|
Mūšio išvakarėse
Apie rinkėjus netradiciškai
Artėjant rinkimų dienos kautynėms, įdomu būtų paskaičiuoti ir rinkėjų armijas, pasiryžusias atiduoti savo balsus už vieną ar kitą partinę jėgą. Kas yra tas Lietuvos elektoratas, dažniausiai atsimenamas tik rinkimų išvakarėse? Kokie tų žmonių poreikiai ir įgeidžiai, jų simpatijos ir antipatijos?
Dažnai mėgstama kalbėti apie kažkokios vienos partijos geležinę rinkėjų dalį, visąlaik pasiryžusią atiduoti balsus už savo numylėtinius, arba apie rinkėjų balą, kuri rinkimų dieną balsuoja pagal akimirkos impulsą, dažnai nepaaiškinamą jokia logika.
Bet yra ir kitoks rinkėjų vertinimo būdas. Atsitraukus nuo bet kokių išankstinių nusistatymų, galime kalbėti apie 2,7 mln. rinkėjų (nors ir sakoma, be išvykusių į užsienį, jų tėra tik apie pustrečio milijono). Apie trečdalį, maždaug 900 tūkst., sudaro pensininkai, pirmoji ir jautriausia rinkėjų dalis. Kaip tik į juos kreipiasi valdančioji dauguma, prieš rinkimus didindama pensijas. Kaip tik į juos kreipiasi ir opozicija bei populistai, žadėdami pagerinti tų žmonių būvį pirmą, vienuoliktą ar šimtas vienuoliktą savo valdymo dieną. Šio rinkėjų trečdalio nuomonė gali būti svari ar net lemiama.
Be šių rinkėjų, yra dar vargingieji, į kuriuos irgi nukreiptos politikų akys. Turbūt dėl to prisimintos ir mažus vaikus auginančios šeimos bei bedarbiai. Tiesa, paskutiniąją elektorato dalį mūsų politikai dažniausiai nutyli, stengdamiesi sumažinti jų skaičių, atvėrę sienas į Vakarus.
Dar yra kelios specifinės rinkėjų grupės, kurių balsas gali pakreipti rinkimų svarstykles į vieną ar kitą pusę. Pirmiausia tai tautinės mažumos. Nors jų nėra tiek daug, kaip kitose Baltijos valstybėse, tačiau ir šie 16 proc., balsams pasidalijus po lygiai, gali prisidėti prie vienokios ar kitokios Seimo daugumos formavimo. Mes tokį vaizdą jau matėme 2000 metų rudenį, kai buvo lipdoma socialliberalų, liberalų, centristų ir moderniųjų krikščionių demokratų koalicija. Tas pats scenarijus pasikartojo ir garsiuosiuose Vilniaus mero rinkimuose. Mūsų tautinės mažumos tikrai nepasižymi didele tolerancija savo valstybei, kurioje gyvename. Turėdamos beveik šiltnamio sąlygas kultūrinės tapatybės išlaikymo srityje (mokyklos, žiniasklaida, neblogos ir ekonominės pozicijos), jos reikalauja dar daugiau. Jau reikalaujama konstitucinių pataisų lenkiškai abėcėlei įteisinti (tokias antivalstybines mintis remia net mūsų valstybės vadovai!), o kiekvienas, net mažas bandymas sumažinti kitakalbių mokyklų skaičių sukelia vos ne tarptautinius skandalus. Charakteringa tai, kad šiuose Seimo rinkimuose pirmąkart oficialiai susivienijo lenkai eurointegracijos šalininkai ir rusai, žiūrintys į tokias integracijas (ypač į NATO) gana atsargiai. Beje, ir mūsų rinkėjai, užmigdyti kosmopolitinės propagandos, yra gana patižę. Prisimenate net TV debatuose tautininkai įveikė lenkų-rusų aljansą tik dešimčia balsų. Ko dabar pareikalautų tautinės mažumos už savo keletą balsų? Baisu ir pagalvoti
Didesnę rinkėjų dalį sudaro moterys. Jei tikėsime psichologinių apklausų rezultatais, didžiausias mūsų moterų širdžių graužikas ir jų svajonių vyriškis kaip tik ir yra V.Uspaskich. Tikriausiai todėl jo oponentai iš paskutiniųjų stengiasi sumenkinti šią jo įvaizdžio dalį. Pradedama pasakoti apie paliktų žmonų kančias ir panašiai (Lietuvos ryte). Ironiškiausia tai, kad tokia pat gaida tenka pasakoti apie kitas pirmąsias (A.Brazausko, A.Paulausko ir kt.) žmonas.
O jei kalbėsime rimtai, didelis skirtumas egzistuoja ir tarp didžiųjų miestų bei kaimo gyventojų. Tradiciškai kalbama apie miestiečius, nebalsuojančius už kairiuosius. Šis teiginys tik iš dalies teisingas. Prisiminkime vadinamoji konservatorių tvirtovė Kaunas 2000 metais į Seimą išrinko patį ubagų karalių V.Šustauską!
Kalbėdami apie rinkėjų smegenų plovimą, galime pripažinti, kad didžiulės pastangos, siekiant sumažinti skandalingai didelį Darbo partijos populiarumą, davė rezultatų. Jis kiek smuktelėjo. Tačiau nepalyginti didesnį smūgį patyrė ekstravagantiškojo liberalcentristų vadovo autoritetas. Paskutinės apklausos rodo, kad jis gautų tik apie 3 proc. balsų. Proporcinėje rinkimų sistemoje tai tolygu politinei mirčiai. Išaiškėjus kriminaliniams sostinės mero rinkimų užkulisiams, dabar suvokiame, kodėl A.Zuokas taip netikėtai paspruko į Varšuvą
Šioje situacijoje vienintele A.Zuoko šalininkų viltimi išlieka dar nuo Prezidento rinkimų gana populiarus nepartinis (sakytume, bespalvis) P.Auštrevičius. Bet ką jis veiktų, net jeigu ir laimėtų vienmandatėje apygardoje, tačiau jo traukiamas sąrašas neįveiktų procentinio barjero? Eitų į specialistų Vyriausybę, vadovaujamą Darbo partijos?
Visiems oponentams nukreipus savo strėles į darbiečius, šešėlyje liko R.Pakso liberaldemokratai ir juos remiantys mažieji radikalai. Jie ir toliau propaguoja sąmokslo teorijas. Alyvos į šią ugnį įpylė ir STT vadovo V.Junoko atleidimas. Paksistai įgavo dar vieną kozirį, pasakodami savo rinkėjams apie elito sąmokslą ir kovotojo su korupcija V.Junoko žūtį. Juk atsistatydinti jį privertė Prezidentas, taigi vienas didžiausių nušalintojo prezidento skriaudėjų. Jau prasidėjus zuokiniam skandalui ir sostinės mero autoriteto smukimui, R.Pakso koalicijos populiarumas ėmė augti ir šiandien siekia beveik 10 proc. Nenustebtume, jeigu rinkimų dieną jie gautų ir daugiau balsų.
Priešrinkiminės kovos nuošalėje liko K.Prunskienės valstietiškai moteriškas partinis darinys. Nors kalbėti apie profesorės programines nuostatas kebloka, ji nenusimena. Šie rinkimai jai žada apie aštuonis procentus sąrašo balsų. O tai nėra jau tiek mažai
Kairysis flangas (ir populistai) čia turi rezervinį balsų šaltinį. Labai apmaudu, kad jokio panašaus balsų rezervo neturi didžiosios dešiniosios partijos. Teoriniai jų sąjungininkai pernelyg maži ir susiskaldę tarpusavyje.
Atskirų partijų populiarumo lygį rinkimų dieną gali nulemti paprasčiausias rinkėjų aktyvumas. Žinoma, kad atėjus daugiau rinkėjų ir jų balsams išsisklaidžius tarp įvairių sąrašų, gali kiek aptirpti ir didelė rinkimų lenktynių favoritų persvara. Be grynai techninių rinkimų technologijų, juodųjų fokusų meistrai neturėtų pamiršti vieno labai paprasto psichologinio momento. Kaip maži vaikai dievina vis naujus žaisliukus (seni greitai pabosta), taip Lietuvos piliečiai mėgsta naujus, dar nesusitepusius politikus. Tačiau mūsiškiai rinkėjai turi vieną labai negerą bruožą jie ne tik trokšta išvysti politiniame šalies Olimpe naujus veidus, bet ir yra ir nepaprastai kerštingi. Labai dažnai, kalbantis su paprastais žmonėmis, teko įsitikinti, kad žymi dalis Darbo partijos elektorato yra keršto balsai. Net suvokdami, kad darbiečiai yra nelabai patikima jėga, mūsų rinkėjai siekia atkeršyti tiems, kurie juos neva apgavo prieš ketverius metus. Sunku surasti argumentus, kuriais būtų galima perkalbėti rinkėjus pakeisti tokią jų nuostatą. Įdomiausia tai, kad šie žmonės nesuvokia, jog taip keršydami valdžioje esančioms arba anksčiau buvusioms partijoms, jie visų pirma gali atkeršyti sau. Bet ką padarysi mūsų žmonės viską nori išmėginti savo kailiu! Kaip sakoma, ką čia ir pridėsi
Nors politologai ir prabilo apie tai, jog visų stabilumų baubas V.Uspackich su kompanija gali likti be valdžios (netgi laimėjęs santykinę daugumą Seime), tokie tvirtinimai mažiausiai nenuoširdūs. Gal jie skirti žmonėms nuraminti? Tačiau neužmirškime, kad panaši situacija jau buvo susiklosčiusi 2000 metų rudenį, kai V.Adamkus naujosios vyriausybės formavimą atidavė į vargais negalais sulipdytos margaspalvės naujosios politikos koalicijos rankas, palikdamas užribyje daugiausia balsų gavusius socialdemokratus. Tačiau ši koalicija nebuvo patvari ir gana greitai subyrėjo. Ar surizikuotų V.Adamkus vėl lipti ant panašaus grėblio? O ir kitų partijų bandymas atsiriboti nuo darbiečių nėra tikras. Visiškai aiškiai nuo V.Uspaskich atsiribojo tik konservatoriai. Ar tai pridės jiems keletą balsų greitai pamatysime.
Todėl visai įmanoma, kad į darbiečių glėbį nueitų ne tik K.Prunskienės ar R.Pakso šalininkai, bet ir socialdemokratai ar net (nepykite už įžūlią prielaidą, bet ji įmanoma!) liberalcentristai. Todėl nenustebkite, po rinkimų išvydę kokią nors neįtikėtiną ir nelogišką visų vaivorykštės spalvų politinę koaliciją. Juk valdžios lovys toks masinantis!
Paprastas rinkėjas tik sunkiai atsidūsta ir toliau keikia valdžią. Sakoma, kad geriausia būtų, jei rinkimai vyktų kasmet. Tada kiekvieną rudenį prieš balsavimą pakiltų atlyginimai ir pensijos
Povilas STRAPŠYS
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|