Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Nelengvos Bostono arkivyskupijos problemos

Mindaugas BUIKA

Bostono arkivyskupas Sinas O’Malis, OFM Cap.

Bostono lietuviai prie Šv. Petro lietuvių parapijos, kurią arkivyskupas numatė uždaryti, bažnyčios

Bostono arkivyskupas Sinas O’Malis lanko Šv. Petro lietuvių parapiją, švenčiančią įkūrimo 100-metį

Skaudžios skandalų pasekmės

Vargu ar kuris kitas Jungtinių Valstijų, o gal ir pasaulio Katalikų Bažnyčios hierarchas yra susidūręs su tokiais dideliais dvasiniais, materialiniais bei organizaciniais iššūkiais kaip Bostono dieceziją valdantis 60-metis arkivyskupas Sinas O’Malis. Dar 2003 metų pradžioje, netrukus po tuomečio Bostono arkivyskupo kardinolo Bernardo Lo atsistatydinimo dėl dieceziją ištikusios kunigų seksualinių piktnaudžiavimų krizės, laikinai ėjęs apaštalinio administratoriaus pareigas vyskupas augziliaras Ričardas Lenonas pranešė, kad arkivyskupijos biudžetas sumažėjo 50 proc. (nuo 24 iki 12 milijonų dolerių). Tuometiniai sociologiniai tyrimai rodė, kad „rekordiškai“ nukritęs tikinčiųjų dalyvavimas sekmadienio šv. Mišiose – 2,1 mln. katalikų turinčioje Bostono arkivyskupijoje šventadienių pamaldose reguliariai dalyvavo tik 300 tūkstančių, tai yra 14 proc. tikinčiųjų (JAV nacionalinis vidurkis yra 30-40 proc.).

Skaudžių pastoracinių ir finansinių pasekmių taip pat turėjo 2002 metais įvykęs kunigų seksualinių skandalų proveržis, kurio centru kaip tik tapo Bostono arkivyskupija. Apie 7 proc. (iš viso Jungtinėse Valstijose – mažiau nei 2 proc.) šioje diecezijoje nuo 1950 iki 2003 metų dirbusių ar dirbančių 2324 kunigų buvo apkaltinti seksualiniu vaikų išnaudojimu. Beje, iš tų 162 dvasininkų, kuriems pateikti tokie kaltinimai, 59 šventimus buvo gavę 1960-1969 metais (artimu II Vatikano Susirinkimui laikotarpiu) ir tik aštuoni buvo įšventinti 1980-2003 metais.

Rugsėjo pradžioje drauge su JAV Naujosios Anglijos regiono vyskupais atvykęs į Romą kas penkeri metai privalomam ad limina vizitui, arkivyskupas S.O’Malis apie skaudų šių skandalų patyrimą kalbėjo popiežiui Jonui Pauliui II kaip apie „tragediją“ su baisiomis pasekmėmis. „Dažnai aukos ir jų šeimos buvo iš tų, kurie labiausiai atsidavę Bažnyčios gyvenimui, todėl išnaudojimas buvo išgyventas kaip sunkiausia išdavystė“, - sakė arkivyskupas S.O’Malis. Jis taip pat pažymėjo, kad, su nuolankumu pripažįstant padarytas nuodėmes ir prasižengimus, niekada neapleidžia pasitikėjimas Dievo parama ir Jo gailestingumu, tai skatina žaizdų užgydymą ir susitaikymo pastangas.

Vasarį paskelbtoje Bostono arkivyskupo ataskaitoje pranešama, kad diecezija kaip kompensaciją kunigų seksualinio išnaudojimo aukoms ir kitoms teisminio proceso išlaidoms – 815 asmenų buvo iškelta ieškinių, dėl kurių buvo užvesta daugiau kaip 500 bylų – išleido 120,6 mln. dolerių ir tik 22,3 mln. pavyko atgauti per draudimo instancijas. Arkivyskupas S.O’Malis iš karto buvo pažadėjęs, - ir to pažado tvirtai laikėsi, - kad seksualinio išnaudojimo aukų kompensacijoms išmokėti nebus naudojamos arkivyskupijos pastoracinių, karitatyvinių, švietimo bei sveikatos apsaugos struktūrų lėšos. Buvo padarytas drąsus ir kartu rizikingas sprendimas – Bostono arkivyskupija paims 90 milijonų dolerių paskolą, o jai grąžinti bus skiriami pinigai, gauti pardavus turimą nekilnojamąją nuosavybę.

