo, bet mes, visos keturios, atėjome į tuščią gimnaziją ir pro savo klasės langus, kurie išėjo į Savanorių prospektą, garsiai sveikinome žygiuojančius į Žaliakalnį demonstrantus(šventinė tribūna buvo įrengta Vileišio aikštėje). Taigi pirmos „priėmėme“ paradą ir garsiai…

Tie mokslo metai netruko praeiti, o pavasaris atnešė baisius įvykius – nekaltų žmonių iš tėvynės tremtį į Sibirą. Čijos netektį ilgiausiai ir labiausiai išgyveno jos geriausia draugė Janulka. Graudu buvo matyti, kai ji keletą metų blaškėsi nerasdama sau tinkamos draugės – Čijos atstoti jai niekas negalėjo. Janulka buvo ir yra nepaprastos sielos žmogus: ji ne tik nuoširdi ir gera, bet ir subtiliai jautri žmogui, ypač bėdoje, - tai puikus žmogus. Ji išgyveno Čijos nors nežinomus, bet numanomus sunkumus. 1944 metais frontui traukiantis į Vakarus, Janulka su seserimi Laima atsidūrė Vakaruose, o vėliau – JAV. Atsiradus mažiausiai galimybei, Janulka (J.Matulevičiūtė-Vienožinskienė) ieškojo Čijos Sibire per įvairias instancijas ir pagaliau rado. O tada kuo galėjo, tuo padėjo, taip pat ir grįžus Čijai į Lietuvą. Pradėjusios draugauti dvylikametės, jos ir dabar – sulaukusios garbaus amžiaus – yra geros draugės, bendrauja, susitinka, aplanko viena kitą.

Kalbant apie Čiją negalima neminėti Janulkos, kuri ir man yra „geroji fėja“. Jos apsilankymų Lietuvoje metu susirenkame pabendrauti į vakarones keletas klasės draugių.

Eleonora Čarneckienė, būdama JAV lietuvė, 1939 metais atvažiavo į Lietuvą, atrodo, tik tam, kad pamatytų Sibiro platybes ir baisų gyvenimą – vyro netektį, šaltį, skurdą, badą… Ji galėjo kaip nors stengtis sutrumpinti tremtį, bet išbuvo visą skirtą laiką. Iškentusi baisią buitį šeima išliko ir grįžo tada, kai oficialiai buvo leista grįžti po Stalino mirties. Susitikusi su Čija Palangoje 1958 metais, nieko apie ją iki tol nežinojusi, tada daug sužinojau apie jų išgyvenimus tremtyje.

Čija pasakojo, kad, iš karto atskirti nuo tėvo, jie jį pamatė geležinkelio stotyje, kai buvo patalpinti žmonių prigrūstame gyvuliniame vagone. V.Čarneckas iš kito traukinio sąstato, pro vagono duris iškėlęs ranką, šūktelėjo: „Tegyvuoja Lietuva!“ Tai buvo trumpa ir paskutinė akimirka, kai Čija paskutinį kartą matė savo tėvelį. Kaip vėliau šeima sužinojo, 1942 metais V.Čarneckis buvo sušaudytas Sverdlovsko kalėjime. Šeimai liko jo seserų išsaugota ir per JAV pasiekusi šeimą jo pypkė, kuri ir dabar dukros saugoma kaip relikvija. Susitikusi Čiją 1958 metais Palangoje, kur draugų (dail. A.Zmuidzinavičiaus) remiama grįžusi šeima galėjo kiek pailsėti, pamačiau Čijos mamą išvargusią, bet laimingą, kad pagaliau grįžo iš to baisaus košmaro, kurį teko išgyventi. Susipažinau su Čijos dviem gražiais vaikučiais – ketverių metų Vytuku ir dvejų – Čijuke. Čija Sibire buvo baigusi dailės technikumą, nors labai norėjo mokytis muzikos, bet nebuvo jokių galimybių. Kai susitikome, ji jau buvo įsidarbinusi Kauno dramos teatre scenografe-dailininke dekoratore. Čija buvo ištekėjusi už tremtinio elektriko Jasiukevičiaus. Jis tuo metu taip pat buvo įsidarbinęs ir per jo darbovietę jie Kaune, Aleksote, buvo gavę butą. Daug įvairių išgyvenimų pasakojo Čija tada Palangoje, o ir vėliau, kai aplankiau ją Kaune (pati gyvenau Vilniuje).

Išvažiavo jie tada, tą lemtingą 1941 metų birželio naktį, netikėtai užklupti, nespėję pasiimti būtiniausių daiktų, netgi drabužių. Tremtis buvo ne tik staigi, bet ir nežinoma. Ilgai baisiausiomis sąlygomis gabenti, jie buvo išlaipinti vasariškai apsirengę šiaurėje, prie Laptevų jūros. Pirmą naktį nakvojo po valtimi, kurią rado pajūryje. Tos kelionės metu Čija ne kartą klausė mamos, ar ji patenkinta, kad kenčia už Lietuvą. Ir pati jautėsi patenkinta kentėdama už tėvynę. Tada prie Laptevų jūros dienos metu jų šeima susirado žuvų artelę. Gyveno žmonių prigrūstoje žeminėje, dirbo toje artelėje. O jautėsi lyg mašina, kuri užsukta judėti ir per jėgą juda (reikiama kryptimi, lyg nieko nematydamas ir nejausdamas mechanizmas). Nuo bado gynėsi žuvų atliekomis, kurių gaudavo tik gyvybei palaikyti. Didžiausias laimikis buvo, kai kartą teko pagauti ruonį ir turėjo galimybės juo pasistiprinti, ypač jo riebalais. Čijai teko dirbti įvairius sunkius fizinius darbus, o maisto daviniai buvo kaip ir kitiems tremtiniams tokie menki, kad nebūtų galimybės išlikti gyviems. Tremtinius buvo numatyta sunaikinti. Čijai teko žiemą dirbti ir statybose, kur ji su kita tremtine dviese, menkai apsirengusios, turėjo tampyti į slidų kalną statybinių medžiagų dėžę. Pagaliau jai pasiseka persikelti į miestą, kur gavo pareigūno šeimoje tarnaitės darbą. Jos mama tada, grįždama namo, 30 kilometrų ėjo pėsčiomis ir visą kelią meldėsi dėkodama Dievui, kad dukrai pagerėjo gyvenimo sąlygos. Čija dirbdama mokėsi technikume, o jį baigusi galėjo gauti geresnį darbą. Ji pasakojo, kad jų akivaizdoje nuo bado mirė ne vienas žmogus. Bet tremtiniai buvo labai draugiški, nuoširdūs ir vieni kitiems geranoriški, kad ir badu mirdami, dalijosi paskutiniu kąsniu.

Čijos mama (ji mirė Lietuvoje, Vilniuje, būdama 97 metų; palaidota Kauno Panemunės kapinėse, jos kapą ir aš lankau) buvo nepaprasta moteris – nuoširdus, labai demokratiškų pažiūrų, tvirtai tikintis žmogus. Labai gerbiau ir mylėjau jos mamą, buvo malonu pabūti jos aplinkoje. Be įvairių epizodų, ji iš to sunkaus laiko Sibire pasakojo vieną atsitikimą apie tai, kad kartą, gavusi pusę maišo morkų, apiplyšusiais drabužiais, basa, maišu morkų ant pečių nešina, ėjo namo ir … sutiko seną pažįstamą aristokratę iš Romoje gyventų laikų, kur su ja paskutinį kartą matėsi vyriausybinėje (kunigaikščių) ložėje teatre, kur ir žiūrovai, ir jos abi buvo pasipuošusios brangenybėmis. Tai buvo prieš daugelį metų, o štai dabar netikėtas susitikimas tokiomis aplinkybėmis ir taip „pasipuošusios“. Čijos mama negalėjo pamiršti to atsitikimo. Tokie būna gyvenimo vingiai.

Čijos mama vis sakydavo, kad tremtį jų šeima išgyveno tik Dievo pagalba, nes visi šeimos nariai buvo labai tikintys ir daug meldėsi. Dabar jau iš Čarneckių šeimos likę yra tik du – Čija ir jos brolis Paulius, buvęs inžinierius , dabar pensininkas, gyvena Kaune, tėvų name.

Savo vaikus Čija išaugino padedama mamos: su vyru negyveno. Ji, kurį laiką dirbusi Kauno dramos teatre, gavo taip pat dekoratorės darbą Vilniuje, Operos ir baleto teatre. Mama su vaikais gyveno Kaune. Čija kas savaitę važiuodavo namo į Kauną. Ji neturėjo kur gyventi, kurį laiką gyveno net Operos ir baleto teatro dekoracijų gamybos dažais pakvipusioje salėje, atsitvėrusi baldais sau kampelį. Aš vis klausdavau, kada pagaliau baigsis jos Sibiro laikai. Netrukus ji teatro patalpose gavo vieną, vėliau kitą kambarėlį, o dar po kelerių metų, gavusi geresnį gyvenamą plotą, atsivežė iš Kauno mamą ir vaikus. Tik po daugelio metų jie gavo normalų butą. Čija labai norėjo mokytis. Kad ir sunkiomis buitinėmis sąlygomis gyvendama, gaudama mažą atlyginimą, ji įstojo į tuometį Vilniaus dailės institutą (dabar akademiją) ir be pertraukų sėkmingai baigė menotyros specialybės neakivaizdinį skyrių.

Jos pačios kūrybinis darbas – dekoracijos Vilniaus operos ir baleto teatro pastatymui „Snieguolė ir septyni nykštukai“ buvo įvertintas labai teigiamai. Po to ji gavo svarbų užsakymą – sukurti drabužių eskizus spektakliui „Ana Karenina“. Po sėkmingo kūrybinio darbo Čija buvo pakviesta sukurti drabužių eskizus to paties pavadinimo spektakliui Kijevo operos ir baleto teatrui.

Žinomi ir kiti jos kūrybiniai darbai. Teatre Čija dirbo iki pensijos ir net ilgiau.

Vaikus ji išaugino dorais žmonėmis, tikinčiais, patriotais. Sūnus Vytautas – statybininkas inžinierius, projektuotojas, nepriklausomybės metais užsienyje baigė ir teologijos mokslus. Dabar jis yra vienuolijoje, dirba „Katalikų pasaulio“ leidyklos darbuotoju. Dukra Čijukė – bibliotekininkė, baigusi Vilniaus universitetą daug metų dirbo Kompozitorių sąjungoje sekretore, vėliau tvarkė Seimo archyvą, dabar dirba gimnazijos bibliotekos vedėja. Čija gyvena Vilniuje su dukra.

Apie Čarneckių šeimą ir jų gyvenimą yra spausdintų straipsnių Lietuvos periodikoje, buvo ne viena televizijos ir radijo laida, kurių metu šviesaus atminimo E.Čarneckienė, o ir pati Čija pasakojo epizodus, savo gyvenimo atkarpas. Tegul būna dar ir šis trumpas kai kurių jos klasės draugės žinotų prisiminimų apie šią žinomą Lietuvoje šeimą aprašymas – pagarbos reiškimo ženklu.

© 2004 "XXI amžius"