Pasimatymas
Karas dar nebuvo pasibaigęs. Bet iškankintus okupacijos kaimus, miestus ir miestelius apgulė juoda neganda. Siautėjo kaip skėriai enkavėdistai. Dažniausiai tai būdavo atmatos Judo broliai, karo metais pasimėgaudami traiškę žydus, lietuvius, lenkus, karaimus kas tik gyvas pasimaišydavo po ranka, kam galėdavo prisegti nusikaltėlio etiketę, pasigrobti jo kuklų turtą.
Neseniai vokiečių sušaudytos žydų ir karaimų šeimos, kurią taip stropiai slapstė vietiniai gyventojai, namuose, Mateikių miestelyje, įsikūrė NKVD štabas. Dangus mato ir kiekvienas mažas žmogelis žinojo,kad viršininkas buvo iš hitlerininkų šunų, - vagis, bet tylėjo. Baimė atėmė žadą. Žmonės vaikščiojo vienas kito nepažindami nosies tiesumu arba ją nukabinę; visi laukė, kada ateis jų eilė. Anksti tvirtai užsiverdavo langinės ir nebūdavo nė žiburėlio matyti. O kasmet patyliukais pražūdavo malūno ar koks kitas darbininkas, ar tarnautojas. Tarsi muses dideliu ir tvirtu delnu enkavėdistai labiausiai gaudydavo raštingus žmones, kad neliktų nė vieno jų darbelio liudininko. Ne, ne, enkavėdistai elgėsi mandagiai, inteligentiškai: paskambindavo telefonu ir pakviesdavo ateiti įstaigon interesuojančiam pokalbiui. Sykiais ginkluoti patys įsiverždavo ir išsivesdavo.
Virgutė pamena, kaip jos tėvelis nesugrįžo nei tą, nei kitą dieną. Ji žinojo,kad jis karo metais buvo išgelbėjęs ir klasės draugo Valterio tėvą, slėpė paeiliui namuose karaimų šeimą nuo budrių gestapo ir batsiuvio Jankaus akių, kuris sakėsi net savo vaiką užmuštų, jei tik gerai jam sumokėtų. Bet atėjo ir tėvo diena. Sunkiai vilkdamas paralyžiuotą koją, atsargiai į bruką ramstydamasis lazda, jis palengva artėjo prie NKVD būstinės, kurios viršininkas buvo paprašęs užeiti anksti rytą.
Iš tolių atplaukia lyg ledo lytis paskutinis pasimatymas su tėveliu, kurį, jau kojomis neremiantį, du ginkluoti atitempė už parankių į gonkas pasimatymų kambarį. Jis stengėsi atsistoti, pakelti galvą. Kojos slydo, nelaikė jo kūno, bet lūpos visą laiką šnabždėjo: Už ką! Mažučiai vaikai, susispietę apie motiną, kuri, rodos, suakmenėjo, žiūrėjo į geras rugiagėlių mėlynumo tėvo akis, laukdami, kada galės nešte parnešti tėvelį namo. Bet budeliai staiga truktelėjo jį už rankovių, apgręžė ir užtrenkė paskui save ir tėvą duris.
Marija MACIJAUSKIENĖ
Kaunas
© 2004 "XXI amžius"
|