| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys Laisvė nemirė žuvo karžygiai Apie partizanę Ireną Petkutę poetę Neringą ir Vilnelę Prof. Ona VOVERIENĖ
Jai buvo tik dvidešimt vieneri. Vos pražydusi. Pabudusi, kaip Lietuva pavasarį, apie kurios pabudimą mergaitė rašė savo gyvenimo paskutiniąją vasarą. Ne, niekad, Žeme, nemačiau Ir kaip tada tas žemės nubudimas disonavo su jos tėviškės krauju gelsvom kasom sumirkusiom, su jos kančia ir daugybe vargo kloniuose ir kalnuos, su skausmo upėmis. Pavasaris ir jaunystė tai tapačios sąvokos, labai dažnai literatūroje viena kitą pakeičiančios kaip metaforos. Tai - Viltis, Tikėjimas ir begalinis jauno žmogaus noras įprasminti savo gyvenimą, padaryti jį ryškų ir nepakartojamą, kančioj atrasti laimę, aukojantis už didelį ir šventą tikslą. Pokario vaikams, mačiusiems, kaip raudonas kraujas iš Rytų nudažė mėlyną padangę, kaip po okupanto durtuvais suklupę lietuviai meldėsi kuždesiu, tyliu, kaip motinų krūtinėse vėrėsi žaizdos gilios, kai į jų širdis smigo skausmo smailios strėlės dėl prarastų sūnų, mylimųjų, tėvų; kai net obelys ir javai drebėjo, kai akyse rūstūs ežerai buvo vilnim audringa išsiplaikstę, ir tryško perlų kaskadomis dėl Lietuvos nelaimės ir kančios. Ir tada kiekvienas kaimo vaikas, kaip ir jaunutė poetė, jautė pareigą savo kenčiančiai Tėvynei, troško ją apginti, dėl jos aukotis. O žydraake Lietuva, Jausdama jau visiškai šalia esančios mirties kvėpavimą jaunutė partizanė ryžtasi įgyvendinti šventą visos Lietuvos partizanų priesaką: Atiduok Tėvynei, ką privalai! ir rašo eilėraštį testamentą Tėviškei brangiai: Su saule kilk žydėjiman, Irena Petkutė gimė 1932 m. spalio 29 d. Gulbių kaime, Laukuvos parapijoje, Šilalės rajone. Jos tėvas Adomas turėjo devynis hektarus žemės, mama buvo samdoma pardavėja. Adomas ir Felicija turėjo tris vaikus: Vincą, Ireną ir Albiną. Kūrybingumą ir literatūros gabumus Irena paveldėjo iš savo mamos, talentingos pasakotojos ir dainininkės. Dar būdama Laukuvos vidurinės mokyklos (buvusios gimnazijos) moksleivė, Irena savo pirmuosius eilėraščius Vilnelės slapyvardžiu perduodavo į pogrindinę spaudą. 1950-ųjų liepą pasirodė jos jau mūsų cituotas eilėraštis Lietuvai, išspausdintas rašomąja mašinėle partizaninėje spaudoje. Vėliau parašė įkvepiančias ir keliančias eiles apie Lietuvos partizanus Vėl žygiuos (Vilnelė, 1952, sausis), Lietuvis nemiršta (1950 m. gruodis), Neapipins niekad Tėvynė (1952 m. liepa) ir kt. 1952 metais baigusi vidurinę mokyklą, I.Petkutė tapo Medingėnų (Plungės r.) septynmetės mokyklos mokytoja. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Kaip rašo mokytoja Rasa Paulavičienė, buvę jos mokiniai ir dabar prisimena, su kokia meile jaunoji mokytoja deklamuodavo eiles apie Lietuvą ir jos gilią senovę. Skaitydavo mokiniams ir negirdėtų posmų. Kai paklausdavo, kas jų autorius, mokytoja kukliai nutylėdavo (Rasa Paulavičienė. XX amžiaus Lietuvos mokytojai. V., 1999. P. 145). Mokytoja ir toliau bendradarbiavo su partizaninio laikraštėlio Laisvės kovų aidai redakcija, jai perduodavo savo parašytus eilėraščius, o jie sklido per miškus, per bunkerius, per kaimus po visą Lietuvą. Tų pačių metų rudenį MGB sužinojo apie I.Petkutės ryšius su pogrindžio spauda. Mergina buvo tardoma, verbuojama tapti agente-išdavike. 1952 metų gruodį mokytoja paliko mokyklą, savo mokinius ir pasirinko kovos kelią, nors tuo laiku jau visi Lietuvos partizanai žinojo: šio kelio pabaiga mirtis. Pasitraukusi į Žemaičių apygardą, vadovaujamą Vlado Montvydo-Žemaičio (Etmono, Dėdės), ji redagavo čia leidžiamus partizaninius leidinius Malda girioje, Laisvės kovų aidai, Laisvės balsas. Čia buvo spausdinami ir jos eilėraščiai bei prozos tekstai. Ji tapo partizane Neringa. Buvo apgyvendinta bunkeryje, Gečo sodyboje, Putvinskių kaime, Varnių rajone. Čia ją dažnai aplankydavo apygardos vadas Vladas Montvydas ir jo jaunas adjutantas Bronius Alūza-Bedalis. Atnešdavo medžiagos iš partizanų vadaviečių redaguoti ir spausdinti, pasiimdavo platinti jau parengtus laikraštėlius. Kadangi nebuvo galima gauti popieriaus, tie laikraštėliai buvo spausdinami mokykliniuose sąsiuviniuose. Jos redaguojamas Laisvės balsas tapo stipriu, patraukliu laikraščiu su literatūriniu priedu Laisvės kovų keliu. Vėliau apygardos partizanai atrado ryšių ir patikimų žmonių, kurie 1952 metais 1000 egzempliorių tiražu išspausdino partizanų eilėraščių rinkinį Laisvės aidai, kuriame buvo ir Vilnelės, Neringos eilėraščių. Leidinys buvo išspausdintas valstybinėje Telšių spaustuvėje, matyt, slapta, naktimis. I.Petkutę aplankė ir pirmoji meilė. Vado adjutantas B.Alūza-Bedalis mokytojai tapo ypač brangus ir artimas. 1953 metais mergina suprato, kad ginkluotas pasipriešinimas jau eina į pabaigą. Lietuviams teliko tik garbingai ir oriai mirti. Todėl ir poetės žodžiai sparnuoti, pakilūs, drąsinantys partizanus šiai paskutinei jų misijai. 1953 m. vasario 16-ąją eilėraštyje Vasaris ji rašė: Staugia Vilkas Geležinis, Broliai nebalnos žirgelių kaip jų protėviai, joję į Žalgirio mūšį, jie eis raistais, krūmais, be kelio, žvangant plienui, žvangant variui, audrai staugiant, kulkoms sningant dėl Tavęs, šalie gimtoji! Ir Šešioliktą Vasario
Tą Vasarį, piktą, rūstų, Didžioji dalis Lietuvos partizanų duotos priesaikos nesulaužė, kovėsi tol, kol prigludo prie gimtosios žemės. Jaunutė poetė visada skaudžiai sielojosi dėl žuvusių bendražygių. Eilėraštyje Žuvusiems 1953 m. kovo 20 d. ji rašė:
Kraujas rubinu žemėn ištryško,
Laisvė nemirė
mirė karžygiai
Be skausmų ir be kraujo išlieto Tą pačią 1953 m. kovo 20 d. parašytame eilėraštyje Nepalūšim! jaunutė partizanė, tartum mūšių užgrūdintas karys, stulbinančiai tvirta karžygio dvasia guodžia ir drąsina savo kovos draugus: Kraujas teka, kraujas karštas,
Klupsim, stosimės ir eisim, (Neringa.
