Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Grybų mitas ir tikrovė

Rūta Averkienė

Gražuoliai baravykai – Varėnos miškų puošmena

Varėnos krašte grybauja visi – suaugę ir vaikai

Pagyvenusių žmonių žodžiais tariant, Dzūkijoje nuo seno egzistuoja tik du metų laikai: vasara – grybavimo sezonas ir jos laukimas.

Laikai keičiasi, tačiau ši tendencija berods bus išlikusi. Ir dabar, jeigu nepatingėsi atsikelti dar prieš saulės tekėjimą, vos brėkštant, įsliūkinti nedrumsdamas miško ramybės į lengvu rūkeliu apsigaubusį pušyną ir ten iki gero pusdienio pasilankstyti ties kiekvienu kauburėliu samanų – grybų laimikis garantuotas... Tokia savotiška grybavimo filosofija, kurią išmanyti ir suprasti gali tik pats uoliausias grybautojas.

Kiekvienas grybautojas turi savitą grybavimo būdą. Tas būdas, kaip ir grybų augimo vietos, dar tėvo ar senelio perduotos ir paslaptyje laikomos. Juk jeigu su miestelėnų banga iš murzino priemiestinio traukinio išlipsite ir bandysite užkariauti dzūkiškų šilų ramybę, nieko gero neišeis. Gal ir rasite grybų, bet estetinio pasigėrėjimo, savotiško grybavimo ritualo nepajusite.

O dzūkelis žino, kur auga jo grybas. Gali praeiti šimtai žmonių, tačiau jo grybas lauks būtent jo. Susitikęs dzūką miške, galėtum pagalvoti, kad žmogus kažin ką pametė ir dabar bando rasti. Pritupia, pakapsto samanas...yra!!! Tupinėja ties kiekvienu kadagiu, susirietęs pereina kiekvieną tankumyną, kol jo iš karnų pintas kašikas (krepšys) būna pilnas. Šitaip žmogus Dzūkijoje renka voveraites (lepeškaunas), todėl visai nenuostabu, kad jo krepšyje – vien didelės, iš žalių samanų pagarbiai išrankiotos aprasojusios voveraitės – geltonieji pušynų žiedai. Jeigu grybautojo krepšyje voveraitės, jokio kito grybo ten nerasi. Dėl dviejų priežasčių: ten, kur auga voveraitės, neauga jokie kiti grybai. Be to, dzūkas kitų grybų net ir nepastebi. Dzūkijoje vertinami tik dviejų rūšių grybai – baravykai ir voveraitės, kitus budėmis vadina ir juokiasi, kai miestelėnas ties kiekviena budele pasilenkia.

,,Geram grybui reikia tylos ir gero grybautojo. Jeigu stūgausi miške kaip vilkas, – porino vienas prityręs grybų rinkimo meistras iš Dzūkijos šiluose pasislėpusio Grybaulios kaimo, – rasi vien musmires ir varnėkus. Kiekvienas miško plotelis tarsi suskirstytas savotiškais rajonais – ten cikriniai baravykai, va, čia – lepeškos, na, o ten, alksnynuose ir beržynėliuose, raudonikiai, paberžiai krūvon subėgę laukia...“ Tačiau kad ir kokią nostalgiją jaustume senolių pasakojimams, jog anksčiau grybus iš miškų vežimais veždavo ir tekainuodavo jie prieš Antrąjį pasaulinį karą penkis grašius – voveraitės, 50 grašių – žali baravykai, o vėliau, sovietų laikais, vos po keliolika kapeikų už kilogramą, tai jau bus tik praeitin negrįžtamai nuvilnijusi teisybė. Tą liudija ir senoviniai grybų rinkimo krepšiai, po 50-60 kilogramų voveraičių talpinantys, o pats didžiausias, rekordinis, buvo prieš dešimtmetį Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojų aptiktas Rudnelėje, ir telpa jame 110 kilogramų voveraičių. Šis krepšys tebesaugomas Marcinkonių etnografijos muziejuje. Dabar tokio didumo krepšių Dzūkijoje nebepina. Grybų labai sumažėjo, nėra prasmės nešiotis didelius krepšius.

Apie grybų dygimą Dzūkijoje galima būtų parašyti ištisą knygą. Ji būtų pati tikroviškiausia, iš grybautojų pasakojimų sulipdyta. Pavyzdžiui, pasakojama, kad baravykai bangomis auga. Seniau, sako, tos bangos labai ryškios buvo. Atridena jos šimtus baravykų, pirmą dieną – viename kaime padygo, antrą, girdi, jau kitame šimtus baravykų randa. Pasakojimų ne vienas ir ne du. Anksčiau apie baravykų dygimą žmonės spręsdavo iš baltos spalvos dėmių ant kelių ir visose pakelėse. ,,Tadu grybaut eidavo visa šeima. Išvažiuojam, būdavo, vežimu, prirenkam jį ir namo. Jau tadu tai miego nėr: naktį – perrenki, o anksti ryte – vėl miškan... Baravykus pirtin sudziauni, nes jų ciek daug, kad pečiun netelpa...“ Taip apie grybavimą pasakoja seni dzūkai.

Na, o žiemą, kai miškai ilsisi ir miega, dzūkai spėja, ar bus ateinančią vasarą grybų ir svajoja: ateis vasara, užsimes savo kašelį ant peties ir nueis ten, kur jam vienam žinomi grybai auga. Apniukusias žiemos dienas dzūkai trumpina taisydami senus arba pindami naujus balaninius krepšius. Jie moka nupinti dailų krepšį, į kurį būtų malonu pažiūrėti, ir gana stiprų, kad daug grybų jame tilptų.

Na, o kol Dzūkijoje dar auga grybai, verta papasakoti ir apie tai, kaip šiemet jie renkami ir realizuojami. Grybautojai, turintys savo grybų dygimo vieteles, šiemet jų derliumi pernelyg nesiskundė. Apmaudu tai, jog, grybautojų manymu, per mažos supirkimo kainos. Todėl miško gėrybes renkantys dzūkai mieliau jas parduoda pakelėse ar veža į turgų, o ne supirktuvėse.

Tradicija tapo Varėnos krašto žmonėms miško gėrybes pardavinėti kelyje Merkinė–Druskininkai, kuriuo sezono metu važiuoja daug turistų ir grybus mielai nuperka. Tačiau grybų supirkimu nesiskundžia ir Varėnos rajono teritorijoje įsikūrusios miško gėrybes importuojančios ir eksportuojančios bendrovės. Jų Varėnos krašte yra net kelios.

Miškas dzūkus amžių amžius maitino ir rengė. Ir šiandien kai kam lėšos, gautos už surinktas miško gėrybes, tėra vienintelis arba svarbiausias pragyvenimo šaltinis. Nemažai varėniškių sezono metu įsidarbina bendrovėse perrinkinėti ir rūšiuoti grybus.

Pasak Varėnos darbo biržos direktorės Stasės Daujotienės, šią vasarą Varėnos grybų supirkėjai šiam darbui įdarbinę per 600 varėniškių. Dar apie 300 jų šiose bendrovėse dirba nuolat.

Varėna nuo seno tituluojama grybų sostine, todėl nenuostabu išgirsti sakant: ,,grybų metai“, ,,grybų bangos“. Čia net važiuoja grybų traukiniai. Tačiau bene geriausiai Varėnos grybų krašto tradicijas, papročius ir gyvenimo būdą atskleidžia kasmet paskutinį rugsėjo šeštadienį vykstančios Grybų šventės. Kokia gi gali būti Grybų šventė be grybavimo varžytuvių?! Organizuojamos beveik kiekvienos šventės metu jos išpopuliarėjo, tapo tradicinėmis ir, ,,išaugusios savo marškinėlius”, peraugo į grybavimo čempionatą.

Paskutiniais kiekvienų metų rugsėjo šeštadieniais Varėnoje šurmuliuojančias derliaus ir senųjų dzūkiškų amatų bei linksmybių šventes, simboliškai vadinamas Grybų šventėmis, be abejonės, galima vadinti jau tarptautinėmis, nes paskutiniais metais jose dalyvauja daugybė svečių ne tik iš Varėnos rajono , visos Lietuvos, bet ir iš užsienio. Jau įprasta, kad Grybų šventėse su malonumu dalyvauja Lietuvoje reziduojantys užsienio šalių ambasadoriai, Vyriausybės ir Seimo nariai, svečiai iš Vokietijos, Lenkijos ir iš kitų šalies savivaldybių.

Išpuoštuose seniūnijų kiemeliuose visą dieną koncertuoja saviveiklininkai, demonstruojami senieji dzūkų amatai ir verslai: verpiama, audžiama, liejamos žvakės, verdamas degutas, kalama geležis, pinami šiaudiniai dirbiniai, krepšiai iš balanų ir šaknų ir kt. Šių čia pat vietoje sumeistrautų gaminių galima nusipirkti, o demonstruojamų amatų – ir pasimokyti. Visa šventė kvepia dzūkiškais valgiais – kas nori, jų gali vietoje paskanauti arba nusipirkti lauktuvėms.

Seniūnijų kiemeliams nenusileidžia grybus ir uogas perdirbančių Varėnos įmonių įrengti kiemeliai, kuriuose galima rasti šviežių, sūdytų, džiovintų ar marinuotų grybų, įvairiausių gaminių iš miško uogų. Grybų šventėse vyksta tautodailininkų ir amatininkų darbų mugės, gamtos kūrinių parodos, vaikus džiugina įvairiausios pramogos kiemelyje ,,Meistrų miestas“. Vyksta grafiti konkursai, įvairios automobilių varžybos.

Kiekvienas, bent sykį apsilankęs tądien Varėnoje, ir kitąmet nepraleis puikios progos pasilinksminti su dzūkais.

Varėnos rajonas

Autorės nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"