Pirmasis puslapis
Valstybė
    ir bažnyčia
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Lietuva
Likimai
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Gyvoji Rimgailų giminė

Vytautas Jonas Rimgaila

Parašyti savo genties istoriją - žygdarbis. Surinkti, aprašyti, susisteminti, patikrinti, išspausdinti, redaguoti užtrunka valandų valandas, dienų dienas. Laimi pasiryžimas ir meilė saviems žmonėms - tėvams, seneliams, proseneliams. Salantiškis Vytautas Rimgaila (g. 1927 m. rupgjūčio 30 d.), žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, aktyviai bendradarbiauja periodinėje spaudoje. Jam atimiausia istorinė tematika. „Užrašinėju kitų prisiminimus, truputį rašiau apie okupantų represuotus savo artimuosius, bandau ir literato plunksną“, - pasakoja gausių prisiminimų autorius, pakalbintas pirmojoje respublikinėje atsiminimų rašymo apžiūroje.

V.Rimgaila iš vaikystės žinojo, kad yra bajorų kilmės. Rimgailų likimai praeityje buvo įvairūs: sudėtingi ir tragiški, komplikuoti ir ne rožėmis kloti. Todėl šios genties vienam iš palikuonių kilo noras palikti ainiams išsamią genties istoriją, sukaupti kuo daugiau dokumentų, susipažinti su archyvine medžiaga. Tai didžio kruopštumo reikalaujantis triūsas, dešimtmečių darbas. Planai veja vienas kitą, o laikas nesustoja.

„Reikia būtinai aprašyti vargingą ir tragišką savo gyvenimo kelią, reikia sutvarkyti ir suredaguoti savo velionio dėdės prisiminimus, kuriuos pavadinsiu „Nuo Viekšnių iki Mordovijos lagerių“. Turiu sumanymą ir puoselėju planą parašyti istorinį romaną, skirtą Žemaitijos bajorams, mano protėviams Rimgailoms. Svajoju romaną pavadinti „Išdraskyto lizdo paukščiai“. Sunku pasakyti, kaip jis man pavyks“, - pasakojo savo sumanymus salantiškis.

Kaupiamos nuotraukos ir aprašai, archyviniai dokumentai ir prisiminimų šūsnys, brėžiniai ir ištraukos iš įvairių istorinių šaltinių. O kabinosi Vytautas į gyvenimą visomis išgalėmis. Vaikystės metų svajonė būti lakūnu nebuvo įgyvendinta. Vytauto ir Aldonos Rimgailų šeimoje - dukra Irena, gydytoja, ir sūnus Romas, inžinierius. Auga ir savo gyvenimo kelią pamažu renkasi ir keturi vaikaičiai. Savo gyvenimo kelyje bajorijos gyvenimų studijuotojas sutiko daug taurios širdies žmonių.

„Sukūrus šeimą, rūpesčių ir vargo padaugėjo, - prisimena V.Rimgaila. - Neturėjome buto. Uždarbiai tais metais buvo menki. Šeimos poreikiai - dideli. Kad ir kaip buvo sunku ir skaudu, persekiojo nelaimės, bet nė prieš ką nelenkiau galvos. Dirbau įvairiose mokyklose, bet ne vienas dešimtmetis prabėgo dirbant profesinėse mokyklose. Įvairiai susiklostė ir mano mokinių likimai. Daug apie juos visus galima tomų tomus rašyti. Vieni neatlaikė gyvenimo naštos ir palūžo, kiti yrėsi per šėlstančią gyvenimo jūrą, kol įplaukė į ramų gyvenimo uostą“.

Vaizdingai kalba ir rašo V.Rimgaila. Jis turi literato gyslelę ir skuba rinkti, užrašinėti, kaupti, spausdinti. „Žinau, kad niekas nepasidaro savaime, be pastangų ir valios, be aukų ir darbo. Labai gaila, kad senka mano jėgos. Išgyvenau dvi sunkias operacijas. Daug kas jau surinkta, bet vis dar bandau papildyti, pataisyti. Gal mano sumanymus ir pradėtą darbą užbaigs vaikaičiai“, - tikisi Vytautas.

Jau 42 metai, kai jis bendradarbiauja spaudoje, nuo 1975 metų aktyviai dalyvauja kraštotyroje. Esama ir konkursinių rašinių. Valstybiniams muziejams perduoti darbai apie Ablingos kaimo tragediją, apie karo metų Palangą, Bajorų kalėjimą ir jos politinius kalinius. V.Rimgaila yra Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Klaipėdos krašto skyriaus sekretorius. Plunksna vis kasdien krebžda, žvalus protas nenustygsta, o Rimgailų genties istorija - tai didysis gyvenimo darbas, matyt, niekados nepabaigiamas. Bet visuomet jis bus vertinamas ir rodomas pavyzdžiu, kiek gali padaryti vienas žmogus, entuziastingas krašto tyrėjas ir praeities saugotojas.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Išdraskyto lizdo paukščiai

Vytautas Jonas Rimgaila

Aprašiau savo prosenelio bajoro Pranciškaus Rimgailos ir jo palikuonių tragiškus gyvenimo epizodus ir istorijas. Tai Peiliškių-Nausėdų dvaro šeimininkų ir jų vaikų, vaikaičių likimai, gyvenimo kronikos. Tuo bandžiau iš nežinios prikelti istorinius faktus ir įvykius. Medžiagą rinkau trejus metus, bet dėl dokumentų trūkumo ne visi bajorų Rimgailų ir jų palikuonių likimai aprašyti šiame darbe. Surinkus papildomai medžiagos, aprašymas bus tęsiamas. Tam reikia rinkti faktus pradedant XIV amžiumi. Tai daugelio metų darbas. O dabar, kas surinkta, reikia aprašyti, laikas nelaukia. Mano gyvenimas sparčiai eina į saulėlydį. Mūsų proseneliai bajorai Rimgailos, po 1831 ir 1863 metų sukilimų ištremti, įkalinti, išbraidę Sibiro platybes, išblaškyti po įvairius pasaulio kraštus, nepaliko užrašų ir prisiminimų. XIX ir XX amžiai buvo sudėtingi, prieštaringi. Retai kas rašė savo gyvenimo kronikas, prisiminimus. Todėl šiandien beveik nežinome apie savo tėvus, senelius, ką jau bekalbėti apie protėvius. Šis darbas - tai dalelė ir lietuvių tautos istorijos, nes bajorai Rimgailos paliko gilius pėdsakus Žemaitijos ir Lietuvos istorijoje. Todėl juo galės pasinaudoti moksleiviai, studentai ir visi, kurie domisi Lietuvos istorija.

Rašydamas šį darbą, naudojausi savo, Leopoldo Rimgailos, Elenos Daniusevičiūtės-Vaikasienės šeimos archyvais, prisiminimais.

Istorinės ištakos

Ten, kur Venta, nešdama savo vandenis iš Žemaitijos aukštumų, sutinka savo sesę Virvytę, stovi Viekšniai su sena bažnyčia, paminklu Vytautui Didžiajam - Lietuvos galybės kūrėjui. Viekšniai - ne didmiestis, o paprastas Žemaitijos miestelis su būdinga jam istorija. Ramu šiandien kiek užguituose Viekšniuose, anksčiau buvusiame triukšmingame valsčiaus centre. Dabar miestelis niekad nevilioja žmonių, nebent savo praeitimi, senovės įžymybėmis. Juk davė Lietuvos kultūrai, mokslui daug žymių asmenybių: Mykolą, Vaclovą, Viktorą Biržiškas, aviacijos pradininką Aleksandrą Griškevičių, poetą Leoną Skabeiką, istorikę Vandą Daugirdaitę-Sruogienę, rašytoją Juozą Erlicką, teatro korifėjų Juozą Miltinį, fotografą, keliautoją Paulių Normantą. Ryškius pėdsakus paliko ir bajorai Rimgailos.

Tačiau vargu ar kas pasakys, kada šiose apylinkėse apsigyveno pirmieji žemaičiai ir bajorai Rimgailos. Anais amžiais kalbėti žemaitiškai, reiškė kalbėti lietuviškai. Tik pagal žemaičių šnektą buvo galima atskirti lietuvį nuo kitataučio, ypač slavo. Bėgo amžiai, keitėsi epochos ir Lietuvos valdovai, kunigaikščiai, karaliai. Daug negandų per tuos amžius išgyveno Viekšniai ir jų apylinkės, kur gyveno bajorai Rimgailos ir kiti bajorai. Ar kas suskaičiuos, kiek kartų Lietuvą ir Žemaitiją niokojo karai, gaisrai, badmečiai, kiek kartų plėšė kryžiuočiai, kazokai, hitleriniai ir sovietiniai okupantai. Bet darbštus žemaitis žemę dirbdavo ir atsitiesdavo. Nebe tie ir Viekšniai, kurių neaplenkė karai ir nelaimės. Tik vis nepasiduoda likimui Kamanų draustinis su drėgnu Purvių mišku, garsiomis Leizarinės ir Velnio pelkėmis ir toliau saugoja gamtos grožį. Anais amžiais ne vienas atėjūnas čia galą gavo. Taip ir nesupratę, kad girios, šimtamečiai ąžuolai pagoniui žemaičiui buvo šventos vietos. Įžengti į šias vietas buvo nevalia. Durpėtas Kamanų ežeras mena tuos laikus, kai Vytautas Didysis ir Jogaila krikštijo žemaičius, griovė pagonių šventyklas, dalijo žemes bajorams, savo vietininkams. Taip ir atsirado pirmieji Peiliškių-Nausėdų, Bugių, Santeklių bajorų dvarai, kaimai ir kaimeliai. Dabar jų kaip ir nebėra. O patį Kamanų rezervatą teršia ir supa Naujosios Akmenės cemento gamykla, Ventos statybinių medžiagų kombinatas, Mažeikių naftos įmonė. Toks jau šių dienų gyvenimas.

Niekas nežino, kada Viekšnių senosiose kapinėse amžino poilsio vietas pasirinko pirmieji žmonės, žemaičių bajorai ir kiti. Sunyko metaliniai ir mediniai kryžiai, kapų kauburėliai, nes nebėra kam jų lankyti ir nubraukti skausmo ašaras. Tik šimtamečiai kapų medžiai mena tuos, kurie čia atgulė.

Baigia išnykti tragiško likimo Peiliškių-Nausėdų dvaro bajorų Rimgailių giminės kapų kauburėliai. Tik vienintelis, piktos rankos išniekintas, paminklas kryžius pasviręs rymo.

Gyvenimas nestovi vietoje. Audringi amžiai nusinešė daugelio bajorų Rimgailų gyvybes, kitus išblaškė po įvairius pasaulio kraštus. Išnyko neretai be pėdsakų ištisos šeimos, jų sodybos, vietovių pavadinimai, kaip antai: Kalninė, Pavirvytė, Antanava, Bugiai, Peiliškiai-Nausėdai. Tad grįžkime ten, kur Vytauto Didžiojo dovanotose žemėse apsigyveno bajoras Ambroziejus Rimgaila.

Čia gyveno bajorai Rimgailos

Senokai jau nebėra puošnaus Peiliškių-Nausėdų dvaro su puikiomis kaštonų alėjomis, gėlynais, parku, vaismedžių sodu. Baigiantys užakti tvenkiniai, kuriuose nardė žuvys, su palinkusiomis senų gluosnių šakomis tartum liūdi tų senų laikų, kai čia gimė, užaugo ir iškeliavo į Amžinybę ne viena Rimgailų karta.

Kasmet pavasarį, ieškodami savo lizdų, atskrenda gandrai ir apsuka padangėje keletą ratų. Gandrus, kaip ir žmones, vilioja gimtųjų vietų trauka. Be žmogaus gyventi jie negali. Bet dabar ir jie benamiai, nes nebėra Peiliškių dvaro ir jų tėvų lizdų. Ir skrenda vargšai kitur ieškoti prieglobsčio. Išlikęs vienas kitas plačiašakis ažuolas, miškų galiūnas, mena tuos laikus, kai čia vienoje iš Kamanų miško aikščių apsigyveno, įsikūrė, statė dvaro rūmus ir kitus pastatus bajoras Ambroziejus Rimgaila ir jo palikuonys. Statė, puošė savo vaikams, vaikaičiams. Peiliškiuose gimė ir užaugo ne viena Rimgailų karta. Ne vienas, gyvenimo audrų blaškomas, dingo be pėdsakų. Nespėjo palikti ir savo gyvenimo užrašų, kronikų, nes tada dar lietuviško rašto nebuvo. Vyko karai, reikėjo ginti Žemaitiją nuo neprašytų atėjūnų. O bajorai Rimgailos buvo kariai, krašto gynėjai, kunigaikščių vietininkai, valdė dvarus, stambesnius ūkius ne tiktai Peiliškiuose-Nausėduose. Taip ir paplito, išsisklaidė per kelis amžius po Žemaitiją ir Lietuvą A.Rimgailos ainiai. O Peiliškių-Nausėdų dvaras klestėjo, garsėjo šeimininkai darbais ir kultūrine veikla. Dvare rinkdavosi garbingi svečiai, ypač po medžioklių. Lankėsi inteligentai, knygnešiai. Visi gaudavo pastogę, prieglobstį, paramą. Ne kartą lankėsi vyskupas Motiejus Valančius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Viekšnių gydytojas Antanas Biržiška, Papilės knygnešys Raunis, katalikiško laikraščio "Žemaičių ir aukštaičių apžvalga", 1893 metais leisto Tilžėje korespondentas, Akmenės vikaras kunigas Kazimieras Pakalniškis, žemaičių sukilėlių vadas Antanas Vaišvila, Žemaičių tautiškojo bajorų sąjūdžio dalyviai.

Tačiau negandos, nelaimės neaplenkė ir Peiliškių dvaro. Per 1831 ir 1863 metų sukilimus caro baudėjai, kazokai, žandarai ne kartą nusiaubė ir apiplėšė dvarą, išskerdė gyvulius, išgrobstė kitą turtą, represavo dvaro šeimininkus. Nukentėjo dvaras per 1905 metų revoliuciją ir Pirmojo pasaulinio karo metu. Daug kas sunaikinta negrįžtamai. Dvaras dar sparčiau ėmė nykti tada, kai Pranciškus Rimgaila padaljno jį savo vaikams Antanui ir Stanislovui, o Bonevantūrui išmokėjo pasogą. Dvaras nykti pradėjo įvykdžius 1922 metų žemės reformą, kai dvaro žemės plotas buvo apribotas iki 80 ha. Nors iki 1940 metų ūkinė dvaro veikla tęsėsi, tačiau ankstesnę reikšmę dvaras prarado. Pragaištingą darbą užbaigė sovietiniai okupantai, kai 1949 metais ištrėmė į Sibirą paskutinius bajoro A.Rimgailos palikuonis - Benedikto Daniusevičiaus šeimą.

Nebėra šiandien to grožio. Kaštonai, alyvos iškirsti, užžėlė vešlia žole parko takai. Nebėra jovarų, plačiašakių, baltaliemenių beržų, gėlynų, dekoratyvinių krūmų ir kitų retų augalų. Baigia sunykti sodas. Senų klevų su gandralizdžiais, liepų, kurių pavėsyje taip gera buvo pailsėti, taip pat nebėra. Visur mirtina tyla. Dabar užeiti į buvusį Peiliškių dvarą nevalia, nes tai - Kamanų draustinio teritorija. Tik galima pereiti draustinio pakraščiu, kai kur stovi senos žemaitiškos sodybos su dideliais kiemais, senais sodais ir kelminiais aviliais, gluosniais apsodintais tvenkiniais.

Antano Rimgailos gyvenimo tragedija

1863 metais žinia, kad Antano Vaišvilos vadovaujami sukilo Plungės, Telšių, Platelių, Kartenos, Skuodo valsčiuose ir parapijose žemaičiai, žaibo greitumu pasiekė Papilę, Viekšnius, Peiliškius ir kitus dvarus. A.Vaišvilos pasiuntiniai vargų ir nelaisvės prislėgtus žemaičius ragino sukilti. Menkai ginkluoti sukilėliai, kaip ir 1831 metais, telkėsi Peiliškių dvare ir Kamanų miškuose. Ne juokais sunerimo Viekšnių valsčiaus carinė valdžia. Ilgai laukti neteko. Atvyko kuopa caro kareivių ir kazokų. Baudėjai turėjo didelius įgaliojimus. Peiliškių dvaro bajoras Pranciškus Rimgaila visomis išgalėmis rėmė sukilėlius. Peiliškiuose prasidėjo rūsčios dienos. Kareiviai brovėsi į namus, dvaro pastatus, nagaikomis mušė moteris, vaikus ir ką tik sutiko savo kelyje. Daužė langus, baldus. Nekreipė dėmesio į vaikų verksmą.

- Taip jums ir reikia, mėtėžnikai! - šaukė baudėjai.

Kareiviai nesitenkino menku kaimo viralu. Gaudė vištas, klegino žąsis, nusukinėjo žąsiukams galvas, skerdė kiaules ir kitus gyvulius. Užpuldinėjo ir prievartavo moteris. Sukilimą Viekšniuose ir Peiliškiuose baudėjai ir kazokai numalšino. Suėmė Peiliškių dvaro šeimininką P.Rimgailą ir su kitais sukilėliais ištrėmė į Sibirą. Alpo artimieji atsisveikindami su ištremiamaisiais, nebesivildami su jais besusitikti.

Slogiai slinko P.Rimgailai tremties metai Sibire. Tėvynės ilgesys, neįprastos ir sunkios gyvenimo sąlygos alino sveikatą. Pagaliau caro valdžia leido grįžti į Lietuvą. Tačiau džiaugsmo nedaug. Sveikata pašlijusi, pečius slegia nemaža metų našta. Apiplėštą dvarą valdyti jau sunku. Pranciškus su žmona Felicija svarstė, tarėsi, ką daryti. Reikia pasirūpinti ir vaikų ateitimi, palikti dvarą pagal testamentą jiems. Kartą bajorai Felicija ir Pranciškus savo vaikams tarė:

- Mieli vaikai, mūsų jėgos jau senka, artėja gyvenimo saulėlydis. Nutarėme palikti dvarą jums. Atminkite, kad jūs esate pavergtos Lietuvos patriotai. Ir toliau mylėkite Lietuvą, jos kalbą, žmones ir viską, kas joje klesti ir auga. Padėkite knygnešiams, žemaičių bajorų tautiniam sąjūdžiui. Paliekame jums mūsų Peiliškių dvarą, kultūros ir meno vertybes Antanui ir Stanislovui, o Bonevantūrui priklausomą dalį išmokėsite pinigais, nes smulkinti dvarą nėra tikslinga. Gyvenkite dabar ir tvarkykitės kaip teisėti šeimininkai.

Iškviestas Telšių notaras surašė ir patvirtino paveldėjimo testamentą, kad Antanui ir Stanislovui paliekamas Peiliškių dvaras, o Bonevantūrui Rimgailai išmokama kompensacija - pasoga. Notaras į testamentą įrašė ir tai, kad po Felicijos ir Pranciškaus Rimgailų mirties dvaro paveldėtojai iškilmingai palaidos juos Viekšnių kapinėse, giminės kape.

Stanislovas Rimgaila, paveldėjęs pusę Peiliškių dvaro, pavyzdingai tvarkė dvaro reikalus ir ūkį. Užaugino keturias dukras ir sūnų. Pastarasis anksti mirė. Jis dalyvavo 1905 metų revoliucijoje, rėmė žemaičių sukilėlius. Caro baudėjai ištrėmė jį į Sibirą, bet po amnestijos jis grįžo į Lietuvą, toliau valdė paveldėtą Peiliškių dvarą. Dukterį Ciciliją išleido už buvusio caro Dūmos deputato Stanislovo, jai paliko dvarą.

Antanas Rimgaila, paveldėjęs kitą pusę dvaro, tęsė tėvo Pranciškaus pradėtą visuomeninę veiklą. Dalyvavo ir rėmė tautiškąjį žemaičių bajorų sąjūdį, rėmė knygnešius, nukentėjusius nuo valdžios žmones. Baigęs Rygos universitetą, tarnavo caro valdžios įstaigose. Dvarui valdyti samdė valdytoją ir kitus dvariškius. Dažnai lankėsi Peiliškių dvare. Čia vyko įvairūs pasitarimai tautiniais klausimais. Rygoje anais metais buvo gausi lietuvių kolonija: dvi lietuvių parapijos, gimnazija, ėjo savaitraštis „Lietuvių balsas“, žurnalas „Naujas žodis“, veikė daug draugijų, buvo būrelis lietuvių studentų. Antanas, gyvendamas Rygoje, susipažino su bajoraite Marija Miuleraite. Jauna bajoraitė pakerėjo Antaną. Prasidėjo jų draugystė, peraugusi į meilę. Antanas dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje. Kaip sužadėtinė, į šią veiklą įsitraukė ir Marija. Abu lankė lietuvių susibūrimus, istorines ir kultūrines Rygos vietas. Peiliškių dvarelyje įvyko Marijos ir Antano vestuvės. Jose buvo ir svečių iš Rygos. Viekšnių bažnyčios klebonas sutuokė jaunąją porą.

Po vestuvių Marija ir Antanas atostogas praleido Peiliškių dvare. Tuo metu Antanas susitiko su vietos inteligentais ir knygnešiais, aptarė draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo klausimus. Rygoje jiedu gyveno be didesnių materialinių rūpesčių. Nemaža buvo tarnybinė alga, ir Peiliškių dvaras, pradėdamas atsigauti po caro baudėjų apiplėšimo, davė šiokias tokias pajamas. Užimtas visuomenine veikla, Antanas dėl laiko stokos nesigilino į dvaro reikalus, patikėjo šį darbą samdomam valdytojui. Kaip dvarininko ir bajoro vaiko, to nuo mažens nemokė ir tėvas. Nemokė ir nepratino, kaip reikia įveikti gyvenime kliūtis, sunkumus, nelaimes. Tai buvo didelė klaida ir gyvenimo tragedija.

1898 metais Rygoje Marija ir Antanas susilaukė pirmagimio Jonuko - tėvo pasididžiavimo. Namų auklės prižiūrimas Jonukas augo sveikas, jam tėvas pranašavo puikią ateitį. Treji metai prabėgo gana greitai. 1901 metais gimė sūnus Eduardas. Kiek paūgėjusius vaikus namų mokytojai mokė rusų, lietuvių, latvių, lenkų, vokiečių kalbų. Jonukas lankė ir lietuvių gimnaziją.

Po antrojo gimdymo Marijos sveikata pradėjo šlubuoti, atsirado pirmieji ligos simptomai. Iš pradžių gydytojai neįtarė, kad ji serga nepagydoma tais metais liga - kepenų vėžiu. Ko tik Antanas nedarė. Vežė pas garsius Peterburgo ir Rygos profesorius, gydė Jūrmaloje ir kituose kurortuose, bet viskas veltui. Liga progresavo. Gydymui reikėjo ir nemažai lėšų. Gydytojai patarė Marijai išvykti į kaimą, kur grynesnis oras ir malonesnė aplinka. Mariją gydęs gydytojas Antanui pasakė:

- Kepenų vėžys toli pažengė. Pagydyti neįmanoma. Ligonei reikia ramybės ir ramios aplinkos.

Marija, ligos kamuojama, su vaikais, jų aukle, namų mokytojomis apsigyveno vyro paveldėtame Peiliškių dvarelyje. Gamtos prieglobstyje Marija pasijuto geriau. Retkarčiais su vaikais vaikščiojo sode, kaštonų ir dekoratyvinių krūmų alėjomis, dvaro miške. Tarpais atrodė, jog liga traukiasi. Ji džiaugėsi žaidžiančiais vaikais, žiūrėjo, ar jie atlieka mokytojų užduotis. Mariją dažnai lankė Viekšnių gydytojas Antanas Biržiška, stebėjo jos sveikatos būklę, nors ir žinojo, kad jo pastangos bevaisės. Darė tai todėl, kad ramintų ligonę.

1904 metų pavasarį liga paūmėjo. Ligonė kasdien silpo. Iš Rygos grįžo Antanas. Gegužės mėnuo kaip niekada pasitaikė šiltas. Žydėjo vaismedžiai, alyvos. Pražydusių gėlių ir alyvų aromatas, prasiskverbęs pro pravirą langą, gaivino ligonę, kuri sunkiai kvėpavo. Antanas gerai suprato, kad Marijos gyvenimo dienos jau suskaitytos. Iškviesti atvyko giminės ir artimieji. Atėjo ir baisioji gegužės 20 diena. Anksti rytą silpnu, tartum iš požemio sklindančiu balsu Marija pareikalavo pakviesti vyrą ir vaikus. Drebančiomis rankomis glostė vaikų galvas, bučiuodama glaudė prie krūtinės mažąjį Eduardą. Ji suprato, kad jos gyvybė gęsta, kad amžinai palieka šį pasaulį. Išblyškusiu veidu ritosi skausmo ašaros. Liepė vaikams klauptis prieš nukryžiuotą Kristų, kabantį ant sienos, peržegnojo šešiametį Jonuką ir trimetį Eduardą, suteikdama paskutinį motinišką palaiminimą. Taip jau nuo seno priimta bajorų Rimgailų giminėje. Marija maldos žodžiais prašė Dievo Motinos Marijos globoti ir neapleisti jos vaikų. Atvykęs Viekšnių bažnyčios klebonas suteikė ligonei paskutinius religinius patarnavimus.

Išvykus klebonui, Marija, sukaupusi paskutines jėgas, pažvelgė į papilkėjusį vyro veidą ir tarė:

- Antanai, neapleisk mūsų vaikų, neapleisk ir rūpinkis jų mokslu, neleisk jiems manęs pamiršti... Na, o jei tu kartais surasi jiems kitą motiną...

Marijos balsas nutrūko kažkur giliai krūtinėje. Gydytojas Biržiška dar bandė ligonę gaivinti, bet veltui. Konsultavęs ligonės mirtį, bejėgiškai nuleido rankas. Antanas, palinkęs prie mirties sukaustyto žmonos veido, vis dar netikėjo, kad užgeso Marijos gyvybė. Marija taip ir nespėjo prieš mirtį pasakyti vyrui, vaikams ir artimiesiems daug dalykų. Ligonės kambaryje stojo tyla.

Mirgėjo vaškinių žvakių liepsna. Tyliai sklido verkiančiųjų aimanos, maldos žodžiai. Tik mažamečiai Jonukas ir Eduardukas dar gerai nesuprato, kad įvyko tragedija, kad mirties sukaustytą mamytės veidą mato paskutinį kartą. Jonukas, jausdamas kažką negero, glaudėsi prie tėvo, o Eduardukas tetos Jadvygos glėbyje, apkabinęs jos kaklą, glaudėsi prie ašaroto jos veido. Kiekvienas savaip reiškė gailestį našlaičiams. Vaikai tą pavasarį prieš motinos mirtį negalėjo suprasti, kodėl auklė Monika ir mokytoja Elena vis dažniau neleido trukdyti mamytei ramybės. Tačiau būdavo labai malonu, kada, nors ir rečiau, mamytė glausdavo prie savo krūtinės, sekdavo pasaką apie piktą pamotę ir sunkią našlaičių dalią.

Dvi dienas Peiliškių dvaras skendėjo gedule. Po visų apeigų palaidojo Mariją Rimgailienę Viekšnių kapinėse.

Grįžęs su vaikais iš kapinių, Antanas pajuto tuštumą, didelį nejaukumą, nes neteko žmonos, vaikų motinos. Paėmęs ant rankų sūnų Eduardą, glaudė prie krūtinės, o gerklėje tartum akmuo įstrigo. Galvoje sukosi prieštaringos mintys. Nepaprastai gaila našlaičių, be motinos likusių vaikų, ir davė pats priesaiką: „Viską atiduosiu vaikams, neleisiu, kad jie pamirštų savo motiną“. To prieš mirtį prašė ir Marija. Vakare nuraminęs ir, auklės padedamas, užmigdęs vaikus, įėjo į tuščią žmonos miegamąjį, sustojo prie nebereikalingos, baltais pagalviais ir balta lovatiese paklotos žmonos lovos. Pajuto, kad dabar stovi prie bedugnės krašto, kad prieš jį - sudėtingas gyvenimas. Žmonos Marijos mirtis atnešė jam ir vaikams daug nematytų permainų. Tarnybos Rygoje teko atsisakyti. Žmonos gydymas pareikalavo daug išlaidų. Pinigų reikėjo vaikų auklei, namų mokytojams.

Prasidėjo 1905 metų revoliucija. Visa Žemaitija bruzdėjo prieš okupacinę caro valdžią. Peiliškių dvare, kaip ir 1863 metais, rinkosi ir tarėsi žemaičių sukilėliai, kuriuos rėmė ir teikė paramą A.Rimgaila. Sukilėlių vadų prašomas slapta vyko į Vokietiją (Memelį), kur pirko ir gabeno sukilėliams ginklus, ne kartą žvelgė mirčiai į akis. Caro valdininkai Viekšniuose gerai žinojo, kad Peiliškių dvaras ir apylinkės yra sukilėlių lizdas. Todėl vėl pasikvietė baudėjus ir kazokus. Peiliškius užgriuvo nelaimės. Prasidėjo areštai, tardymai, trėmimai į Sibirą. Revoliucija pralaimėjo. Antanas, kad išvengtų arešto ir katorgos, su vaikais ir aukle pabėgo į Vokietiją. Dvare liko valdytojas. Po caro amnestijos grįžo į Peiliškius. Dvarą rado baudėjų ir kazokų nusiaubtą, išgrobstytą.

Nelaimės Antaną užgriuvo viena po kitos. Caro valdininkai nedavė paso, jis liko be pilietinių teisių. Gauti tarnybą valdžios įstaigose - jokios vilties. Pašlijo baudėjų apiplėšto Peiliškių dvaro reikalai. Atsirado skolų. O išlaidos augo. Vienam vyrui su dviem mažamečiais vaikais be galo sunku. Namuose vaikams reikalingos moters rankos. Daug mąstė, svarstė, tarėsi su artimaisiais, kaip toliau gyventi. Smaugte smaugė ilgesys, ir tarpais jis nerasdavo sau vietos, vaikščiodamas parke su vaikais, dvaro rūmuose, kur su Marija po vestuvių praleido medaus mėnesį. Kiekvienas daiktas priminė žmoną Mariją, kurios neteko, skausmas slėgė širdį.