Nepalūšim! 1953 m. kovo 20 d. // Mirčiai siautėjant, mirties nujauta neapleidžia ir poetės. Ir jai, atrodo, svarbu palikti kuo daugiau mirties veidų ir vilties, kad žuvę už Tėvynę gyvens amžinai. 1953 metais, vyšnioms pabalus, kai šiaurys vėjužis, ledu sušalęs baltuosius žiedus gaudė, o audra siautė visą naktį, kai jaunas brolelis peržengė slenkstį savo gimtos sodybos jo laukė priešo kulka pasalūnė. Nusviro plaukai gelsvieji šilko ir akys melsvos, kaip lino žiedas krauju patvino Gal paukštė klykia, raiboji klykia, Ir guodžia Žemaitijos poetė visas partizanų motinas, dievišką ramybę nešančiais žodžiais: - Už laisvę kritęs, laisvužę brangią, Poetė mato ir savo, ir jos bendražygių mirties veidą: Pagirdyti raudom, pasotinti kančia, Tai buvo paskutinis I.Petkutės eilėraštis. O toliau tragiška atomazga. Rugpjūčio 23 dieną buvo išduoti Požemės kaime (Šilalės r.) gyvenusio MGB agento Juozo Naujoko (MGB slapyvardis Žvejys) ir Varnių NKVD bei stribų apsupti einantys tarp Lūksto ir Paršežerio Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis (Etmonas, Dėdė) ir jo adjutantas B.Alūza-Bedalis. Abu gynėsi. Apie porą valandų aidėjo šūviai. Kova buvo nelygi. Vėliau girti stribai džiūgavo, kad nukovė du banditus. Tačiau neseniai konferencijai skirtame lankstinuke Irena Montvydaitė-Giedraitienė rašo: Nebuvo nė vienos šautinės skylės ant lietuviškos kariuomenės uniformų, tik abiejų partizanų smilkiniuose matėsi didelės šautinės žaizdos. Matyt, iššaudę visus šovinius, po paskutinį pasiliko sau. Liko ištikimi partizanų priesaikai (O.Voverienė. Mes kylame iš ten, kur žemė kruvina // Lietuvos aidas. 2003 m. rugpjūčio 23 d.). Rugpjūčio 27 dieną per užverbuotus agentus buvo susektas ir apygardos vado bunkeris Gečo sodyboje. Jį apsupę enkavėdistai ten buvusiems partizanams Gerhardui Nicponui ir I.Petkutei įsakė pasiduoti. Vokietis, iškėlęs rankas, išlipo iš slėptuvės Neringa nepasirodė Pokštelėjo šūvis. Čekistai į slėptuvę įmetė dujinę granatą. Ten rado sunkiai susižeidusią į galvą poetę. Nuvežta į ligoninę I.Petkutė 1953 m. rugpjūčio 28 d. mirė. Nesulaukusi ir dvidešimt vienerių. Jos pavasaris nebepražydo Žiedų nesukrovė. Kur ją stribai palaidojo nežinia. Iki šiol nesako. Mokytoja Teresė Ūksienė apie partizanę I.Petkutę pasakojo: Ši visada susimąsčiusi, su paslėptu liūdesiu akyse, aukšta ir liekna, gana sportiška mergaitė turėjo nuostabiai garbanotus plaukus ir nepaprastai jautrią širdį. Mokykloje išryškėjo gabumai humanitariniams mokslams, silpniau įvertinti žurnale tikslieji mokslai. Konkursuose jos kūryba laimėdavo prizines vietas, jos eilėraščių kupini buvo mokyklos sienlaikraščiai. Mėgo Irena ir sportą. Žaidė mokyklos krepšinio ir tinklinio komandose (Rasa Paulavičienė . Ten pat). Mokytoja I.Petkutei ir eilėraštį paskyrė: Tik dvidešimt metų O pati Neringa, praėjus daugeliui metų, jau mūsų laikais, kai mums labai sunku, kai mūsų dangų pradeda dengti juodi grėsmių debesys, atminties sparnais pakyla iš kapų su savo bendražygiais ir primena mums pareigą Tėvynei, kviečia, kaip ir jie tada, kilti į kovą Mes kylame iš ten, kur žemė kruvina.
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |