Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Liudo Truikio gimimo 100-mečiui

Prometėjo ugnis kreivų veidrodžių karalystėje

Julė Kilčiauskienė

Liudas Truikys

Liudo Truikio eskizas Dž.Verdžio operos „Traviata“ uždangai

Liudo Truikio dekoracijų eskizas J.Karnavičiaus operai „Gražina“

Tarptautinių žodžių žodyne posakis „Prometėjo ugnis“ reiškia nuolatinį vidinį veržimąsi, siekimą aukštų mokslo, meno tikslų, talentą, gabumus. Pasak graikų mitų, titanas Prometėjas pavogęs iš Olimpo dievų ugnį ir perdavęs ją žmonėms, išmokęs juos statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitokių dalykų. Už tai Dzeusas įsakė prikalti jį prie uolos Kaukaze, kur atskridęs erelis kasdien lesdavo jo kepenis. Bet kepenys per naktį vėl užgydavusios. Šį mitą galima palyginti su „kreivų veidrodžių karalyste“, kurią visi dar atsimename...

Ką reiškia santvarka ar epocha tautos gyvenime? Ateina kartos su savais poreikiais, interesais ir madomis, naujais socialiniais santykiais. Tačiau pasilieka tos pačios tradicinės vertybės: moralinės ir etninės normos, kultūros ir meno poreikis. Kodėl? Gal todėl, kad šie kertiniai žmogaus egzistencijos pamatai saugo tautą nuo gyvenimo kataklizmų, ugdo dvasią, papuošdami ją šviesos, gerumo spinduliais.

Toks didingas gali būti ir žmogaus gyvenimas, jeigu jis paskiriamas prometėjiškai šviesai nešti.

Šį kartą prisiminkime garsų teatro dailininką Liudą Truikį. Vasarą, lankydamasi pas kaunietį dailininką Zenoną Varnauską, išgirdau susirūpinimą jo balse: „Reikia paminėti Truikio šimtmetį. Šitokia asmenybė, toks dailininkas! Pamirštas!” Pritariau tokiai minčiai. Susipažinus su jo mokinių pasakojimais, rašiniais (Rimanto Dichavičiaus „Mano mokytojas – visada dalelė manęs“, Vytauto Tumėno „Vydūno pasekėjas“, Irenos Kostkevičiūtės „Tarp laiko varžtų ir būties laisvės“, Edmundo Gedgaudo „Ties išnykstančiom ribom“ ir kt.), išspausdintais ankstesnių metų „Krantuose“, dar kartą įsigilinus į Lietuvos meno istoriją, prieš akis iškilo labai įdomus žmogus – kuriantis savo gyvenimą ir aplinką, nepakenčiantis monotonijos, žemaitiškai užsispyręs, kai siekia tikslo, su geroka doze humoro praskiestu sarkazmu, jaučiantis atsakomybę žmonėms, Dievui ir tėvynei. Juk tai tautos perlas (paslėptas teatro sandėliuose, šiandien voratinkliais apaugęs).

Minime dailininko šimtąsias gimimo metines. Vyksta L. Truikio darbų parodos, konferencijos, pastatytas muzikinis spektaklis su jo dekoracijų fragmentais. Sakoma, kad žmogus gyvas, kol gyvi jo darbai. Taip, gyvi Truikio darbai. Mena jį mokiniai.

Plungės rajone, netoli Platelių, buvo Pagilaičių vienkiemis. Čia praėjusio šimtmečio pradžioje gyveno garsus bažnyčių dekoruotojas, vargonų meistras ir dievdirbys Truikys. Buvęs bežemis atėjo užkuriomis į nemažą ūkį, o turėdamas auksines rankas, greit išgarsėjo. Ne užsienio universitetai ugdė darbštųjį meistrą, bet ūksmingų miškų pavėsyje prigludusiame Žemaitijos kampelyje paplitęs liaudies menas, senoji architektūra. Šio auksarankio sūnus ir buvo dailininkas L. Truikys.

Kiekvienas žmogus ateina iš savo vaikystės. L. Truikys ją puikiai prisiminė: Vaikystę stebuklingą turėjau. Nuostabiausia vieta buvo balos, miškai, kalvos. Miškai – ne visur šuo įlįsdavo. Tankūs. Vilkų gausybė. O dirvos – dėžės iškirstos.

Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties skambėdavo dainos. Tada visa Žemaitija dainavo. Dabar niekas taip nesudainuos tų dainų. Sustoja bernai ir mergos, pilnom krūtinėm traukia ir aidai per miškus eina... (...) Žemaičiai labai lėtai dainuodavo, tęsdavo begaliniai. Labai tęsdavo. Kad matai šiandien, šių dienų sąžinei ir tos dainos, ir viskas – visiškai kas kita, nieko bendro nebeturi. Ir patys žmonės nieko bendro nebeturi.

Pirmuosius mokslus Liudas ėjo tėvų namuose, o paskutines klases baigė Alsėdžiuose. Jau tada vaikinukas piešė ir skambino fortepijonu, buvusiu jų namuose. 1918-aisiais įstojo į Telšių „Saulės“ gimnaziją ir joje mokėsi penkerius metus. Gimnazijos direktorius teologijos magistras kun. Simaitis dažnai kviesdavo Vydūną. Jo manymu, gimnazistai tapdavo geresni pabuvę su garsiuoju filosofu. Tada ir L.Truikys susipažįsta su Vydūnu ir susidraugauja, perimdamas filosofo dvasinę ir estetinę pasaulėjautą. Kūrėjo prigimtis – skleisti meilę ir šviesą, tai darant blaiviu, sveiku protu ir tyra siela. Susižavėjęs Vydūno idėjomis, jaunasis gimnazistas ėmė sekti garsiuoju mokytoju, nors šis ne visada pataikydavo „į taktą“, pavyzdžiui, Vydūno aiškinimai apie Dievą nesutapo su tuometiniu Katalikų Bažnyčios mokymu. Savaime suprantama, tai Vydūnui trukdė sulaukti visuotinio pripažinimo.

Po kai kurių Vydūno pasisakymų gimnazijos direktorius nutarė jo daugiau nebekviesti. Kaip prisimena L.Truikys, Vydūnas tada taip mąstė: Nuvykęs į Žemaičius sukursiu didelę Ugnį. Tačiau jis sakė, kad, iš Prūsijos pervažiavus Lietuvos sieną, jau rusiškas raugas atsiranda. Vydūnas manė, jog žemaičius reikia gelbėti. Ir visus lietuvius...

Baigęs gimnaziją, L. Truikys 1923 metais atvažiavo į Kauno meno mokyklą. Apie tą laiką taip pats rašė: Nors tėvas labai svajojo, kad į konservatoriją veržčiaus. Kaip tyčia, teatro administratorius pasiūlė man plakatus daryti. Labai padėjo ne tiek honoraras, kiek tai, kad kiekvieną dieną galėjau sėdėti teatre ir permirkti visu tuo, kas ten vyksta. Vėliau suartėjau su teatralais. Tai taip, kaži kaip ir pražuvau... Jis studijuoja tapybą pas A. Varną, J. Vienožinskį. 1929 metais iš mokyklos pašalintas už dalyvavimą mokinių streike, toliau tęsia studijas savarankiškai. Tapo ir piešia portretus, lieja akvareles, dalyvauja parodose ir nepriklausomų dailininkų veikloje. Metus padirbęs Šiaulių dramos teatro scenografu, 1932 metais persikelia į Kauno valstybės teatrą. Čia sukuria dekoracijas P. Vaičiūno, F. Šilerio, Sofoklio dramų spektakliams.

1934–1935 ir 1937 metais Paryžiuje ir Berlyne savarankiškai studijuoja teatro dekoracijų meną ir scenos techniką, domisi menu, lanko didelių pasaulio miestų muziejus ir bibliotekas. Nuo to laiko Truikys įžengia į savo, kaip dailininko, kelią – imasi operos spektaklių scenografijos, kaskart vis ryškiau išsiskirdamas iš kitų brandžia plastinių formų ir muzikos sinteze. Tai žiūrovai išvydo B. Smetanos „Parduotoje nuotakoje“ (1934), Ž. Ofenbacho „Hofmano pasakose“ (1935), A. Račiūno „Trijuose talismanuose“ (1936), Dž. Pučinio „Madam Baterflai“ (1937), Dž. Verdžio „Otele“ (1938), E. D‘Albero ‚Mirusiose akyse“ (1940).

Jau nuo pirmųjų savo scenografijos darbų Šiauliuose L. Truikys atsiskleidė kaip savitas dailininkas, gebantis kurti kompoziciškai tobulą plastinę dramaturgiją, gal net kurti jos viziją. Jo kūriniuose vyravo konstruktyvizmo elementai, pasitaikydavo geometrinių, dažniausiai laužytų formų, o jo sodri mėlyna spalva suteikdavo fonui paslaptingumo. Įdomu tai, kad spektaklio dekoracijos savo muzikalumu, ryškiu plastiniu polėkiu neretai pranokdavo pjesės autoriaus ir režisieriaus sumanymų buitiškumą. Tada pagrindinis dėmesys krypdavo ne į scenoje vykstantį veiksmą, bet į jo dekoracijas, kurios vesdavo žiūrovą daug toliau ir pakylėdavo aukščiau. Tai pastebėjo ir ne kartą gyrė spauda. Tačiau menininkui nerūpėjo visuomenės nuomonė, jis jau suko kitu keliu. Štai jo žodžiai: Jau 1935 metais gerai žinojau, kad opera yra ne libretas, bet muzika ir dekoracijos turi santykiauti su ja kaip lygiateisis menas, tais pačiais pagrindais. Jos turi nefalšuodamos kartu „muzikuoti“ kaip orkestro dalis, kaip simfonijos instrumentai, grojantys skirtingas temas. Dekoracijos privalo duoti net visiškai naujus sąskambius, naujai formuoti spektaklį. Šių tikslų nesiekianti libreto iliustracija arba dramos dekoratyviniai atradimai tampa vien trukdančiais svetimkūniais. Dėl to aukoju visą amžių, kad ištarčiau tą naują žodį – rasčiau konkrečius dailės formų ir muzikos sintezės pagrindus.

Taip L. Truikys pradėjo Prometėjo kelią. Galima sakyti, kelią be konkrečios mokyklos, be ryškių muzikos ir dailės sintezės mokytojų. 1937 metais Pasaulinėje Paryžiaus parodoje už „Trijų talismanų“ maketus dailininkas buvo apdovanotas garbės diplomu. Prancūzų „Form“, anglų „The Studio“, amerikiečių „New York Times“ L. Truikio darbus įvertino kaip naują ir originalią operos dekoracijų sampratą. Jo scenografija tokia estetiškai ryški, kad prie jos turi derintis ir režisierius, nes dailininkas pateikia jau užbaigtą spektaklio vaizdinį sprendimą, kartu argumentuotai jį apgindamas. Kaip pavyzdys, tapęs reikšmingu Lietuvos teatro įvykiu, buvo 1938 metais pastatytas Dž. Verdžio „Otelas“. Nors ne visada sutapo dailininko ir režisieriaus P. Oleko nuomonės, tačiau netgi pasauliniu mastuTruikio scenografija buvo pripažinta be priekaištų. Čia dailininkas atsiskleidė ir kaip puikus kostiumų istorijos žinovas. Kurdamas kostiumų eskizus, jis stengėsi juos pateikti istoriškai autentiškiau negu pačias dekoracijas, kuriose nevengė interpretacijos laisvės.

Nevardysime visų operų, kurioms L.Truikys kūrė dekoracijas. Buvo ir gyvenimo duobių – labai gilių, jose valdžios atstovai norėjo nuslopinti menininką, nepritapusį prie naujos santvarkos, prie „naujo meno“, auginančio „naują ideologiją“. Išdidi žemaičio prigimtis nemokėjo nusilenkti užkariautojams. Tai ji ir buvo „žabojama“. Bet nesėkmingai. Apie dešimtmetį garsus dailininkas buvo tarsi įkalintas tarp savo buto sienų – mat liko bedarbis. Kad nemirtų iš bado, paties dailininko žodžiais, buvo priverstas valgyti savo unikalios bibliotekos knygas. Apie tą sunkų laikotarpį daug gali papasakoto jo buvę mokiniai.

Rimantas Dichavičius: Džiaugiuos, kad likimas nors trumpam leido pažinti Liudo Truikio pasaulį. Iš pradžių – Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo moksleiviui, o vėliau, po daugelio metų – įvairiose situacijose, epizodiškai bendraujant, lyg pasitikrinant jaunystėje į širdį įdėtą kamertoną. Jaunam žmogui labai svarbu išgirsti, pamatyti, pajusti pagrindinių vertybių skalę iš konkretaus apčiuopiamo šaltinio. Toks šaltinis – nesuklysiu sakydamas – daugeliui dailininkų buvo Liudas Truikys. (...) Kaip tik iš jo lūpų pirmą kartą teko išgirsti žodžius apie lietuvių liaudies meno stebuklingus lobius – „vai žiba žiburėlis kaip aukso liktorėlis“. Pašnibždom, paslaptingu balsu kalbėdavo apie Rytų meną, apie mūsų Čiurlionį, apie stebuklingą menų raktą, kuris slypi kiekvienos meno šakos prigimtyje ir kad visos jos gali kartu kalbėti viena kitai netrukdydamos, priešingai – paryškindamos ir papildydamos viena kitą. (...) Jei tokį dailininką turėtų prancūzai, anglai ar italai – jį žinotų visas pasaulis...

Muzikologas Edmundas Gedgaudas Liudo Truikio „trenksmą“ patyrė būdamas moksleivis. „Otele“ dainuodavo Kipras Petrauskas, Petronėlė Zaniauskaitė, Antanas Sodeika arba Juozas Mažeika. Spektaklyje jie atrodydavo neprilygstami, patys save pranokę. O visa operos atmosfera – tai kvapą gniaužiantys, burte užburiantys, neregėti scenovaizdžiai, su kuriais imliam mokinukui augte suaugo G. Verdžio muzika, tapdama viso operos žanro įvaizdžiu, jo didybės mastu. Neatsispirdamas pagundai pratęsti teatre patirtą būseną, kitą dieną per pamokas Edmundukas kaip mokinys darydavosi niekam tikęs. Štai kokie jo to meto prisiminimai: Aplinkos ore tirštėjo nuodinga migla. Nuojauta sakė, kad ji užslinko ilgam. Bet buvo šaukiama, kad tai šviesa ir kad nuo šiol menas būsiąs tik šviesus. (...) Operų, baletų spektakliuose suvešėjo materija, sunyko stilingumas. Perkeltas į Vilnių teatras retkarčiais dar rodydavo „Otello“. Sparčiai marksistinamos estetikos fone jis vis labiau atrodė „ne iš šio pasaulio“. Jau tada pasitaikydavo šį bei tą nugirsti apie išstumtą iš mūsų teatrinio gyvenimo Liudą Truikį, apie atkaklų jo išdidumą ir neslepiamą panieką „Lietuvoje dar neregėtam kūrybos suklestėjimui“. Menkai beprižiūrimas „Otello“ atrodydavo tai lyg atsisveikinimas, tai lyg gedulinga malda, teigianti dvasios nemarumą. Genialioji opera mūsų scenoje „nužengė į pragarus“, kai 1955 metais, Kipro Petrausko septyniasdešimtmečio proga, buvo įmurdyta į miesčioniško natūralizmo vaizdelius, iš kurių mano atmintyje išliko tik kresna kolona scenos viduryje ir vešli skudurinė lapija. Tebedėvimi karališko grožio L. Truikio kostiumai rodė, nuo kokių aukštumų žengtas šis žingsnis atgal. Bet štai atėjo garsusis atodrėkis... L. Truikys kviečiamas G. Verdi „Don Carlos“ scenografu. Jis važinėja iš Kauno, o senojo Basanavičiaus gatvės teatro dirbtuvėse užverda darbas, nemažai kam atrodęs neįprastas, keistas. Maksimalus dailininko veiklumas artėjant premjerai elektrino atmosferą teatre ir už jo sienų. Plakančia širdimi klausaisi pirmųjų operos garsų: tuoj kils uždanga... Kaip žmonės priims tai, kas buvo nurašinėjama į pseudo vertybes, kokį ženklą paliko vidinė emigracija, ar išvysiu, kas pakeltų iki anuomet patirtų aukštumų? O gal vertinau subjektyviai?

Nepamenu, ar uždanga jau buvo pakilusi iki portalo viršaus, kai salėje pratrūko aplodismentų audra. Štai vėl jis – L.Truikio teatras, tas pats ir drauge kitoks, lyg ne iš pogrindžio, o iš didžiųjų pasaulio meno centrų Lietuvon sugrįžtantis, viršūnių spindesį parsinešantis. Tas mintis savaime žadino magiška aksiomų ir slėpiningų, neįvardijamų dalykų vienybė, nuojauta, kad, apsigaubę prašmatniais nėriniais, į mūsų meną sugrįžta metafizinės būties ženklai. (...)

Nesupratimo, kad muzikalumas yra esminė bet kokio tikrojo meno prielaida, jis kategoriškai netoleravo. Žodis „muzika“ jam toli pranoko garsų sferą. Kartais garsai juk rodo muziką, o kartais – jos stoką. Lygiai tą patį darančios ir regimos formos. Vėliau įsitikinau, kad be teatro nėra L. Truikio, kad iš tiesų savim galėdavo būti tik įsitraukdamas į teatrinę situaciją. Būti centrine figūra, ramiai ir elegantiškai dominuoti jam buvo ne tik natūralu, bet ir būtina.

Dailėtyrininkė Irena Kostkevičiūtė mena pagarbiai maitre`u vadinamą L.Truikį, taip sunkiai mynusį kelią į meninį gyvenimą, be jokių kompromisų, nepalenkiamą. Dailininkas jautė nuolatinį spaudimą, nes prieštaravo „tarybinio gyvenimo“ normoms visu savo buvimu – išskirtine gyvensena, oriu artistišku išdidumu. Jį supo pavojingo mistiko, teosofo legenda, dar iš stalinizmo laikų buvo prisimenamos jam taikytos represijos, metami kaltinimai formalizmu.

Irena Kostkevičiūtė: Nors jau buvo pralaisvėjęs metas, tačiau platesni straipsniai apie L.Truikį redakcijose gulė į stalčius. Rašant apie jį ne kartą teko galynėtis su „didžiosios spaudos“, ypač „Literatūros ir meno“, cenzoriais. Ir vis dėlto Liudo Truikio meno galia tapo jau nebeužtvenkiama. Neužmirštamas dailininko grįžimas į sceną 1959 metais „Don Carlos“ premjera. Sekė „Traviata“, „Gražina“, „Aidos“, antrojo „Don Carlos“ dekoracijos. Susidarė realios galimybės siekti valstybinio L.Truikio pripažinimo, nes tuomet garbės vardai, premijos galėjo padėti įteisinti ir apginti svarius kūrybinės veiklos reiškinius. Taip 1979 metais Dailininkų sąjungos iniciatyva Liudui Truikiui 75-mečio proga buvo suteiktas nusipelniusio meno veikėjo Garbės vardas, Vilniaus parodų rūmuose surengta kūrybos paroda. 1980 metais dailininkų vieningai nubalsuota ir Valstybinė premija. Kitaip sekėsi su aukščiausiu – liaudies dailininko statusu. Gauti jį 1984 metais, pažymint aštuoniasdešimtmetį, nepavyko – jam paskyrė Garbės raštą. Dailininkas iš to rašto atvirai pasišaipė, pavadindamas ‚melžėjos diplomu“. To užteko, kad vėl taptų „pavojingu“. 1985 metais garbingajam Maitre‘ui uždraudžiama vykti į Palangos kūrybos namus, nes jis darąs žalingą įtaką jaunimui.

Tą patį pavasarį M. K. Čiurlionio muziejuje atsidarė didelė retrospektyvi jo kūrinių paroda. Draugai vėl suskato varstyti įtakingų asmenų duris dėl liaudies dailininko vardo suteikimo L. Truikiui. Pasisekė. Vardas, kaip klasiko įvertinimas, buvo suteiktas 1986 m. liepos 24 d. Po L.Truikio mirties šis titulas atvėrė duris memorialiniam butui–muziejui.

L. Truikio santykiai su vadovaujančia teatro viršūne buvo sudėtingi, kartais prieštaraujantys, konfliktiški dėl sustabarėjusių, stagnacinių, konservatyvių teatro apraiškų ir dailininko kūrybinio maksimalizmo, reformatoriaus, nesiskaitančio su realiom operos ir baleto teatro aplinkybėm. Naujoviška L.Truikio scenografija režisierius ir artistus baimino manymu, kad gali nustelbti jų įprastą saviraiškos pirmenybę.

Itin raiškiai dailėtyrininkė atsimena antrąjį „Don Karlo“ pastatymą 1981 metais. Publika ne tik buvo sužavėta, didžiulę sėkmę pripažino ir oponentai, net priešininkai. Direktorius V. Noreika pakviečia toliau bendradarbiauti ir sutaria kartu kurti naują Verdžio „Otelo“ interpretaciją. L. Truikys jau nešioja giliai subrandintos tragedijos koncepciją, imasi eskizų. Tačiau, pasirodo, jis nebereikalingas... Be jokio paaiškinimo teatras kviečiasi kitą dailininką iš Estijos. Jautrų menininką apima depresija.

Ir tada, vieną 1984-ųjų pavasario dieną, I. Kostkevičiūtė aplankė vienišą Maitre‘ą namuose, ąžuolais apaugusio Žaliakalnio šlaite. Šeimininkas, kaip visada, priėmė su šypsena ir arbata. Tačiau širdis kraujavo dejone. Kalbant ji rimo, blėso, užleisdama vietą įprastoms kūrybos temoms. Teatras, - sakė jis, – tai platforma, kuri gali pakelti žmogaus dvasią, tempti į harmoniją. Yra ir tamsos kūryba, kur forma sujaukta ir paversta chaosu. Žmogus, susiliedamas su chaosu, sąmonėje kuria naują chaosą ir iš jo neišsivaduoja. Tą dvasios kilstelėjimą galima pasiekti, jeigu visos priemonės gerai organizuotos, jeigu išlaikoma ugnis.

Menotyrininkės ir Maitre‘o pokalbis apie teatrą buvo ilgas ir aistringas. Jis neliko užmarštyje – užrašytu žodžiu perduotas žmonėms. Tai mokinės dovana mokytojui.

Mykolo Žilinsko dailės galerijoje yra L.Truikio kambarys. Ten daug archyvinės medžiagos jau pageltusiuose nuo laiko laikraščiuose ir žurnaluose. L. Truikio skyriaus darbuotoja Rasa Ruibienė mena L. Truikį beveik nuo savo kūdikystės. Jos mama keramikė Danutė Kundrotaitė su keliomis jaunomis dailininkėmis L. Truikio buvo pakviesta 1964 metais padėti kurti „Traviatos“ kostiumus. Į tuometę Lermontovo, o dabar E.Fryko gatvę kartu eidavo ir mažoji Rasytė. Ji pasakoti apie L. Truikį gali ne vieną valandą. Juk toks platus buvo dailininko pasaulis. Net negalima sakyti, kad buvo, nes jis pasiliko.

Truikys turėjo ne vieną „meilę“, ne vien Vydūną. Buvo Čiurlionis, iš jo sėmėsi muzikos ir dailės sintezės, buvo ir Egiptas. Kai studijavo Paryžiuje ir lankėsi Luvre, senojo Egipto dailės salėje, prie tos salės durų tarsi išvydo Vydūną, kuris, regis, kvietė. Kai užėjo, tai ir pasiliko... Dailiniko darbuose buvo dažni Egipto meniniai įvaizdžiai. Menininkas jungė ne tik menus, bet ir kultūras, ieškojo šviesiausių išeities taškų. Abu kūriniai, gavę apdovanojimus, - „Don Karlas“ ir „Aida“ - yra sukurti padedant jo gyvenimo draugei Marijonai Rakauskaitei, žymiai prieškario operos solistei. Statant „Aidą“, ji jau sirgo, bet dar žemiškai prisidėjo, o „Don Karlą“ - jau parėmė tik savo siela. Kas siejo tuos du žmonės? Liudui kūryba buvo oras ir vanduo, Marijonai irgi. Gyvenimą abu paaukojo menui. Tai buvo dvasinė šeima. Jie buvo draugai, atsisakė buities patogumų, nebijodami stoti akis į akį su laiku ir santvarka. L. Truikys savo pokalbiuose dažnai minėdavo Egiptą, Babiloną, Atlantidą, tačiau niekada nepamiršdavo paminėti ir Lietuvos, Žemaitijos, Platelių – visą gyvenimą širdy nešiojo lietuviškus ornamentus, juostas, skrynias ir kryžius. Iš viso to jis sėmėsi jėgų kūrybai.

Truikys priklausė Rericho draugijai, skaitė jo laiškus. Pagrindinė jo tezė: Grožis išgelbės pasaulį. Grožis žmogaus viduje ir išorėje. Truikys buvo tikras estetas – iki ūsų galiukų (jie buvo išties ekstravagantiški). Mėgo svečius, kviesdavosi juos. Plepėjimui ir juokeliams laiko neturėjo, stengės ugdyti žmones. Jei ir buvo juokai – labai rimti. Dešimt metų jam nebuvo leidžiama dirbti – buvo išmestas iš Dailininkų sąjungos, neteko dėstytojo vietos meno mokykloje. Paskui buvęs mokinys Z. Varnauskas atsidėkodamas pasistengė, kad Truikys vėl galėtų dirbti. Po Marijonos mirties (ji buvo 12 metų vyresnė) gyveno labai sunkiai. Jis, kaip ir Vydūnas, aukštino moterį. Niekada negyveno rytojumi, buvo „čia ir dabar“. Dailininko butas buvo neremontuotas 40 metų, tad svečius kviesdavo 8 valandą, kai tvyro prieblanda. Turėjo didelę medinukų kolekcija; pietos ir Jėzus Nazarietis buvo apšviečiami specialiais prožektorėliais. Savo mokinių neturėjo, bet dvasiškai labai daug ką išjudino; jis sakė: Jei tu tik valgai ir gyveni – nepateisini savo misijos žemėje. Labai mylėjo savo motiną. Sakydavo: Mama įkuria ugnį ir kalba Gabijai maldą (nors buvo gili katalikė). Tėvų nuotraukų neišliko, bet liko širdyje atsiminimai apie jų santykius. Nėra žinoma, kiek šeimoje buvo vaikų; sesuo Barytė (taip ji pasirašinėjo) gyveno JAV ir aprūpindavo jį drabužiais. O Marijona visą garderobą atsivežė iš Amerikos. Ji labai rūpinosi savo kūnu, tačiau niekada kūnas jai nebuvo svarbesnis už sielą. Augusi JAV labai religingoje aplinkoje, pati irgi buvo labai tikinti. Jų šeimos energija nenutekėdavo kitais, ne kūrybos keliais. Taip tvirtino nuo vaikystės gerai pažinojusi L. Truikį muziejininkė Rasa Ruibienė.

