Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Mes vieningi Dievuje ir tėvynėje

Dr. Petras BIELSKIS

Sodybos steigėjai – Nida Treinytė ir Vigimantas Trimonis

Kunigo Andriaus Šukio palaiminimas

Jau keturi šimtai metų skamba mūsų širdyse ir ausyse per M.Daukšą pasakyti šie Didžiojo žemaičių vyskupo M.Giedraičio žodžiai. Ir tai yra mūsų sąmonės, susivokimo atskaitos gairė. Čia telpa mūsų fizika ir mūsų metafizika, mūsų būtis ir mūsų dvasia. Ir kiekvienas lietuvis privalo patikrinti save pagal tuos likiminius orientyrus. Dabar atrodo, kad išlikti galime tik toje dimensijoje. Kiekvienas asmeniškai turime atrasti mus sukuriančius ženklus, mūsų turinys privalo sudaryti tautos turinį. Tad kas ir kokie tie vienybės ženklai?

Rudens pradžioje su Žemaičių partizanų apygardos vado Vlado Žemaičio-Montvydo pusbroliais Norbutais - Jonu ir Broniumi - važiavome per Žemaitiją ir ieškojome vietų, kur praėjo didelis, gražus, bet labai žiaurus mūsų gyvenimas. Važiuodami iš Laukuvos į Varnius, už Požerės, ant Lūksto ežero kranto, sustojome prie paskutinio partizanų vado V.Montvydo žūties vietos, Varniuose parymojome prie medinio stribynės pastato, kur pokario laikais ant grindinio gulėjo šimtai partizanų, tarp jų ir garsioji žemaičių poetė partizanė Irena Petkutė-Neringa. Atidavėme pagarbą žemaičių vyskupams M.Giedraičiui ir M.Valančiui ir pro senovinę Vembutų piliavietę, per Lopaičių kalvas, pro Tverus atidardėjome į Delgų kaimą. Čia, pamiškėje prie Lendrupalio, kažkada stūksojo graži Žemaičių sodyba, į kurią ne kartą stribų siaučiamas užbėgdavo ir V.Montvydas. Šeimyna buvo nemaža: Leokadija, Juozas, Jonas ir Bronius. Prasidėjo rekrūtų gaudymas į raudonąją armiją, vaikinai išsislapstė, sesuo ištekėjo, motiną išvežė į Sibirą, kūrėsi kolchozai, žemę numelioravo, ir viskas dingo. Neliko nei medžio, nei pamatų akmens, nei upelio, tekėjusio pro šalį, vagos, - lygi vieta ir griovys. Reikėjo pamatyti, kaip tie žili vyrai, savo vaikų ir vaikaičių stebimi, blaškėsi po tuščią ir lygų lauką, kaip ginčijosi, žingsneliais matavo dirvonus, o pasakyti, kur stovėjo jų gimtoji troba, negalėjo. Dingo namai! Negana to, kad Jonas visą gyvenimą gyveno svetimu vardu, slėpė savo gimimo metus, ir dabar jis negali pareiti namo, nes buldozeriai užpylė upelių vagas, nulygino kalveles, išvertė jų sodintus medžius, užkasė jų supiltus kelius...

Kad pareitų namo, žmogui žemės neužtenka. Jam reikia išsaugoti likimo ženklus, orientyrus. Panašiai atsitinka ir su tautos kultūros ženklais. Apie tuos pačius mūsų kultūros ir likimo ženklus aš galvojau stebėdamas Rytų Lietuvos teatrų krivūlę „Rudeninė obelis“ Biliakalnyje, greta Utenos. Puodžių kaimas. Kas iki šiol žinojo, kad čia 1878 m. rugsėjo 1 d. gimė garsus Peterburgo lietuvių teatro veikėjas Antanas Jasūdis? Būtent A.Jasūdis yra vienas ryškiausių mūsų teatrinės kultūros ąžuolų-orientyrų. Šitiek metų visi buvo užmiršę, kad A.Jasūdžiui esame skolingi už dvidešimties metų (1892-1918) lietuvių teatro veiklą Peterburgo lietuvių bendruomenėje. Peterburge tais metais ilgiau ar trumpiau dirbo ir veikė daug lietuvių inteligentų. Įsitraukę į lietuvių teatrinę bendruomenės veiklą, jie pasirengė tolesniam lietuvybės ugdymo darbui tėvynėje. „Peterburgo lietuvių teatras išgyveno visus teatro augimo bei brendimo etapus - nuo mėgėjų lietuviškųjų vakarų į profesionaliu keliu pasukusių Lošikų būrelio ir Dramos muzikos kuopos teatrą, vadovaujamą režisieriaus profesionalo“, - rašo teatro istorikas dr. Vytautas Maknys (Lietuvių teatro raidos bruožai. V.1972. T.l.P.180). Svarbiausia, kad jie „išėjo neblogą praktinę scenos mokyklą, dažnai vaidindami bei kvalifikuoto režisieriaus vadovaujami, įgijo profesinių scenos darbo įgūdžių. Jie įsiliejo į kultūrinę veiklą Lietuvoje, prisidėjo prie lietuviškųjų vakarų masinio plitimo“ (ten pat).

A.Jasūdis ir dabar gali būti pilietiškumo ir lietuvybės karžygio pavyzdys. V.Maknys rašo: „Ieškodamas darbo, 1898 m. nuvyko į Peterburgą ir ten išgyveno 23 metus; dirbo banke, vėliau geležinkelyje.

Peterburge A.Jasūdis pamėgo sceną. Lošikų būrelyje jam, kaip organizatoriui, reikėdavo atsakyti, kai policija užtikdavo repetuojant privačiame bute - jį policija nuolatos sekė, buvo suėmusi“. Ir koks atsidavimas lietuvybės darbui: gyveno Peterburgo tolimame priemiestyje Tošno (apie 60 km nuo miesto). Ir pavadinimas koks: Tošno (tošnit - lietuviškai reiškia tvankumą, pykinimą, vėmimą). Nakvynėn grįždavo apie antrą valandą nakties, o rytą 9 val. reikėjo vėl būti tarnyboje. Po darbo iki išnaktų rūpinosi lietuviško teatro reikalais - gauti leidimus iš „gradonačalniko“, surinkti žmones, surasti repeticijų patalpas, išspausdinti afišas ir išplatinti, suburti bendruomenę...

„A.Jasūdis, būdamas Teatrališkosios komisijos pirmininkas, drauge buvo ir vyriausiasis spektaklių organizatorius bei režisieriaus pagalbininkas, realizuodamas K.Glinskio įsakymus. Jasūdis parūpina K.Glinskiui naujas pjeses. Jis, K.Glinskio įsakymu, šaukia repeticijas, suranda aktorius, net roles padalina... Jasūdis pažįsta visus peterburgiečius teatralus, jis vienas težino, kas kokią rolę galėtų geriau vaidinti“, - rašė B.Sruoga („Lietuvių teatras Peterburge. 1892-1918“. K.1930.P.79). Tai, kad lietuvių teatrinėje veikloje ėmė reikštis profesionalus Peterburgo Mažojo teatro aktorius K.Glinskis, kad jis išmoko lietuviškai kalbėti, irgi yra A.Jasūdžio nuopelnas. Dabar, kalbėdami apie visame pasaulyje garsų E.Nekrošiaus lietuvių teatrą, negalime pamiršti ir tų tolimų, prieš šimtą metų iškilusių ženklų. Jie veikia teatrą ir dabar.

A.Jasūdis yra mūsų tėvynės kultūrinio likimo pagrindinis ženklas, orientyras, pagal kurį mes galime save pažinti, atrasti istorijos erdvėje. Mūsų kultūra daug metų buvo naikinta, „numelioruota“, galingais „stalinecais“ sunaikinti visi iškilesni teatrinės kultūros reiškiniai, lietuviško pasireiškimo formos. Ir negali atsidžiaugti mūsų dabartinių inteligentų įžvalgumu ir pilietiniu sąmoningumu, kurie narsiai grumiasi aptikdami ir atstatydami tautinės kultūros orientyrus. Per slaptuosius lietuviškus vakarus, per lietuvių išeivijos kultūrinių draugijų veiklą mes atėjome iki dabartinio visame pasaulyje žinomo lietuvių teatro. Čia slypi mūsų teatro savitumo ir autentiškumo paslaptis. Bendrus visai žmonijai likiminius motyvus mes išmokome reikšti savo kalba ir savu būdu. Uteniškė Klaipėdos universiteto auklėtinė Nida Treinytė išmoko ir suprato svarbiausią Vydūno iškeltą tobulėjimo formulę - sau, tautai, žmonijai. Pirmiausia reikia pradėti nuo savęs: surasti, ką vertingo turi kiekvienas kaimas, vietovė, regionas. Dvasiškai turtingi regionai sudaro turtingą Lietuvą, turtinga Lietuva puošia Europą, o ši savo ruožtu yra dvasingo ir turtingo pasaulio, visos žmonijos sudėtinė dalis. N.Treinytė Puodžių kaimą iš naujo atrado Lietuvai sujungdama A.Jasūdžio kultūrinį likimą su mūsų tradiciniu klojimo teatro paveldu ir dabartiniu teatru. Vienas žmogus čia nieko negali. Uteniškiai jau seniai yra įrodę savo sugebėjimą veikti bendrai. Įdomus sutapimas, o gal dėsningumas, bet A.Jasūdžiui gimus pradėta statyti nauja mūrinė Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia vietoje didžiojo gaisro metu sudegusios medinės. Šventovę statė visa parapija, veikė bendruomenės komitetai. „Didžiulis darbas buvo atliktas talkų būdu - tai miško medžiagos ruošimas ir pristatymas, plytų suvežimas nuo plytinės į statybos vietas, akmenų rinkimas ir pristatymas, smėlio ir žvyro vežimas. Kiekvienas kaimas privalėjo duoti po du šiaudų kūlius laikinam bažnyčios mūro ir plytų džiovyklų apdengimui“ (A.Streikus. Utenos parapija. 1999. P.68).

Apie A. Jasūdžio sodyboje griūvančio klojimo atstatymo ir pritaikymo dabarčiai idėją irgi ėmė burtis bendruomenė. Pirmosiose gretose atsidūrė A.Jasūdžio giminaičiai - Laima Jasūdytė-Trimonienė, jos vyras verslininkas Vigimantas Trimonis, visa Treinių giminė - Jonas, Edita, Nerijus. Tiek parama, tiek dalyvavimu visada greta gerų darbų Utenos savivaldybės vadovybė - Alvydas Katinas ir Vidmantas Valinčius, mero patarėjas žymus poetas Petras Panavas.

Taip A.Jasūdžio sodyba, jos klojimas tampa kultūros centru. Garsaus lietuvių teatro veikėjo gimtadienis tampa jo pagerbimo diena ne tik Utenoje. Dusetų teatras suvaidino K.Sajos „Šeškus“ (režisierė Jolita Krasauskienė). Į sodybos kiemą įdardėjo Saldutiškio teatro mašinos, prikrautos kraičio skrynių, armonikų ir kitų rakandų. Teatrui vadovauja garsaus kino filmų apie gamtą autoriaus Petro Abukevičiaus sūnus aktorius iš Vilniaus Ramūnas Abukevičius. Irgi N.Treinytės kraujo brolis - prie Kemešio ežero, Indubakių kaimo sodyboje, kurioje tėvas dirbo paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir suko paskutinį filmą apie vilkus, įkūrė „Vilko muziejų“. P.Abukevičius irgi yra mūsų kultūros iškilus ženklas, vedlys, „rodantis mums kelią į tą nepažįstamą bauginantį pasaulį, esantį šalia mūsų, ir kartu tokį mums tolimą, kurio dalimi vis esame ir mes, nors jau praradę savo gamtišką pirmapradę prigimtį“ (A. Abukevičius. Vilko muziejus. Brošiūra). Saldutiškio teatras, besivadinantis bendruomenės teatru, suvaidino J.Skinskio „Pertrauktą meilę“ ir yra artimas klojimo teatro kultūros poetikai.

Visoje Lietuvoje garsus Skapiškio teatras, kaip visada propaguojantis tik originaliąją dramaturgiją, į Biliakiemį atvežė V.Bičiūno „Varnalėšas“ (rež. V.Vadoklytė). Visas spektaklis remiasi etnokultūrine informacija ir labai derėjo A.Jasūdžio klojime. V.Bičiūnas, beje, irgi buvo A.Jasūdžio bendramintis - visą gyvenimą kūrė lietuvių teatrą, ieškojo to teatro tautinės formos. 1934 metais yra parašęs ir dabarčiai aktualią knygą „Kunigas Jonas Katelė ir jo laikai“ apie Panemunėlio klojimo teatrą.

Ir pagaliau Utenos „Žaliaduonių teatras“ suvaidino K.Čyplio-Vijūno „Dalią dalužę“ (rež. A.Eigerdienė). Jis čia labiausiai tiko, nes savo veikla prikelia savo žemiečio uteniškio iš Juknėnų poeto Antano Miškinio kūrybą, o Juknėnuose visais langais šviečia atstatyta ir išpuoselėta poeto gimtoji sodyba, kurioje įsikūręs memorialinis dviejų brolių poetų muziejus. Greta stūkso dar nesuremontuotas nepaprasto grožio aukštaičių klojimas. Visi turime vilties, kad ir jame rež. A.Eigirdienė netrukus su savo teatru galės vaidinti A.Miškinio „Žaliaduonių gegužę“, „Sugrįžimą į Juknėnus“ ir kaip savo namuose priimti svečius.

Gerų ir didelių pavyzdžių, kai pavieniai kultūros darbininkai imasi atkurti ir globoti mūsų praeities kultūros reliktus, yra daug: R.Avižinienė palaiko Juozo Gaidžio įkurtą klojimą (Varėnos r.); D.Budrytė-Samienė garsina K.Glinskio palikimą Jurbarke, į kultūrinį kontekstą įveda savo krašto dramaturgą G.Veličką; L.Pocevičienė Telšių teatrą pavertė tikru Žemaitės regioniniu teatru; N.Gedminas globoja vyskupo M.Valančiaus sodybą Nasrėnuose. Tik Kretingos E.Radžiaus teatras M.Valančiaus kūrybą grąžino į teatrą. Ateina džiugios žinios, kad V.Germanavičius su savo teatru nebetelpa L.Didžiulienės-Žmonos sodyboje Griežionėlėse (Anykščių r.) ir kuriasi naują teatrą Viešintose. Arba G. Kutkauskas, taip kūrybingai bendradarbiaudamas su Pasvalio muziejumi, iškėlęs P.Vileišio, savo žemiečio, kultūrinį paveldą, rodos, irgi atgauna pačiame Pasvalyje naujas patalpas - teatrui pritaikytą svirną. Aš manau, kad, sekdamas jų pavyzdžiu, kiekvienas kultūringas žmogus, o juolab teatralas, privalo surasti ir pakelti, padaryti visuomenei pažinų nors vieną savo vietovėje gimusį ar veikusį kultūros darbininką. Lietuva turtinga sekimo vertų žmonių, savo gyvenimą ir darbą paskyrusių savo tautos kultūrai. Jie nepelnytai užmiršti, todėl reikia, kad atsirastų žmogus, kuris atgaivintų ir panaudotų jų patirtį bei pavyzdį dabarčiai.

Mūsų prieštaringas laikas reikalauja visų pilietinių jėgų, besąlygiškos konsolidacijos. Utenos kultūrinė visuomenė čia irgi gali būti pavyzdžiu. Negali atsidžiaugti, kai A.Jasūdžio šventės išvakarėse čia aktyviai dalyvauja abiejų Utenos bažnyčių jauni kunigai - Saulius Keras ir Andrius Šukys. Jie ne tik padeda tvarkyti aplinką, bet kartu skatina režisierę N.Treinytę tolesnei veiklai. Jau puoselėjamos idėjos naujiems ženklams - vyskupo A.Baranausko ir prelato J.Mačiulio-Maironio epistoliarinio palikimo apmąstymas teatro pagalba. Tuo svarbiau ir vertingiau, kad Utenoje palaidota Karolina Praniauskaitė - pirmoji žinoma moteris, pasireiškusi lietuvių poezijoje ir turėjusi didelės įtakos A.Baranauskui. Utenoje gyvena Baranauskų giminės palikuonis žinomas kultūros žmogus Rapolas Šaltenis, kuris tų ženklų atkūrimui, be abejo, turės didelės reikšmės. Ir kunigas Saulius net fiziškai panašus į jauną A.Baranauską, o kunigas Andrius - artimesnis Maironiui. Panašu, kad jiedu sutiks ir imsis atkurti tas svarbias mūsų dvasiai istorines asmenybes... Biliakiemio klebonas kun. Povilas Klezys - taip pat dažnas svečias A.Jasūdžio teatre-sodyboje. Ir ne tik svečias. Čia labai ryškūs pilietiniai idealai - Dievui ir Tėvynei. Tik kitą dieną suvokėme, iš kur tas pilietiškumas ateina. Kunigas Andrius pakvietė visus nuvykti į Daugailių medinę bažnytėlę, kur jis aukojo primicijų šv.Mišias ir teikė ypatingąjį primicijų palaiminimą.

Svečius pasitiko iškalbus parapijos klebonas kan. Petras Baltuška. Žmogus, praėjęs ugnį ir vandenį, aktyvus pasipriešinimo dalyvis bolševikinės okupacijos metais. Iš čia kilę garsūs Lietuvos tikėjimo ir tėvynės kankiniai arkivyskupai M.Reinys ir T.Matulionis. Tai irgi svarbūs mūsų likimo ženklai ir tų ženklų puoselėtojai.

Grįždami pro Tauragnų Moko akmenį patekome į Padumblės kaimą, kur buvęs Utenos „Saulės“ gimnazijos direktorius Vytautas Puodžiukas atkakliai gina savo tėvų sodybą nuo matininkų ir bebrų. Mišką, kurį augino jo giminės kelios kartos, kažkieno bloga valia (jis žino, kieno ir kokio galingo žmogaus valia) atėjo matininkai ir atmatavę, smurtu atėmę kaip bolševikmečiu, atidavė svetimiems iškirsti. Kokia baisi visapusiai neteisinga akcija! Su briedžiais ir bebrais yra paprasčiau. Kiekvieną pušelę ar eglaitę apeina ir paženklina specialiu atbaidančiu tepalu. Briedžiai nebelupa žievės. To V.Puodžiukas išmoko dabar papildomai studijuodamas miškininkystę, išlaikė egzaminus ir tapo visuomeniniu eiguliu. Tik su bebrais kitaip - kuris kurį. Jie suguldo juodalksnius, užkemša ištekantį upelį, užlieja pievas. Buvęs mokytojas išardo užtvaras, ir vanduo nusėda. Bet kitą rytą viskas prasideda iš pradžių. Čia irgi kultūros ženklai, sukaupti ilgos žmogaus ir gamtos sąveikos būdu. Viskas susieta ir giliai motyvuota, bet ženklams išsaugoti reikia vedlio, reikia vieno iniciatyvaus žmogaus. Režisierė N.Treinytė - viena iš daugelio. Jai pavyko surasti traukos lauką, kuris susitelkė Biliakiemyje, bet svarbus visai Lietuvai.

© 2004 "XXI amžius"