Parduoti arkivyskupo rūmai

Netrukus po iškilmingo įvesdinimo 2003 m. liepos 30 d. naujasis Bostono arkivyskupas pareiškė, kad negyvens didžiuosiuose arkivyskupijos rūmuose ir persikelia į Šventojo Kryžiaus katedros parapijos namus, kurie tapo nuolatine ganytojo rezidencija. Toks sprendimas iš pradžių sukėlė sensaciją Jungtinių Valstijų spaudoje – diecezijos ordinaras, kaip jau įprasta, gyvena arkivyskupijos ar vyskupijos rūmuose, ką darė ir ligšioliniai Bostono arkivyskupai. Tačiau netrukus prisiminta, kad arkivyskupas S.O’Malis, kuris yra kapucinas vienuolis, visada pasižymėjo ypatingu kuklumu ir stengėsi pasirinkti kuo paprastesnį būstą.

Iki paskyrimo į Bostoną, būdamas Mergelių salų, vėliau Palm Byčo (Floridos valstija) vyskupu, jis taip pat rinkosi paprastesnius namus nei jo pirmtakai. Pareiškime, paskelbtame Bostono arkivyskupijos laikraštyje „The Pilot“, arkivyskupas S.O’Malis savo sprendimą persikelti į parapijos namus, be kita ko, motyvavo „įsitikinimu, kad vyskupas turi būti kiek įmanoma arčiau katedros“. Be to, „parapija yra diecezijos pastoracinio gyvenimo pagrindas ir, gyvendamas klebonijoje, vyskupas patvirtina, jog tai yra realybė“.

Nors arkivyskupijos rūmuose liko dirbti kai kuriuos diecezinės tarnybos, tačiau vėliau paaiškėjo, kad arkivyskupas S.O’Malis „realiai“ nusprendė „atsikratyti“ prabangaus keturių aukštų pastato. Jį pelningai pardavęs, arkivyskupas gautas lėšas panaudojo minėtai didžiulei arkivyskupijos skolai padengti ir taip išgelbėjo ją nuo galimo bankroto. Rūmus, kuriuose 1979 metais, lankydamasis Bostone, buvo apsistojęs popiežius Jonas Paulius II, nupirko katalikiška institucija – universiteto statusą turinti, jėzuitų vadovaujama, Bostono Kolegija. Ši aukštoji mokykla sutiko greta jos esančius arkivyskupijos rūmus su kitais bažnytiniais pastatais bei nemažu žemės plotu nupirkti už 99,4 mln. dolerių, kurių užteko minėtai dėl kompensacijos seksualinio išnaudojimo aukoms paimtai diecezijos 90 mln. dolerių skolai padengti.

Arkivyskupas S.O’Malis žiniasklaidai paaiškino, kad pastatų ir žemės pardavimas dar neišvadavo diecezijos iš visų susikaupusių skolų, tačiau davė rimtą pagrindą finansiniam atsigavimui. „Arkivyskupijos rūmų praradimas, ypač mūsų istorijos prasme, yra tikrai labai didelis“, - kalbėjo ganytojas. Tačiau „žmonės yra svarbiau už pinigus, ir Bažnyčia yra svarbesnė už pastatus“. Didžiulei prekybinei sutarčiai su Bostono Kolegija realizuoti reikėjo gauti Šventojo Sosto sutikimą. (Pagal Bažnyčios įstatymą Jungtinių Valstijų vyskupai turi gauti Vatikano sutikimą, jeigu parduodamos Bažnyčios nuosavybės vertė viršija 10 mln. dolerių diecezijai, kuri turi daugiau kaip pusę milijono katalikų.)

Liepos pabaigoje duotame išsamiame interviu Bostono arkivyskupijos laikraščiui „The Pilot“ arkivyskupas S.O’Malis, atsakydamas į klausimą dėl nuosavybės perdavimo, sakė, kad „didžioji dauguma kunigų ir tikinčiųjų visiškai pritarė šiam sprendimui“. Kiti apgailestavo, tačiau ir jie suprato, kad, išmokant kompensacijas seksualinių nusikaltimų aukoms, „negalima statyti į pavojų mūsų katalikiškų mokyklų, parapijų ir mūsų socialinės tarnybos fondų turimų materialinių resursų“. Taigi turimos nuosavybės pardavimas, arkivyskupo nuomone, buvo Apvaizdos paremtas, ypač kad „mes šiuo metu turėjome tokios vertės nuosavybę ir galėjome rasti pirkėją, kuris ją galėtų nupirkti sparčiai ir besąlygiškai“.

Arkivyskupas S.O’Malis interviu taip pat pažymėjo, jog jam yra labai malonu, kad po pardavimo arkivyskupijos rūmai faktiškai „sugrįžo katalikiškai institucijai“ (Bostono Kolegijai). Ganytojas sakė, kad jis tuose rūmuose nesirengė gyventi, bet jie svarbūs „diecezijos istorijai ir tuo, kad juose buvo apsistojęs Šventasis Tėvas“. Bostono arkivyskupijos rūmai statyti XX a. pradžioje, kai jos arkivyskupu net 37 metus (1907-1944) buvo kardinolas Viljamas O’Konelis. Parduotoje teritorijoje liko kardinolo V.O’Konelio kapas, dėl kurio tolesnio likimo – ar jis bus perkeltas, ar liks nepaliestas – bus tariamasi su jo giminėmis.

Sprendimas dėl dešimčių parapijų uždarymo

Be abejonės, didžiausiu iššūkiu arkivyskupo S.O’Malio ganytojiškoje veikloje tampa jo paskelbta Bostono arkivyskupijos vadinamoji „rekonfigūracija“, kurios pasekmė – bus uždaryta apie penktadalis diecezijos parapijų. Pagrindinių pastoracinių vienetų – parapijų – kūrimas arba uždarymas, priklausomai nuo demografinių pokyčių bei kitų aplinkybių, yra savaime suprantamas dalykas JAV bei kitų pasaulio šalių vyskupijose – Bostono arkivyskupijoje per praėjusį dvidešimtmetį taip pat buvo uždaryta apie 50 parapijų bei kelios sukurtos naujos. Tačiau arkivyskupo S.O’Malio pradėta „rekonfigūracija“ savo sparta neturi precedento JAV katalikybės istorijoje: per pastarąjį pusmetį (nuo 2004-ųjų birželio iki metų pabaigos) turės būti uždaryta 70-80 iš dabar veikiančių beveik 360 arkivyskupijos parapijų.

Apie numatomą „rekonfigūraciją“ ganytojas pirmą kartą pranešė dar 2003 metų pabaigoje, po gruodžio 16 dieną įvykusio jo susitikimo su visais diecezijos kunigais. Tarp pagrindinių tokios pertvarkos priežasčių jis nurodė kunigų stygių (iš Bostono arkivyskupijos sielovadoje dirbančių 600 kunigų 130 yra vyresni nei 70 metų), prastą parapijų finansinę būklę (trečdalis diecezijos parapijų bendruomenių – nuostolingos), lėšų stygių bažnyčių ir kitų pastatų remontui (vien tik Bostono mieste bažnytinių pastatų remontui reikia 104 milijonų dolerių), taip pat demografinę kaitą ir labai sumažėjusį tikinčiųjų dalyvavimą šv. Mišiose. Anksčiau parapijoms uždaryti buvę pagrindiniai kriterijai – Krikšto ir Santuokos sakramentų teikimų bei laidojimo patarnavimų skaičių sumažėjimas, arkivyskupo S.O’Malio nuomone, turi išlikti ir ateityje. Jis taip pat pažymėjo, kad parapijų uždarymas nėra tiesiogiai susijęs su kunigų seksualinių skandalų banga ar kompensacijų išmokėjimais tų nusikaltimų aukoms, tačiau tai šį pertvarkos procesą pagreitino.

Iš pat pradžių iškilo ir tam tikra šių ganytojo veiksmų kritika, būdinga demokratinei amerikiečių visuomenei. Neseniai JAV susikūrusi katalikų pasauliečių organizacija „Tikinčiųjų balsas“, kuri iškėlė platesnio dalyvavimo uždavinį atnaujinant Bažnyčią, savo pareiškime paragino Bostono diecezijos vadovybę numatytame pertvarkos kelyje kuo plačiau konsultuotis su pasauliečiais ir kunigais, kad būtų išvengta praeities klaidų. Amerikiečių katalikams sava parapijos bendruomenė tradiciškai yra vienas svarbiausių tapatumo aspektų, todėl spartus ir didelio masto parapijų uždarymas sukelia gilius pokyčius dešimčių tūkstančių žmonių tikėjimo gyvenime, teigiama „Tikinčiųjų balso“ pareiškime, kuris buvo paskelbtas savaitraštyje „National Catholic Register“. Jame taip pat pabrėžiama, kad, atsižvelgiant į pastarųjų poros metų pamokas, Bostono arkivyskupijoje turi būti sukurtas toks „bendradarbiavimo modelis“, kuris atitiktų diecezijos valdymo „naują kryptį“.

Daugelyje pasisakymų, paskelbtų katalikiškoje žiniasklaidoje, arkivyskupas S.O’Malis pripažino, kad parapijų uždarymas yra „labai skausmingas“ ir daugeliui tikinčiųjų „liūdnas“ procesas. Tačiau dėl susidariusių aplinkybių tai yra neišvengiama, ir jis nenorėjo to proceso palikti savieigai, bet ryžtingais sprendimais suteikti jam racionalų bei planingą pobūdį, kas geriausiai atitiktų pastoracinius poreikius. „Kada aš klausiau kunigų tarybos, ar mums nereikėtų sulėtinti šio proceso (parapijų pertvarkos), dauguma kunigų sakė, jog tai tik prailgintų skausmingą agoniją ir kliudytų mums užsiimti tokiais pastoraciniais klausimais kaip darbas su jaunimu ir evangelizacija“, - aiškino ganytojas minėtame interviu arkivyskupijos laikraščiui „The Pilot“. Jis taip pat pažymėjo, jog yra nepagrįsti priekaištai, kad kartais uždaromos finansiškai pajėgios parapijos, o paliekamos veikti tos, kurioms reikia didelių subsidijų. Taip gali atsitikti, nes finansų svarstymas nėra svarbiausias: svarbiausi yra pastoraciniai poreikiai, todėl būna atvejų, kad reikia atokioje vietoje palikti veikiančią parapiją, net jeigu ji neturi savo kunigo, o sujungti dvi didesnes, nes tai yra patogu sielovadai.

Tikinčiuosius kviečia būti vieningus

2004-ųjų pradžioje buvo sudaryta speciali vyskupo augziliaro K.Lenono vadovaujama komisija rekonfigūracijos proceso priežiūrai, į kurią įtraukti dvasininkų bei pasauliečių atstovai iš visų penkių diecezijos regionų. Šiuose regionuose surengti parapijų grupių pasitarimai, kuriuose buvo galima iškelti siūlymų dėl tinkamesnio bendruomenių susijungimo bei pertvarkymo. Arkivyskupas S.O’Malis pranešė, kad kol rekonfigūracijos procesas nebus galutinai užbaigtas, parapijoms nebus skiriami nauji kunigai ar perkeliami iš vienos bendruomenės į kitą. Taip pat šiuo laikotarpiu neleista rengti specialių rinkliavų, vykdyti statybos ar remonto darbų.

Liepos pabaigoje paskelbęs uždaryti numatytų 70 parapijų (bei penkių naujų įkūrimo) sąrašą ir paskelbęs pirmuosius jų uždarymo dekretus, ganytojas dar kartą priminė, jog „rekonfigūracijos procesas nukreiptas ne į praeitį, bet į Bažnyčios misijos ateitį“. Arkivyskupas S.O’Malis buvo sakęs, kad, svarstant parapijų uždarymo projektus, bus „ypač atsižvelgta“ į tas bendruomenes, kurios skirtos imigrantų etninėms grupėms. Tačiau jau pirmaisiais dekretais dėl uždarymo buvo patvirtintos kelios vadinamosios „personalinės“ parapijos, kurios jau seniai buvo įkurtos Bostono arkivyskupijoje tarnauti vienos etninės ar kalbinės (italų, prancūzų, lenkų, portugalų, lietuvių, lenkų) bendruomenės poreikiams tenkinti ir neturi aiškiai apibrėžtų geografinių ribų. („XXI amžiuje“ buvo plačiai rašyta, kaip mūsų tautiečių bendruomenė Bostone skaudžiai išgyvena numatytą Šv. Petro lietuvių parapijos uždarymą.)

Tačiau arkivyskupas S.O’Malis liepos 15 dieną surengtoje spaudos konferencijoje kvietė tikinčiuosius atsisakyti grupinio mentaliteto, jaustis Visuotinės Bažnyčios nariais ir suprasti atsakomybę už savosios diecezijos išlikimą, kurioje pertvarka yra neišvengiama. „Mes turime mąstyti ne kaip liberalūs katalikai, lotyniškų šv. Mišių katalikai, airiai katalikai, italai katalikai, lietuviai katalikai, ispanai katalikai, prancūzai katalikai, vietnamiečiai katalikai, haitiečiai katalikai, Keip Verdeno katalikai, „Tikinčiųjų balso“ katalikai ar vadinamoji tylioji dauguma, - aiškino ganytojas. – Mums reikia akcentuoti savąjį katalikiškumą ir burtis kaip vienai tautai, pasirengusiai aukotis dėl mūsų Bažnyčios“. Jis taip pat pabrėžė visų katalikų ypatingą atsakomybę už dvasinių pašaukimų ugdymą, nes „jeigu kiekviena parapija pasiųstų po vieną jauną vyrą į seminariją bent kartą per dešimt metų, mes turėtume daugiau nei pakankamai kunigų“.

Pagal JAV katalikų žiniasklaidos pranešimus, daugelis Bostono arkivyskupijos parapijų bendruomenių gana ramiai sutiko naujuosius arkivyskupo S.O’Malio potvarkius, suprato rekonfigūracijos neišvengiamybę. (Parapijų „uždarymo metas“ tiesiogiai susijęs su parapijų „tuštėjimo metu“.) Štai uždaromos Šv. Alfonso parapijos Beverlyjyje tikintieji, savo klebono kun. Polio Soperio paskatinti, nusprendė susikaupusias bendruomenės lėšas ir įrangą skirti naujos bažnyčios statybai viename Dominikos Respublikos miestelyje, kurio vargingi gyventojai iki šiol neturėjo savo maldos namų.

Tuo tarpu Šv. Alberto Didžiojo parapijos Veimaute tikintieji, protestuodami prieš jų bendruomenės panaikinimą, nusprendė pakaitomis visą parą budėti savo bažnyčioje, kol arkivyskupo sprendimas nebus atšauktas. „Mes viliamės, kad ši situacija bus išspręsta kiek įmanoma ramiai ir rūpestingai, su meile, malda ir kantrybe“, - kalbėjo Bostono arkivyskupijos atstovas ryšiams su žiniasklaida kun. Kristoferis Koinas. Jis sakė, kad diecezija negali Veimaute išlaikyti penkių parapijų, o Šv. Alberto parapija yra mažiausia, todėl ir nuspręsta ją uždaryti.

Kai kurios parapijų bendruomenės yra nutarusios arkivyskupo S.O’Malio sprendimą užginčyti teisme arba kanoniniu keliu. Kunigas K.Koinas interviu „The Pilot“ paaiškino, kad tie, kurie nori teikti apeliaciją arkivyskupui dėl parapijos uždarymo, gali tai padaryti raštu per dešimt dienų po arkivyskupo dekreto paskelbimo. Diecezijos ordinaras, gavęs tokį pareiškimą, turi per 30 dienų jį apsvarstyti ir atsiliepti. Po gauto arkivyskupo atsakymo, - arba jo negavus per minėtą 30 dienų laikotarpį, - bendruomenė gali dar penkiolika dienų svarstyti galimybę kreiptis į Vatikaną. Kanoninės teisės ekspertai tvirtina, kad vargu ar Šventasis Sostas tokiu atveju patenkintų parapijos skundą dėl jos uždarymo, nes pagal Bažnyčios kanonus arkivyskupas turi teisę uždaryti, keisti ar jungti parapijas jo valdomoje diecezijoje, jeigu pats vadovauja šiam pertvarkos procesui.

Grįžęs iš rugsėjo pradžioje vykusio ad limina vizito į Romą, arkivyskupas S.O’Malis žiniasklaidos atstovams kalbėjo, kad Kunigų kongregacijoje jis detaliai paaiškino diecezijos pertvarkos procesą ir tas aplinkybes, dėl kurių susidarė tokia padėtis. „Ten buvo suprasta mūsų situacija ir būdai, kaip mes bandome ją pagerinti“, - sakė Bostono arkivyskupas.

© 2004 "XXI amžius"