Po 1905 metų revoliucijos pralaimėjimo žemaičių bajorų tautinis sąjūdis pradėjo blėsti. Nebereikalingi tapo knygnešiai. Caro baudėjų nusiaubtas kraštas vis dar neatsigavo. Ūkinė veikla merdėjo. Du nauji įvykiai Antano gyvenimą vėl pakeitė. Pajuto pirmus ligos simptomus. Tik neįtarė, kad jau serga nepagydoma kraujo vėžio liga. Aplinkybės susiklostė taip, kad susipažino su Skuode gyvenančia Ona Stankevičiūte. Iš pradžių šiai pažinčiai didelės reikšmės neteikė. Tuo tarpu Ona, išgyvenusi jaunystės meilės nesėkmę, paveldėjusi suktas motinos charakterio savybes, svarstė ir mąstė savaip: „Antanas Rimgaila, nors ir našlys su dvejetu vaikų ir gerokai vyresnis už mane, tačiau dvaras daug ką reiškia. Tiesa, caro baudėjų apiplėštas, sunkiai verčiasi. Bet tai laikinas dalykas. Svarbiausia, aš sugebėsiu įtikinti Antaną, kad dalis Peiliškių dvaro tektų ir mano dukrelei Irenai. O gal suaugusį kurį nors posūnį bus galima supiršti su Irena. Tai, be abejonės, puiki perspektyva“.

Antanui kuo toliau, tuo sunkiau su dviem mažamečiais vaikais. Namams būtinai reikia moters rankų. Nutarė vesti. O.Stankevičiūtė tapo Rimgailiene. Po kuklių vestuvių atrodė, kad Peiliškių dvaras gyvena įprastą ritmą. Antanas po visų sukrėtimų, nervinės įtampos pajuto, kad liga progresuoja. Valdyti dvarą, tvarkyti ūkio reikalus tapo nepaprastai sunku. Išeitis viena - išnuomoti dvarą sumaniam nuomininkui, kol užaugs vaikai Jonas ir Eduardas. Tam pritarė ir žmona Ona. Antanas savo Peiliškių dvarą išnuomojo dvylikai metų dvarininkui Aleksandrui Mineikiui. 1909 m. kovo 27 d. Telšių notaras patvirtino nuomos sutartį iki 1921 metų. Nuomininkas nuomos mokestį sumokėjo už visą sutartą laiką. Ona sugebėjo įtikinti Antaną, kad nuomos laikotarpiu geriausia jiems gyventi Skuode. Skuodas - mažas miestelis, bet ten gražios apylinkės, rami vieta, yra gydytojas. Kai sutvarkė visus dvaro nuomos reikalus, pradėjo rengtis į Skuodą. Prieš kelionę Antanas su vaikais nuėjo į Viekšnių kapines atsisveikinti su žmonos kapu. Vaiko siela labai jautri. Tik dabar Jonukas ir Eduardukas suprato, kad mamytės neteko amžinai. Jie graudžiai verkė. Ir kai tėvas vedėsi juos iš kapinių, ištrūkę iš tėvo rankų, vėl grįžo prie motinos kapo. Verkė jie ir naktį pabudę, verkė ir kitą dieną. Antanui širdį spaudė tartum replėmis. Nežinojo ir jis, kad su žmonos kapu atsisveikino amžinai. Netrukus Antano šeima su pora vežimų būtiniausių daiktų išvažiavo į Skuodą, kitus daiktus ir turtą paliko nuomininko priežiūrai.

Daug šiuo keliu iškeliavo iš Peiliškių bajorų Rimgailų: vieni amžino poilsio į Viekšnių kapines, kiti - į platų pasaulį. Antanas susimąstęs, paskendęs mintyse, su vaikais vis žvelgė į tolstantį bažnyčios bokštą, kol tas išnyko už horizonto. Antano šeima apsiprato ir Skuode. Pamotė Ona iš pat pirmų dienų užsisėdo našlaičius. Vis kuo nors jie pamotei neįtiko, ji priekaištavo, kad esą tik duonos ėdikai. Liga pagaliau prikaustė Antaną prie lovos. Ona nutarė įgyvendinti sumanytą planą. Kam dabar posūnius dykai maitinti. Tegu eina pas ūkininkus tarnauti ir kuo toliau nuo namų. Sergantis, prie lovos prikaustytas vyras tam neprieštaravo. Vaikai pas ūkininkus tarnaus tik laikinai, išeis ir gerą gyvenimo mokyklą, paūgės, sustiprės. Tada jiems pagal testamentą tėvas perduos Peiliškių dvarą, nes esąs ligonis. Taip ir išėjo našlaičiai duonos užsidirbti. Liga progresavo ir buvo aišku, kad Antano dienos suskaitytos. Ona nutarė nedelsdama veikti. Merdinčiam vyrui įpiršo mintį, kad reikia nuvykti į Peiliškius pažiūrėti, ar nuomininkas vykdo sutarties sąlygas. Nuvykusi į vietą, skubiai ėmėsi prekybos. Pardavė pusvelčiui brangius daiktus, paveikslus, meno vertybes. Gavo nemažą sumą pinigų. Grįžusi į Skuodą, be sąžinės graužimo papasakojo vyrui, kad Peiliškių dvaro reikalai pastebimai gerėja, kad nuomininkas tikisi gero derliaus. Paliktas saugoti turtas savo vietoje. Išgirdęs malonią žinią, Antanas džiaugėsi, o kad tai įžūlus melas, nesuprato. Ona jautė, kad artėja tragiška vyro valanda. Ką daryti? Reikėtų pakviesti notarą, kad parašytų vaikams paveldėjimo testamentą. Bet tada paaiškės, kad slaptai parduotas Peiliškiuose turtas.

Ne, notaro nereikia, samprotavo sau Ona. Reikia su dukrele išvykti ir kuo skubiau. Pinigai už parduotą turtą jos rankose. Įspėjo vyrą, neva gavusi žinią, jog Kybartuose sunkiai serga motina, kurią reikia skubiai aplankyti. Paprašė kaimynę keletą dienų prižiūrėti sergantį vyrą, kol ji sugrįšianti. Niekas tada neįtarė, jog tai apgaulė. Vieną rytą O.Rimgailienė su savo dukra Irena paliko Skuodą ir merdintį vyrą.

1914 metais pasitaikė šilta gegužė. Žydėjo sodai. Luobos ir Bartuvos upių pakrantėse suokė lakštingalos. Tik Antano sieloje liūdna. Žmonos paliktas likimo valiai, pusiau paralyžiuotas, gyvena paskutines savo gyvenimo dienas bajoras A.Rimgaila. Galvoje mintys veja viena kitą. Prisiminė žmonos Marijos mirtį, duotą jai pažadą prieš mirtį neapleisti vaikų. Suprato, kad savo gyvenime padarė neleistiną klaidą.

„Kada mane užgriuvo viena po kitos nelaimės, kodėl aš ėjau lengviausiu keliu? - klausė savęs Antanas. – Nereikėjo man išnuomoti dvaro ir išvykti iš Peiliškių, palikti gimines ir artimuosius. Reikėjo visomis išgalėmis kovoti su gyvenimo man padiktuotais sunkumais ir vargais. Man tada trūko valios ir ryžto. Kokia didžiulė mano klaida. Reikia dabar notaro ir vaikų, bet nėra kam jų pakviesti. Reikia palikti paveldėjimo testamentą, pasakyti, kur yra jų bočių tėviškė. Noriu daug ką jiems patarti. Po poros trejeto dienų grįš žmona Ona. Pakvies notarą ir vaikus, ir visi mano valios klausimai bus išspręsti“.

Pavargęs nuo šių minčių, Antanas užmigo. Aušo žmonos Marijos mirties dešimtmečio rytas. Pabudo Antanas. Krūtinę tartum sunkus akmuo slegia, sunku kvėpuoti. Sukaupęs paskutines jėgas, ligonis atsiduso ir širdis krūtinėje nustojo plakti.

Prabėgo penki dešimtmečiai po A.Rimgailos mirties. Lietuva išgyveno du pasaulinius karus, hitlerinę ir dvi sovietines okupacijas. Jauniausias A.Rimgailos sūnus Eduardas, grįžęs į Lietuvą iš Stalino lagerių ir Sibiro tremties, savo gyvenimo saulėlydyje paliko įrašą:

„Nepamenu, kada tėvas po motinos mirties vedė kitą moterį, kuri man su broliu Jonu buvo pamotė. Tai labai žiauri ir klastinga moteris. Labai nekentė mūsų ir žiauriai skriaudė. Turėdamas dešimt metų, pradėjau užsidirbti duoną. Taigi su broliu turėjome save maitinti. Paskutiniais metais mūsų tėvas sirgdamas gyveno skurdžiai, skurde ir mirė. O juk galėjo savo gyvenimą kitaip sutvarkyti. Man su broliu žmonės pranešė liūdną žinią, kad mirė tėvas. Vargais negalais surinkome pinigų karstui, bet jam nudažyti pinigų nebeturėjome. Susėdę prie nedažyto tėvo karsto, palydėjome jį į Skuodo parapijos kapines. Į bažnyčią nebevežėme, nes neturėjome pinigų užmokėti kunigui už šventas Mišias. Tėvui mirus, mes likome vieniši našlaičiai. Prieš mirtį tėvas mums nepasakė, kad yra mums jo palikimas - Peiliškių dvaras, nepaliko testamento. Apie tėvo palikimą su broliu sužinojome po daugelio metų ir tai tik atsitiktinai. Pretenduoti į palikimą - Peiliškių dvarą dėl senaties termino ir dokumentų trūkumo nebuvo galimybių ir juridinio pagrindo. Kur dingo pamotė prieš tėvo mirtį, niekas nežino“.

© 2004 "XXI amžius"