|
Politinės dešinės paieškos
Artėjantys Seimo rinkimai išryškino vieną didžiausią mūsų politinės sistemos spragą. Ši spraga stiprios dešiniosios partijos nebuvimas. Nors pati Lietuvos partinė sistema dar labai jauna ir politologai linkę kalbėti tik apie jos formavimosi pradžią, akį rėžia politinės panoramos disproporcijos. Į politiką ateina vis naujos populistų bangos. Tačiau net ir jų susikompromitavimas neatneša naudos vadinamosioms tradicinėms partijoms. Jos beviltiškai verda savo sultyse, naiviai tikėdamos, kad rinkėjai pagaliau pasišlykštės demagogais ir atsigręš į tuos, kurie bent jau bando deklaruoti aiškias programas, paremtas vertybių sistemomis.
Kur tau! Metai bėga, o Lietuva tebeprimena pirmokėlį, vos ne vos ištariantį demokratijos abėcėlę. Bepigu kairiesiems jie turi iš okupacijos laikų atėjusios partijos struktūrą ir šalia to senais nomenklatūriniais ryšiais susietą europietiškai pavadintą Socialdemokratų partiją. Nors iki tikrų socialdemokratų mūsiškiams toloka, partiją vienija senas klaninis ryšys, santykinai tvirtai laikantis šią kompaniją drauge. Šalia socialdemokratų stovi iš populistų į kairę mutavę socialliberalai, žadantys su jais bendradarbiauti ar net susilieti.
Visai kas kita dešinėje. Čia bauginančiai tuščia. Šioje vietoje pasigirstų pasipiktinę liberalcentristų ir konservatorių balsai. Kalbant apie liberalcentristus ir jų dešinumą, visada kildavo abejonių. Atmetus antrąjį partijos pavadinimo dėmenį ir kalbant tik apie liberalus, derėtų prisiminti, kad ši partija visada buvo mūsų politikos paraštėje. Jų į dienos šviesą neištempdavo nei E.Gentvilo solidumas ar G.Steponavičiaus fotogeniškumas. Liberalus į Seimą išvedė žymusis partinis skrajūnas R.Paksas. 2000 metų pabaigoje, skaudžiai pralaimėję konservatoriams, liberalai paprasčiausiai užėmė po jų kiek atsilaisvinusią nišą. Tačiau ar šis laimėjimas tvirtas ir ilgalaikis? Pastarieji įvykiai rodo, kad patys liberalcentristai nėra įsitikinę, kad pakartos savo ketverių metų senumo sėkmę. Tą patvirtina ir lengvumas, su kuriuo jų lyderis A.Zuokas užleido savo pirmąją sąrašo poziciją nepartiniam, bet visų mylimam (nuo V.Uspaskich iki A.Kubiliaus) euroderybininkui P.Auštrevičiui. O šis naujasis lyderis iš karto pareiškė, kad sąrašą jis vesti sutinka, tačiau nėra partinis, todėl už liberalcentristų partijos pažadus negali atsakyti. Kaip sakoma, į Seimą noriu, bet kuo būti dar pasižiūrėsiu
Bandymai kalbėti apie kažkokią būsimą liberalcentristų pergalę Seimo rinkimuose atrodo tik savęs drąsinimas.
Nelabai kuo turi džiaugtis ir konservatoriai. Nors per Europarlamento rinkimus jie kiek atsigavo ir net truputėlį aplenkė savo kolegas liberaldemokratus, jų atgimimo dar teks palaukti. Partija įkūrė krikščionių demokratų sekciją ir prisijungė politinius kalinius bei tremtinius, tačiau ženkliau jų populiarumas nepadidėjo. Net ir draugaudami su A.Zuoko partija, jie nesugebėjo susitarti dėl savo veiksmų derinimo. Tad tikėtis darnaus bendradarbiavimo, net neužleidus vietų savo partnerių lyderiams, neverta. Taip pat kalbėti apie kažkokią žinių visuomenę žmonėms, nesuduriantiems galo su galu, dar tikrai ankstoka. Tokio tipo kalbos primena bolševikmečio propagandą, teigusią, kad socializmas tai sovietų valdžia plius visos šalies elektrifikacija. Negi gerovė tai konservatoriai valdžioje plius šalies kompiuterizacija?
Daugiau rimtesnių politinių jėgų dešinėje pusėje nesimato. Krikščionys demokratai, kažkada buvę solidžia partija, subyrėjo į keletą fragmentų. Apie tai galima parašyti solidžią studiją, tačiau pasitenkinsime tik faktų konstatavimu. Iš pradžių modernieji krikščionys demokratai, su tokia poza nuskėlę kelis šimtus LKDP narių, išsivaikščiojo po kitas partijas. Protestuodami prieš skubotą ir nelabai korektišką susijungimą su K.Bobelio KDS, partiją paliko akad. Z.Zinkevičiaus šalininkai. Tačiau net ir prisijungus K.Bobelio KDS, partija tik pralaimėjo, nes ekscentriškasis daktaras, trumpai vadovaudamas jungtiniams LKD, tik šiurpino paprastus šios partijos narius ir rėmėjus savo broliavimusi su K.Prunskienės valstiečiais ir R.Pakso liberaldemokratais. Neapsikentusi partiją paliko ir kita dalis jos narių, nusėdusių G.Vagnoriaus naujai iškeptame krikščionių konservatorių darinyje. Dabartinis LKD populiarumas išlieka graudžiai žemas. Nematydamas jokių perspektyvų, į diplomatinę tarnybą išvyksta ir jos lyderis A.Saudargas. Keletą vietų krikščionys demokratai yra laimėję vienmandatėse apygardose, tačiau tai įvyko tik todėl, kad 2000 metais konservatoriai prieš juos nekėlė savo kandidatų, o rinkimai vyko vienu ratu. Ironiška, bet net pašalintasis LKD vadovas K.Bobelis, perbėgęs pas jam mielą K.Prunskienės sąrašą ir gavęs ten aukštą vietą, turi didesnių galimybių patekti į Seimą negu buvusios jo partijos nariai. (Užtat jis ir plaukia ten, kur šilčiau.) LKD lyderis guodžiasi, kad viską užglostys laikas. Galbūt, bet tas pats laikas gali šią partiją uždengti ir užmaršties dulkėmis.
Visas šis dešiniųjų nuosmukis nebuvo perkūnas iš giedro dangaus jis brendo palengva. Jį sąlygojo keletas priežasčių, iš kurių svarbiausia buvo moralios politikos pakeitimas pragmatine. Sąmokslo teorijų mėgėjai pasakytų apie piktą užsienio tarnybų ranką, sąmoningai sugriovusią dešiniąsias politines partijas. Turint galvoje tai, kad dešinumas Lietuvoje dažnai nusakomas kaip atsargus požiūris į Rusiją, ši teorija atrodo visai reali. Tačiau negalima suversti visko Maskvos intrigoms. Mūsų dešinieji susmulkėjo patys, pavirto pragmatikais ir už tai buvo žiauriai nubausti. Netgi tai, ką ištikimi rinkėjai gali atleisti politinei kairei, reiklesnis dešiniųjų elektoratas nebuvo linkęs atleisti saviškiams. Sakykite, kokia nauda buvo jungtis LKDP su KDS? Aritmetinė dviejų partijų populiarumo suma? Istorija parodė, kad to neatsitiko, nes žmonės jų nesuprato. Kokia prasmė pasirašinėti bendradarbiavimo sutartis tarp konservatorių ir liberalcentristų, jei jie nesusitarė, kaip elgtis su V.Uspaskich?
Žmonės tikėjosi moralios politikos. Dabartinė Seimo dauguma apie ją kalbėti negali. Ar to šiandien galima sulaukti iš dešiniųjų? Klausimas ginčytinas. Apie kokią moralę galime kalbėti, kai išryškėja sostinės mero aferos? Jis nekaltas? Tad ko tada reikėjo skuosti į Varšuvą? Ką daryti su konservatoriais, kurie, be savo lyderio, išvykusio į Europarlamentą, neteko ne tik charizmatinės asmenybės, bet palengva virsta vien įmantrių rinkimų psichologinių technologijų propaguotojais? Konservatoriai giriasi į savo sąrašus neįsileidę prašalaičių, tačiau, atidžiau ten įsižiūrėjus, negalima sutikti su šiuo teiginiu. Williams aidas palengva blėsta, tačiau kokių nors naujų idėjų konservatorių vadovybė kol kas nepasiūlo.
Žmonėms atsibodo demagogija. Jiems labai reikia, kad politikai arba norintys jais būti kalbėtųsi su jais paprasta kalba apie jų žemiškas problemas. Kad gyvenimas pagerėtų rytoj, o ne kada nors vėliau. Rinkėjai mato, kad Seimo narių gyvenimas jau pagerėjo, o žmonės tebemaitinami pažadais. Pagaliau jiems atsibodo politikos senbuvių arogancija. Rinkėjams užtenka jau vien to, kad jie yra pagarbiai išklausomi. Mūsų politikai, neišskiriant ir dešiniųjų, ilgus metus kalbėjo apie įvairaus lygio integracijas ir globalizacijas, guosdami savo rinkėjus greitai ateisiančia gerove. Tačiau pasirodė, kad vien girtis naryste euroatlantinėse struktūrose ar popieriniu ekonomikos augimu neužtenka. Reikalingi konkretūs žingsniai! Lietuva jau yra ES ir NATO nare, o gerovė kažkodėl vėluoja. Nebent jis kyla valdančiosios partijos vyriausybiniuose dokumentuose.
Per keturiolika metų neišauginta ir nauja jaunų politikų karta. Ypač ši problema opi dešiniesiems. Jei socialdemokratai su savo lyderiu dar atranda vieną kitą jaunesnį savo bendražygį ar jo vaiką/draugą, dešinieji čia atrodo graudžiai. Nesant naujų lyderių, tenka ieškoti lyderių pakaitalų. Kviečiamasi į savo partijas nepartinius klerkus, arba, atvirkščiai, žiniasklaidos verslo žvaigždutes (tokių TV žvaigždučių įsigijo net konservatoriai) . P.Auštrevičius ryškiausias tokios paieškos pavyzdys.
Populistai atrado mūsų politikų silpnąją vietą. Neužtenka dirbti tik prieš rinkimus, kai prasideda rinkimų sąrašo sudarymas ar vienmandačių Seimo rinkimų apygardų dalijimasis. Populistai ne tik žada aukso kalnus, bet jie ir eina į žmones, jie su jais kalbasi. Kokiam nors bedarbiui ar suvargusiam pensininkui, gaunančiam elgetišką pensiją, tas imponuoja. Regis, dešiniesiems atsiveria puiki dirva sudominti rinkėjus savo idėjomis. Bet jie atrodo tokie pavargę
Sakykite, kaip galima buvo nusigyventi iki tokio lygio, kad penkioliktaisiais nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo metais vienos didžiosios dešiniosios partijos lyderiu Lietuvoje yra spalvingos reputacijos biznierius?
Mūsų žmonės mėgsta permainas. Lietuvoje po kiekvienų iki šiol buvusių rinkimų suveikdavo vadinamasis sūpuoklių principas, kai pralaimėdavo valdžioje esančios partijos. Logiškai galvojant, šįkart turėtų nugalėti dešinieji. Tik gaila, kad stiprių dešiniųjų partijų Lietuvoje šiandien nėra.
Belieka balsuoti, kaip ir per praeitus Prezidento rinkimus už mažesnę blogybę. Bet ar negalima balsuoti už didesnį gėrį, kaip daroma sočiose Vakarų demokratijose? Ar kada sulauksime tokių laikų?
Darius VILIMAS
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|