Atnaujintas 2004 spalio 20 d.
Nr.78
(1281)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Juozo Tumo-Vaižganto 135-osioms gimimo metinėms

Kūrybinga ir plačiašakė asmenybė

Džiuljeta KULVIETIENĖ

Doc. Juozas Jasaitis teigė,
kad Vaižgantą atrandame
kaip ypač kūrybingą
ir plačiašakę asmenybę,
kokių dabar reta

Kun. Skaidrius
Kandratavičius tik dabar,
kai teko daugiau gyvenimo
pažinti, išdrįso sau pasakyti
supratęs Vaižgantą

„Vaižgantas vaikščiojo pas Maironį į svečius, todėl ir mes susirinkome į šiuos namus Juozo Tumo-Vaižganto 135-ųjų gimimo metinių paminėti“, - sakė Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė poetė Aldona Ruseckaitė, pradėdama iškilmingą vakarą.

Muziejaus direktorė papasakojo apie Vaižganto kūrybą ir gyvenimą, apie Vaižgantą – rašytoją, kunigą, politiką, remdamasi jo laiškais, rankraščiais, prisiminimais ir savo pačios parengta paskaita bei straipsniais, pasidalijo prisiminimais apie J.Tumo-Vaižganto muziejaus kūrimą prieš šešerius metus.

Tokių ir mūsų laikais reikėtų paieškoti

Doc. Juozas Jasaitis priminė, kad mes lyg ir visi pažįstame rašytoją prozininką Vaižgantą nuo mokyklos laikų. Nagrinėjant šių dienų kontekste, Vaižgantą atrandame kaip ypač kūrybingą ir plačiašakę asmenybę, kokių mūsų laikais reikėtų paieškoti. XIX a. pabaigoje jis įkūrė ir leido „Tėvynės sargą“, XX a. pradžioje Vilniuje įkūrė kultūros laikraštį „Viltis“. Nepriklausomoje Lietuvoje reiškėsi kaip puikus publicistas, aštrėjo jo kritinis žvilgsnis į gyvenimo aktualijas, buitinius miesto reikalus ir partijų nesutarimus. To meto Kaunas žinojo Vaižgantą kaip savo miesto šviesulį. Išliko prisiminimų apie kunigą Vaižgantą – Vytauto bažnyčios pamokslininką. Jis buvo labai paslaugus ir paslankus, todėl juo daug kas naudojosi ir išnaudojo. Kviesdavo daug kur – pašventinti pastatus, lėktuvą ir kt. Kunigas Vaižgantas ateidavo į bažnyčią, kai tik jo prašydavo, nenustatydavo valandų. Pasakojama, kad viena pora prašė juos sutuokti saulei tekant. Vaižgantas atėjo, o jaunavedžių nėra – pramigo...

Vaižgantas žinomas kaip aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis. Rašytojas mėgo teatrą, spektaklių metu sėdėdavo pirmoje eilėje, replikuodavo aktoriams, prašydavo jų garsiau sakyti tekstą ir pan. Aktoriai naudojosi Vaižganto palankumu teatrui, reikalui esant net skolindavo vaidinimui sutaną.

Už visų paprastų gyvenimiškų dalykų stovėjo šviesi ir tvirta Vaižganto asmenybė. Įsteigus Kauno universitetą, Vaižgantas dėstė jame literatūrą. Jo paskaitos buvo populiarios ne tik tarp studentų filologų. Parengtas paskaitas jis išspausdindavo, taip susirinko nemažas kiekis knygelių apie lietuvių literatūrą. Jis išspausdino ir savo paskaitą apie poetą Maironį. Išėjo pirmoji knyga apie mūsų garbųjį poetą klasiką. Vaižgantas rinko medžiagą ir steigė raštijos muziejų. Šiandien Vilniaus universiteto biblioteka turi didelį rankraštyną, kurį sukaupė Vaižgantas. Rašytojo kūryba rėmėsi jo artimųjų ir pažįstamų gyvenimo vaizdais. Jis yra pasakęs, kad nieko nesugeba išgalvoti, viskas, ką rašo, imta iš gyvenimo. Vertingiausia yra tai, kad Vaižgantas gebėjo suprasti žmogaus sielą, žmonių tarpusavio santykius, meilę. Stebėtina, kad būdamas kunigas, jis itin subtiliai ir tiksliai pavaizdavo meilės gimimą, jos dramą. Vaižganto asmenybė ir kūryba tiesiog veržėsi per kraštus. Jis pats leido savo raštus – jų išėjo 19 tomų. Vaižgantas daug keliavo, tad vieną raštų tomą skyrė kelionėms.

Įžvelgęs sielos deimančiukus

Kunigas Skaidrius Kandratavičius prisipažino tik dabar išdrįstąs sau pasakyti, kad supranta Vaižgantą. Dabar, kai jau pats tapo ir kunigu, ir dėde, ir gyvenimo teko pažinti... Moksleiviui, ir dar miesto vaikui, Vaižgantas gali atrodyti per daug proziškas, kaimiškas, svetimas jaunajai kartai. Bet jo kūrybos aktualumą pripažįsta visi: tėvai, seneliai, kunigai. Vaižgantas – kunigas ir rašytojas, kuris sugebėjo nesugriauti savo gyvenimo. Kun. S.Kandratavičius teigė, kad, žvelgiant į šių dienų aktualijas, trūksta vaižgantiško pabaksnojimo pirštu į vieną ar kitą reiškinį, faktą, įvykį. Mūsų posovietinėje terpėje, žaizdotoje atmintyje ir patirtyje, jaunimui labai sunku perduoti vaižgantišką žinią. Žinią – iš vienos pusės liberalią ir demokratišką, iš kitos – konservatyvią ir tradicinių vertybių kupiną, kad negriūtų nei gyvenimas, visuomenė, nei literatūra ar kūrinys.

„Vaižganto optimizmas ir šviesuliai – deimančiukai, nepaisant nuosmukio, tam tikro dekadanso, nepriklausomos valstybės autoritarinio režimo, vis dėlto tik žavi, stebina ir įpareigoja mus, susiduriančius su jaunąja karta, vaižgantiškai krebždenti... žodžiu, raštu, malda, giesme ar daina, - sakė kun. S.Kandratavičius.

Aktorius Saulius Bagaliūnas skaitė rašytojo kūrybą ir išsakė savo nuomonę: „Nėra Vaižganto kūriniuose hamsuniškos ambicijos. Parašyta suprantama kalba, kad visi suprastų. Mintis nėra prigudrauta. Stebiuosi, kodėl kiti taip nerašė?“

Aktorė Liucija Zorubaitė skaitė Vaižganto kūrinių ištraukas ir dalijosi pamąstymais tema – kunigas ir meilė. Aktorės manymu, Vaižgantas išklausė tiek daug išpažinčių, jam buvo Dievo duota psichologo įžvalga suprasti žmogaus jausmus.

Žvelgti į Vaižganto asmenybės ir kūrybos klodus susirinkusiems padėjo J.Tumo-Vaižganto memorialinio muziejaus vedėja Elvyra Brazaitienė, Kauno Vaižganto vidurinės mokyklos mokytoja Jūratė Valaskevičienė, etnografinis ansamblis „Kupolė“, vadovaujamas Antano Bernatonio.

Kaunas

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija