Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Jono Aiščio 100-ąsias gimimo metines minint

Žodžio tikrenybės kelyje

Dr. doc. Ramutis Karmalavičius

Jonas Aistis

Regis, Aistis išvengė klaidingų priesaikų apie tai, kad poezija – vėjavaikystė, ritualiai išeksponavusi infantilios patirties fragmentus. Greičiau tai Dievo šypsenos dovana gimtosios kalbos lemčiai, sulaikyta pačiu tos lemties subjekto judesiu (ištvermingoje eilėraščio aukoje). Mat žmogus Aisčiui jau it pirštinė numesta ar kaip „laivas vėtroj atitrūkęs“. Tragikomiškesnės situacijos, rodos, ir nereikia ir, regis, nebūna: tiesiog universali lietuvių poeto – artisto licenzija modernios epochos sūkuriuose… Arba metaabsurdas – fatali i r o n i š k o j o santykio su daiktų būviais sfera, švytinti jų pačių viduj. Todėl palyginimai ir daiktai (pirštinės, laivai) Aisčio eilėraštyje gali tapti (ir tapo) įtaigūs kaip pagalbinis, tačiau pačios lemties poetiką skaudžiai geliąs bei ją autoironinantis negatyvas. Aisčio laivas – ne ledlaužiškos misijos masė-mašina, taranuojanti revoliucijas ar pragariško progreso stichijas, o pavainikiškas audrotų sūkurių dalyvis (it žmogus, toji pati menkutė pirštinė, abejingai nebūties beribin okeanan nusviesta). Regime poetines Aisčio išpažintis – „beširdžio Šekspyro“ juoką antilikiminių lietuviškojo žmogaus nakties kelionių tema ir drauge romantinės klasikos užgrūdintas lyrinės savipratos dramas. Tokia artistine Aisčio laime sruvo skausmingas atsivėrimas ir lietuvio sielos, ir kultūrinių Europos išbandymų naktims. Tik vietoj deklamatoriškų skanduočių ritmikos lietuvių skaitytoją jau tvilkė šiam neįprasta natūralumu raudančių Žodžių – Akių (kaip R. M. Rilkės ar A. Bloko) skaidruma. Karaliūniško AŠ sąmonės sielvarto ir pasąmoninis gėlos vosilkinės pigmentas gimtojoje kalboje, tapęs viena iš apskritai katarsinės raiškos formų. Galima apčiuopti joje kontempliacinius veiksmus ir drauge noktiurniškai gilios jų akcijos universą, laidavusį ne anachronistinę, o modernaus meninio raiškos dramatizmo tapatybę. Aisčio poetas jau R.M.Rilkės artisto( iš Martino Lauridso Brigės užrašų ) prasme, tas kur smulkmę paverčia pačiais įtikimiausiais gestais, „tikrų tikriausiais daiktais“(o ne gamtos, istorijos ar sąmonės distopijų muliažais).

Sielvartingo starto lietuviškasis delikatumas („žiogeliai šoka menuetą“) ir finalinių Europos formulių grėsmė jame – jau intelektualiai inicijuota katastrofistinių Vakarų daina Lietuvoje („aš gyvenu agoniją ir rudenį / su mirštančia su merdinčia Europa“). Todėl ilgainiui „beaistrės žvaigždžių akys“ įsižiebia, kad vis dėlto organiškai (šekspyriškai) atsispindėtų lietuviškose – Rumšiškių kluono – sąsparose. Moderno būsena įsišaknija vidiniame („ten smilgos aikčiojo, tenai čiobreliai verkė“), o ne vien kalbiškai stilizuotos posmų ornamentikos interjere. Rodos, eilėraščio „Ryto gėlės“ dramatizmas ir negalėjo būti, A.Škėma pasakytų, surogatinis, išvestas iš etnorutinos duknų, anei deponuotas iš joms atvirų „banališkos“ Europos skolinių. „Krauju juk rašytas visas Šventas raštas“, – ir pats tikėjo, ir kitus eilėmis tikino Aistis, tarsi sau primindamas kultūriškai transfigūratyvias ontinio žmonijos savimoniškumo šaknis, suintymindamas civilizaciškai išnašios Vakarų Europos subjektyvybės valią. Šventas raštas – tai kraujo ilgaamžystės ir tikslumo pasas, išduotas prigimčiai laike, vidinio būties kelio kultūra ir tavo paties, poete, religinė tiesa jame. Ar žinai tai? Ar žinomas tau šitas Kelias kaip Tiesa? Amžinas poeto Aisčio lūpomis menininko paklausimas, skirtas ir Biblijai, ir kūrybos metafizikai, kyląs kiekvienam, kam poezija – kaip ir jam, Aisčiui, katarsiškai sugestyvus Tiesos atsivėrimo ir jos išgyvenimo nedubliuojąs stebuklas žmoguje…

Juk rytą delne sutraiškyto žiedo kraujas aptaško tave deimantais… Vadinasi, meninės įtampos impresija jau kristalizuojasi daiktų šventumo, tai yra dieviškąja, jų įšventinimo į ekstatinį grožį, verte.

Taip nugalimos meno bestijos ir žvėrys autentiškų kūrybos ketinimų žmoguje, bundančiame katarsinio apsivalymo spurtui ir gydančiai meno „šizofrenijos“ jėgai. Žiedo metamorfozių į deimanto būvį istorija – akyse besiskleidžianti kalbos įtaigos aistra. Kūrybos akte esi, žmogau, katarsiškai kenčiantis neišsipildžiusio ilgesio Dievas (vienažindiškosios gėlos atmintis Aisčio įstabiai buvo perkultivuota XX a. pirmosios pusės Lietuvoje).

Formos nusvidintoje emocijos apčiuopiamybėje skleidėsi ne tik žiedo virsmo deimantu, bet ir lyrizme slypinčio modernizmo fazė, sėkmingai realizavusi c l a r i t a s estetikos tezes („aš noriu būti aiškus, lyg veidrodis, visą save parodyt“). Todėl šio poeto vienatvė neprofanavo nei Tėvynės, nei Būties, nei Europos, anei katarsinių kūrybos aukštumų, o brėžė tą universalios prarasties savimonę, kuri melodinius gimtosios kalbos obertonus („voratinkliuos pakibo karoliukais rasos“) iš tikro ėmė girdėti it verleniškai verkiančią poetinės klausos membraną (net kai klausė, savo rūpestį dėl smurto ir melo dedikuodamas nuo Tėvynės pavargusiems ir ją išdavusiems valdantiesiems: „kur einam, o tėviške“).Todėl ketvirtojo dešimtmečio lietuvių poezijos fone Aistis pats prieš save buvo ramus, teigdamas: „esu laimės valandų alkimikas“. Tarsi ir pasakų, ir graudžio tapatybei išeitis privalėjo būti neagoniškai surandama. Bedugnio sielvarto akivaizdoje Aisčio žmogus tylus „iki nepanešimo“, kantrus išganymo malonės it artizmo tiesos ir tyrų svaigulyje. Visa prieškarinė Aisčio lyrika – tai kelionė į „Katarsį“, 1934 metų eilėraštį, kuris yra kūrybinės autoriaus pasaulėjautos ir XX a. pirmosios pusės estetinės savipratos poetinė kvintesencija Lietuvoje. „Nusiplauk nekruvinos aukos katarsiu/ mano žodžio kruvina auka“. Poetinė nekruvinos aukos alchemija išgrynina katarsiškąjį dvasinio apsišvarinimo apogėjų mumyse. Žodžio menas – sakramentali apeiga, vyno/ kraujo transformacijoje iškelianti eilėraščio struktūrą nelyginant ostiją – žiedo/ deimanto išsinėrimų prasmę kultūrinio pasąmoningumo kalboje ( todėl kai kuriems arsininkams norėjosi, kad šitaip (vrubeliškai) jų tapyboje funkcionuotų spalva).

Taigi ir Lietuvoje menas ne stichiškai, o erudiciškai (nors pamažu) natūralėjo, nepasilikdamas sektantiškų ideologijų ar vėluojančiu tikybinio ankštumo įnamiu: jis sparčiai judėjo poetinės kalbos kaip magijos įstatymo linkme, sutinkamai su visa kultūriškai įsijaukinusia savideterminacinio kūrybos instinkto tikrenybe. Aistis, būtent ją, šią tikrenybę, patikimai reprezentavo XX a. pirmosios pusės Laikinojoje sostinėje, Kaune.

© 2004 "XXI amžius"