Sutikau dar vieną jo mokinę iš S. Žuko dailės mokyklos laikų, jau devintą dešimtį pradėjusią seserį Angeliną Mocevičiūtę. Ji prisimena: Mūsų auklėtoja buvo labai arši komunistė Morkūnaitė. Per ją daug vargo turėjau. Dailininkas Kalpokas labai geras žmogus – grafiką dėstė, paišeliu paišėm. Kiti dėstytojai į studentus nekreipia dėmesio, o Truikys pakvietė į namus. Pasitiko: ji – su indišku sariu, jis – su kostiumu. Priėmė, arbata mus, studentus, pavaišino, papasakojo apie savo gyvenimą, kaip vargo per karą norėdami kilimus, kuriais nukabinėtos jų kambarių sienos, išsaugoti. Tie kilimai gražūs labai ir prižiūrėti. Pasakojo kaip neturėdami pinigų žieminiams drabužiams, apsisukdavo laikraščiais kūną ir ant jų dėdavosi vasarinius drabužius. Ir kojas, kad nenušaltų, suko į laikraščius. Atėję į vidų neišvydome jokio baldo, tik vazos, kilimai... uždėjo ant didelės vazos lėkštę ir – stalas! Nupirko mums stiklainį kieto džemo. Ir taip valgėm stovėdami ir rankose laikydami lėkštutes ir puodelius. Kavą darydavo labai stiprią. Mažuliukai tie puodeliukai ir lėkštutės taip pat, patogu rankose laikyti.

Jis dėstė dekoraciją. Daugiausia lietuvišką ir mokė kaip į kilimus įvest tuos raštus. Išaiškino, kaip obelis, kriaušė atrodo, kaip jas ir kitus medžius piešti. O mums atrodė tas pats, koks jis bebūtų – medis ir tiek... Nepasigyrė, kad spektaklius dekoruoja. Pasipasakojo, kad jaunystėje laikė nesubrendusiu, o paskui jau pasenusiu ir nebuvo niekada pripažintas... Kai kuriuos įleido į miegamąjį. Ir aš buvau: didelis Marijos paveikslas (tai buvo 1951-1953 metai) virš lovos (ar sofos) ir kryželis. Daugiau nieko. Ta sofa ar lova buvo vienintelis didesnis baldas. Ir tas vienintelis kambarys tebuvo apstatytas. Kitur tuščia.

Gal toje tuščioje namų erdvėje ir slėpėsi nuo neramaus pasaulio abu menininkai? O gal tą erdvę jie užpildydavo savo vaizdiniais – tais, kurie paskui pasieks žiūrovus?

Šimtas metų – ilgas tarpas tautos gyvenime. Nusėda užmaršties dulkės ant veidų, tačiau laikas nušluosto voratinklius nuo ugnį tautai nešusių, šviesą dovanojusių kūrėjų. Gal prometėjiškas L.Truikio žygis per Lietuvą kreivų veidrodžių karalystės laikais daug kam atrodo drastiškas, naivus? Bet tik tokie žmonės mums padeda išsaugoti būties dieviškąją šviesą.

Nuotraukos iš Angelinos
Mocevičiūtės asmeninio archyvo

© 2004 "XXI amžius"