| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Apie Lietuvos ginkluotą Kazimieras DOBKEVIČIUS
Spalio 9 dieną Kauno įgulos karininkų ramovės Didžiojoje salėje Lietuvos 1941 m. birželio 22 - 28 d. sukilėlių sąjunga, Lietuvos laisvės kovų sąjūdis ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus organizavo mokslinę konferenciją Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo prieš agresorius ištakos. Ši konferencija tarsi priminė, kad prieš 65-erius metus buvo pasirašyti slaptieji Ribentropo-Molotovo pakto protokolai, kuriais Lietuvos likimas buvo nulemtas iš anksto didžiųjų grobuonių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sprendimu. Konferencijos darbe dalyvavo diplomatas dr. Vytautas Antanas Dambrava, iš Jungtinių Valstijų atvykęs vienas aktyviausių šio sukilimo dalyvių diplomuotas inžinierius Pilypas Narutis, Lietuvos 1941 m. birželio 22-28 d. sukilėlių sąjungos pirmininkas Alfonsas Žaldokas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininkas Jonas Čeponis, Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos pirmininkas Antanas Paulavičius, istorijos mokslų daktarai - Sigitas Jegelevičius, Juozas Jankauskas, Gintautas Surgailis ir kiti prelegentai. Šių pranešėjų pasiklausyti, perduoti sveikinimus atvyko Latvijos karo vyrų sąjungos pirmininkas Edgardas Struja ir Latvijos partizanų sąjungos vadas dimisijos kapitonas Stefanas Ojarsas. Tarp svečių buvo prof. Ona Voverienė, prof. R. Baltrušis, labai daug pasižymėjusių Lietuvos laisvės kovose Vyčio kryžiaus ordinais apdovanotų kovotojų, karininkų, inteligentų, būtinosios tarnybos karių. Konferenciją invokacija pradėjo monsinjoras, dimisijos pulkininkas Alfonsas Svarinskas, kurį organizatoriai pasveikino su kunigystės 50-mečiu ir įteikė rožių puokštę. Monsinjorui buvo palinkėta ilgiausių metų, sveikatos, energijos, naujų iniciatyvų mūsų valstybės labui. Labai įdomų pranešimą, kaip visada, prisodrintą istorinių faktų, perskaitė dr. V. Dambrava. Prelegentas mums priminė, kad prieš 65-erius metus Stalinas, būdamas ištikimas bolševikiniam principui, jog tikslas pateisina priemones, derėdamasis su Vokietija, tuo pačiu metu vedė karines derybas su Anglija ir Prancūzija. Derybose Stalino klasta buvo tokia įtikinama, jog prancūzų vyriausybė net ragino Lenkijos vyriausybę įsileisti į savo kraštą Raudonąją armiją tam, kad apsaugotų nepriklausomybę nuo Hitlerio. Šis diplomatinis spektaklis tęsėsi iki Stalino ir Hitlerio tarpusavio nepuolimo pakto viešo paskelbimo. Pasak pranešėjo, sovietai darė viską, kad įtiktų naciams. Jie sutiko nacius Maskvos oro uoste iškilmingu paradu, sovietų karo orkestrui grojant Deutschland uber alles (Vokietija aukščiau visko) ir sovietų Internacionalą. Naciai su pasitenkinimu stebėjo dvi gretimai plevėsuojančias vėliavas: vieną su svastika, kitą - su kūju ir pjautuvu. Tai kas, kad svastika ant nacių vėliavos buvo atbulai prisiūta; jie nežinojo, kad toji vėliava buvo paimta iš filmų studijos, kurioje buvo sukamas antinacinis filmas. Hitleris, išgirdęs apie Maskvoje ką tik pasirašytą sutartį, džiaugsmingai pareiškė: Dabar aš turiu pasaulį savo kišenėje. Buvo pasirašyti trys protokolai. Pirmasis papildomas tą pačią dieną, 1941 m. rugpjūčio 23 d., antrasis - po mėnesio - rugsėjo 28 dieną, o trečiasis - 1941 m. sausio 10 d. Pasirašius pirmąjį slaptą protokolą Stalinas ėmė stipriai spausti Hitlerį, reikalaudamas priskirti Lietuvą Sovietų Sąjungos įtakos sferai. Todėl antrajame protokole Vokietija pakeitė protokolo turinį, ir didžioji Lietuvos valstybės teritorijos dalis pateko Sovietų Sąjungos įtakon, o Liublino provincija ir Varšuvos provincijos dalys atiteko Vokietijos įtakai. Jau po karo, Niurnbergo teisme iškilus slaptųjų protokolų klausimui, sovietų vyriausybės atstovai įsižeidę juos atmetė, sakydami, kad tai falsifikatai... Vėliau bandyta aiškinti, kad slaptųjų protokolų iš viso nebuvę. Sovietų Sąjungos prezidentui M. Gorbačiovui tų protokolų patvirtintus nuorašus pasiuntė Federacinės Vokietijos premjeras Helmutas Kolis ir kvietė atvykti į Vokietiją ir pamatyti dokumentų originalus. 1939 m. spalio 3 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys jau buvo Kremliuje. Lietuvos balso nebuvo klausoma, nors po pasitarimų Kaune, į Maskvą atvyko didesnė delegacija deryboms. Be J. Urbšio, delegacijos sudėtyje - ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas ir kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis. Deja, spaudimas buvo milžiniškas ir reikėjo sutikti su Maskvos sąlygomis. Jau tą pačią lietuvių delegacijai iškelto pokylio dieną, aukštas NKVD pareigūnas Ivanas Serovas baigė instrukciją Nr. 001223. Joje - antisovietinių elementų deportacijos tvarka iš Baltijos valstybių. Instrukcijoje nurodyta, kad deportacijų metu namų durys turinčios būti, jei reikalinga, išlaužtos. Jei kaimynai atskubėtų tremiamųjų gelbėti, jie privalo būti jėga nuvyti šalin. Šeimų transportas turįs būti griežtai NKVD prižiūrimas. Galutinė deportacijos stotis negali būti skelbiama... Britų premjeras V. Čerčilis pripažino Vakarų valstybių neryžtingumą ir jų negarbę. Nebuvo jokios abejonės, kieno pusėje tiesa. Stalinas ne tik sadistiškai siautėjo ir išlaikė milžinišką vergų imperiją. Derybose melu, klasta, gudrumu, įžūlumu ir ginklo jėga įsitvirtino sovietų okupuotose ar kontroliuojamose Europos teritorijose. Pranešimo pabaigoje dr. V. Dambrava pacitavo JAV prezidento Trumeno, grįžusio iš Potsdamo konferencijos, pasakytus žodžius, kad sutartys, sudarytos su sovietais, nėra vertos nė to popieriaus, ant kurio jos yra pasirašytos. Mat Sovietų Sąjunga sulaužė visas su Europos valstybėmis pasirašytas sutartis, o jų buvo net penkiasdešimt penkios. Inžinierius Pilypas Narutis (JAV) savo pranešime detaliai išanalizavo visą situaciją, kaip 1941 metų pavasarį buvo rengiamasi sukilimui prasidėjus karui. Buvo sudaryti detalūs planai, kur ir kada vykdyti karinę akciją. Visa inteligentija - profesoriai, studentai, mokytojai, vyresnių klasių moksleiviai aktyviai dalyvavo pogrindinėje veikloje. Prelegentas atvežė to meto spaudos leidinių kopijų. Jau pirmajame numeryje, kurį leido LAF (Lietuvos aktyvistų frontas), antrą Birželio sukilimo dieną savo vedamajame buvo rašoma: Pagaliau įvyko tai, ko mes, visi lietuviai, seniai laukėme ir apie ką seniai svajojome. Nuo to laiko, kai bolševikai, melagingai primesdami Lietuvai pasirašytos sutarties tariamą laužymą, užgrobė mūsų tėvynę, per ištisus dvylika mėnesių visi padoresnieji lietuviai nekantriai laukėme tos valandos, kada mes vėl galėsime pasijusti laisvi ir numesti tą nežmonišką jungą. P.Narutis šešių dešimčių metų praeities įvykius puikiai prisimena, tarsi tai būtų įvykę prieš kelias savaites. Istorijos mokslų daktaras S. Jegelevičius konferencijos dalyviams priminė Birželio sukilimo organizavimo ir vykdymo momentus. Pavyzdžiui, sukilimas turėjo prasidėti vokiečių kariuomenei kirtus Lietuvos sieną. Sukilėliai turėjo paimti valdžią į savo rankas. Su ja kurį laiką naciai turėjo skaitytis. NKVD žinojo apie šių slaptų kovinių būrių egzistavimą, bet negalėjo imtis priemonių, nes turėjo trauktis į Rusijos gilumą. Sukilimas leido užimti valstybines įstaigas - telegrafą, paštą, banką, saugoti tiltus, skirti viršaičius. Buvo sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, vadovaujama V.Ambrazevičiaus-Brazaičio. Deja, naciai jai leido egzistuoti tik šešias savaites... Dr. J. Jankauskas skaitė pranešimą Lietuvių fronto karinė organizacija Kęstutis. Tai mažai žinoma organizacija. Pogrindyje jai vadovavo Lietuvos karininkai. Ši organizacija turėjo parengti piliečių mobilizacijos planus Lietuvos nepriklausomybei ginti. Dėl išdavystės struktūrą areštavo sovietų saugumas. Apie partizaninę kovą - Lietuvos laisvės kovos sąjūdį - pranešimą skaitė pulkininkas leitenantas istorijos mokslų daktaras Gintautas Surgailis. Jau vien faktas, kad nuo 1944 iki 1953 metų Lietuvos partizanai ginklu priešinosi okupacijai, parodo Lietuvos laisvės troškimą. Tačiau į partizanų gretas sovietinis saugumas infiltravo savo agentus, ir laisvės kova pamažu slopo. Bet tų kovotojų žygdarbiai padėjo Lietuvai atgauti laisvę 1991 metais ir paskelbti Kovo 11-osios nepriklausomybės aktą, sakė dr. G. Surgailis. Buvęs KAM viceministras žurnalistas Edmundas Simanaitis savo pranešime palietė aktualų Antrojo pasaulinio karo dalyvio statuso klausimą. Konferencijoje buvo priimta deklaracija, kurioje, be kita ko, rašoma, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė turi imtis priemonių atitaisyti įsisenėjusią teisinę, moralinę ir materialinę skriaudą garbaus amžiaus sulaukusiems ir jau Amžinybėn išėjusiems Lietuvos kariams, o drauge ir Tėvynės istorijai. Tikimasi, kad įstatymo Dėl Antrojo pasaulinio karo dalyvio statuso pataisymai parodytų visuomenei okupantų supriešintos tautos dar vieną simbolinį susitaikymo ženklą ir liudytų siekį užbaigti okupacijų sukeltą sumaištį ir priešiškumą. Konferencijos dalyviams koncertavo Trys baritonai. Po konferencijos labai aktyviai bendravo prelegentai ir klausytojai. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus surengė parodą skaitytų pranešimų temomis. Autoriaus nuotraukos
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |