|
Netikėtas susitikimas
Graži, saulėta rugsėjo diena. Šilta, ir aš be palto. Rytą išvažiavusios iš Kauno geležinkelio stoties, jau einame iš traukinio su visais. Jau matyti Gintaro viešbutis. Apžiūrėjusios, kur lengviau pereiti gatvę, stabtelėjome. Mintys sukosi apie džiugų pasimatymą po kelerių metų, vėl mamą apkabins sūnus ir mano brolis. Pasikeliame į fojė. Čia yra laukiančiųjų. Pasiteiravome apie svečius iš JAV, kelintas jų kambarys. Bet pasakė, kad šiuo metu jų nėra ir gal porą valandų nebus išvykę į ekskursiją po miestą. Teko laukti. Nuėjome prie lango, visur ruda oda aptrauktos sofos, čia prisėdome pasidėjusios šalia rankines. Vis ėjo tai svečiai, tai susitikti atvykę pagyvenę ir jauni žmonės. Buvo galima ir spaudos, ir rašymui ką nusipirkti, ir kita. Ilgai laukti teko, o norėjosi greičiau pasimatyti
Apžiūrėjau laukiančiuosius. Truputį į šoną prieš mus kalbėjosi moterys, nuėjo toks prakaulus vyras, lyg man kažkur matytas. Nugirdau jų kalbą apie Ukmergę. Moteris vidutinio ūgio, nestambi, taurių rudų akių, apvaloko veido ta tikrai matyta, ir girdėta jos tarmiška kalba, lyg nuo Utenos krašto. Norėjau ką nors prisiminti ir mamai tai pasakiau. Pasidarė labai įdomu sužinoti, ar jie atvažiavo iš užsienio.
Lyg matau tą 1944 metų liepos vidurio karštą sekmadienį. Stovėjau prie lango su liūdnomis mintimis, užplūdusiomis mane. Tai buvo nerimo dienos: prie Lietuvos artėjo frontas. Daug kas ir nenorėdami paliko Lietuvą.
Sudomino trys žmonės du vyrai pilku kostiumu ir judri moteris, gal apie 25-30 metų, marga šilkine suknele. Jie atrodė einą nežinia kur. Dairosi, sustojo kitoje pusėje kelio po kaimynų liepa su lagaminais. Keleiviai nežinomi, čia nematyti. Taip stovėjo keliolika minučių, kažką tardamiesi. Atėjo ir pas mus. Norėjo trumpam apsistoti. Pas mus galėjo pailsėti, nusiprausti mūsų šulinio geras vanduo, bet nakvynei visiems nėra vietos. Vieną būtų galima priimti, tai mums keturiems su močiute, ligone, tektų vienam kambary glaustis. Tiesa, aš eidavau miegoti ant aukšto. Pas mus išgėrė arbatos. Pasirodo, jie kelyje susipažinę. Vienas, šviesiaplaukis simpatiškas vaikinas pilku kostiumu buvo iš Kauno, buvęs teismo sekretorius, kaip kitą dieną pasisakė, o tuodu sesuo su broliu, jis vardu Petras, tik pavardės neprisimenu.
Mama tuoj išsikalbėjo apie savo skausmą ir rūpestį, kad nieko nežino apie sūnų Juozą, kurį gegužės pabaigoje vokiečiai areštavę Kaune. Prieš savaitę giminaitė nuėjusi jo jau nerado, kur išvežtas neaišku. Rūpi, ar gyvas. Petras pažadėjo mamai grįžti į Kauną ir ką nors sužinoti. Nors ir jis traukėsi, bet niekuo nebuvo nusikaltęs, tad man atrodė neverta to daryti, juk visi turėjo dirbti. Aš dirbau raštininke-sekretore. Pamatė mane rašant, sakiau, kad mėgstu poeziją, o tos skausmo dienos suteikė tiek nerimo.
Jis pakeitė savo planus ir nutarė likti, sakė, galėtų už sūnų mums padėti. Jo kelionės draugai, atrodė, nebuvo patenkinti, kad jis jau kartu nesiruošia keliauti. Jie su kitais čia besirengiančiais bėgti susirado baidoką, kuriuo nutarė plaukti. Po kelių dienų jie išplaukė. Petras praleido pas mus dvi savaites. Dar, nuvažiavęs į Kauną, ieškojo teismo bylose žinių ir rado, kad brolis gyvas, išvežtas į Vokietiją. Vėliau sužinojome, kad liepos 10 dieną juos vežė Nemunu pro tėviškę, kurią su ašaromis paskutinį kartą lydėjo akimis. Dar turėjo viltį pabėgti Jurbarke sustojus, bet kažkas pūkštelėjo, tai uždarė, kad niekas neišeitų. Sužinojome tai po karo, kada Juozas galėjo parašyti.
Turėjome betoninį rūsį pasislėpti ir kaimynai atbėgdavo lėktuvams užskridus. Priebutyje sėdint vakarais, vėl išgirdus lėktuvų ūžimą, būdavo neramu jau atskirdavome rusiškųjų garsus. Vieną kartą labai nugąsdino į salą numesta bomba, kurios viena skeveldra nukrito į pušelę kaimynų sode. Baisu būdavo, kai išmesdavo liktarnas mūsų taip vadinamus šviesos kamuolius.
Vieną sekmadienį, kada turėjo būti Porciunkulės atlaidai, su mama gana šventiškai apsirengusios išėjome ką nors pasižiūrėti, ką sužinoti. Pakelyje buvo prisėdę kareivių ir belaisvių. Bažnyčioje buvo beveik tuščia. Grįžusios namo radome išsigandusį tėtę, buvo atėjęs kareivis, bet dabar jo jau nebuvo, jį išsivarė vokiečiai. Tėtė šiaip taip atsiprašė, kad esąs vienas, o motina ligonis, negali jos palikti, nėra kam prižiūrėti. Močiutė net ranką bučiavusi, prašė, kad paliktų. O vaikinui įdėjęs duonos kepaliuką, lašinių dubenėlį ir šaukštą. Gailėjomės, kad taip atsitiko. Tėtė tuoj išėjo į kiemą ir, radęs grėblį, greitai, neva grėbdamas, skubėjo į kalną, į krūmus. Toliau kalne jau buvo daugiau vyrų pasislėpę.
Čia po vieno mūšio ties Seredžiumi, po lėktuvų antskrydžio, buvo žuvę vokiečių kariai; traukdamiesi vokiečiai sukalė karstus ir palaidojo juos kalne netoli mūsų žemės, ten, kur augo dvi didelės eglės. Kai nešė, mudvi su kaimynų Onute iš tolo pasekėme, gerai, kad ne mūsų pusėje, pagalvojau. O tas Petras tada jiems padarė gražų kryželį ir užrašė vokiškai, kas jie buvę. Pokario metais kolūkis nupjovė egles, ir jokio ženklo nebeliko. Man dvidešimt metų teko gyventi kitame rajone, kitoje pusėje Nemuno.
* * *
Tada, sėdėdama viešbutyje, nutariau įsitikinti, ar tai tie patys brolis ir sesuo. Užklausus tos geros moters, ar jie atvažiavo iš užjūrio, pasisakė, kad laukia susitikimo su atvažiavusia teta. Išties tie patys, kur buvo Plokščiuose kiek sustoję. Jie matė daug vargo ir baimės, daug ko neteko. Šiaip taip sugrįžo į savo kraštą, gyvena Ukmergėje. Bet be galo stebėjosi, ypač jos brolis, kaip aš galėjau juos pažinti po 31 metų. Nuoširdžiai pakvietė mudvi dar į bufetą išgerti kavos, norėjo pavaišinti, taip netikėtai susitikus. Paskui, sugrįžus mūsų laukiamiems svečiams, taip ir išsiskyrėm.
O mano brolį Juozą išvadavo amerikiečiai. Jis buvo Bavarijos ligoninėje. Pirmą kartą pasimatėme po devyniolikos metų, jam atvažiavus iš Paryžiaus į Vilnių 1963-iaisiais. Tada man atvežė ir savo rašomąją mašinėlę, kuria užrašiau daug savo kūrybos. 1964 metais pirmą kartą Kaune išspausdino ja rašytą straipsnelį. 1968 metų vasarą ir pirmuosius eilėraščius. Buvau Kauno literatų būrelio narė. Dabar jau antri metai negaliu rašyti, skauda sąnarius. O norėčiau dar daug ką parašyti iš prisiminimų.
Marija SKULSČIENĖ
Plokščiai, Šakių rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|