Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Bažnyčios socialinio mokymo pozicijų raiška JT veikloje

Mindaugas BUIKA

Šventojo Sosto nuncijus Jungtinių Tautų Organizacijoje arkivyskupas Čelestinas Miljorė

Šventojo Sosto nuncijus Jungtinių Tautų organizacijoje arkivyskupas Čelestinas Miljorė (kairėje) su JT generaliniu sekretoriumi Kofiu Ananu

Sustiprinusios savo statusą Šventojo Sosto delegacijos Jungtinėse Tautose (JT) – plačiau apie tai rašyta praėjusio trečiadienio, spalio 13 dienos, „XXI amžiuje“ – atstovai aktyviai dalyvauja šios didžiausios pasaulio organizacijos darbuose, iš Bažnyčios socialinio mokymo pozicijų pasisakydami įvairių globalinių problemų aspektais. Tuo pačiu yra įprasminamas popiežiaus Jono Pauliaus II rūpestis visos žmonijos bendruoju gėriu, kad taika ir teisingumas įsivyrautų santykiuose tarp tautų ir kad pirmiausia būtų skatinamas silpniausių ir neturtingiausių visuomenės narių padėties gerėjimas.

Ekonomikos augimą turi lydėti bendroji socialinė pažanga

Jungtinėse Tautose pastaruoju metu daug kalbama apie pažangą, tačiau dažnai apsiribojama bendruoju jos apibūdinimu, tuo tarpu reikėtų sutelkti dėmesį į jos socialinius aspektus, kalbėjo Šventojo Sosto nuncijus šioje organizacijoje arkivyskupas Čelestinas Miljorė per spalio 10 dieną vykusius debatus JT Generalinės Asamblėjos komitete, skirtame jaunimo, senų žmonių, neįgaliųjų ir šeimos padėčiai dabartinėje pasaulio socialinėje situacijoje aptarti. Anot jo, būtent šios pažeidžiamos žmonių grupės, taip pat čiabuviai bei migrantai dažnai lieka globalizacijos eros teikiamų pranašumų nuošalėje, o neretai jų skurdas netgi dar labiau išauga.

„Ekonomikos augimas neturi užsidaryti pats savyje, bet persiduoti į atitinkamą socialinę bei politinę pažangą, kuri užtikrintų naudą visai visuomenei“, – aiškino arkivyskupas Č.Miljorė, turėdamas omenyje socialinės integracijos ir rūpybos, švietimo ir sveikatos apsaugos, šeimos gyvenimo sąlygų, žmogaus teisių užtikrinimo gerėjimą. Socialinėje politikoje reikia pereiti nuo iki šiol vyravusios nuostatos, jog žmonės ir jų grupės tėra intervencijos objektai, prie to, kad jie patys taptų savosios pažangos protagonistais. Vatikano nuncijus Jungtinėse Tautose taip pat pažymėjo, kad socialinė politika, kuria siekiama apginti labiausiai pažeidžiamus individus, bus tiek prasminga ir efektyvi, kiek pajėgs sustiprinti minėtas žmonių grupes, mažąsias bendruomenes bei šeimą.

Ypač išskirdamas rūpinimosi neįgaliaisiais klausimą, arkivyskupas Č.Miljorė priminė, kad dabar yra rengiama Tarptautinė konvencija dėl neįgalių žmonių teisių ir orumo, kurios redagavime Šventasis Sostas aktyviai dalyvauja. Darbas prie šio dokumento turėtų suteikti galimybę geriau įsigilinti į neįgaliųjų asmenų autentiškus interesus ir rūpesčius. „Visuomenėje, turtingoje mokslinių ir technologinių pasiekimų, galima padaryti daugiau“ dėl pilietinio ir žmogiško solidarumo neįgaliųjų atžvilgiu, jų gydymo, reabilitacijos ir naujos socialinės integracijos. Redaguojama Konvencija sustiprins neįgalių žmonių natūralią teisę gyventi, „tai, kas turi būti garantuota visiems“, sakė arkivyskupas Č.Miljorė.

Spalio 6 dieną kalbėdamas Jungtinių Tautų komitete, skirtame nuolatinio vystymosi klausimo analizei, jis pažymėjo, kad šio vystymosi projektų pagrindu visuomet turi likti žmonės, kurie iš prigimties nusipelnę „sveikam ir produktyviam gyvenimui, būdami darnoje su gamta“. Todėl visuomet pasaulinis vystymasis turi būti vertinamas „autentiškos žmogaus ekologijos kontekste“. Rūpinantis visais individais, taip pat ir tais, kurie gyvena „visuomenės paraštėse ar už jų“, reikia kiek įmanoma stengtis, kad jie taptų atsakingi savosios pažangos kūrėjai ir dalyviai.

„Žmonės nėra įrankiai, bet pagrindiniai dalyviai savosios ateities nustatyme, – tvirtino Vatikano nuncijus. – Esamomis specifinėmis ekonominėmis ir politinėmis aplinkybėmis jiems turi būti palikta galimybė įgyvendinti savo kūrybingumą, kuris būdingas kiekvienam asmeniui ir nuo kurio priklauso tautų gerovė“. Arkivyskupas Č.Miljorė pranešė, kad Šventasis Sostas palaiko ateinančių metų sausį Japonijos mieste Kobėje planuojamą Pasaulinę konferenciją dėl socialinių ir stichinių nelaimių sumažinimo bei nuolatinės pažangos užtikrinimo per tarptautinį bendradarbiavimą ir solidarumą.

„Humanitarinės intervencijos“ galimybė pabėgėlių
saugumui užtikrinti

Svarbiu Šventojo Sosto nuomonės išdėstymu laikytinas Vatikano atstovo Jungtinių Tautų institucijose Ženevoje (JT pagrindinė būstinė yra Niujorke, tačiau kai kurios struktūros įsikūrusios kituose miestuose) arkivyskupo Silvano Tomazio pasisakymas spalio 4-8 dienomis vykusioje Vyriausiojo pabėgėlių komisariato metinėje sesijoje. Ten jis patvirtino, jog yra įmanoma „humanitarinė intervencija“, siekiant, kad būtų atstatytas pabėgėlių saugumas ir teisės, kurių pripažinimas, deja, daugeliu atvejų lieka tik žodžiais.

„Pavyzdžiui, daugelyje šalių pabėgėliams neleidžiama įsidarbinti“, – sakė arkivyskupas, pažymėjęs jog tokiu atveju pabėgėliai nebetenka jokio pragyvenimo šaltinio ir priklauso tik nuo skiriamo maisto raciono. Dar daugiau, yra labai ribojamas jų judėjimas, nors pabėgėlių stovyklos paprastai įrengiamos atokiuose rajonuose ir jie priversti konkuruoti su vietos gyventojais dėl skurdžių resursų, tuo rizikuodami sukelti naujus konfliktus. Todėl „reikalingos ekonominės bei finansinės investicijos ir ypač politinė valia“ šiai padėčiai ištaisyti, pabrėžė Vatikano atstovas. Reikia, kad pabėgėlius priimanti šalis ne tik garantuotų jiems žmogaus teises, bet ir padėtų patiems „atsistoti ant kojų“, o ne tik likti laikino būsto, drabužių ir maisto gavėjais ar „vos toleruojamais svečiais“.

Pabėgėlių stovyklos turi likti tuo, kuo joms ir skirta būti: skubiu ir laikinu sprendimu dėl prieglobsčio suteikimo. Tuo tarpu dabar iš dvylikos milijonų pasaulyje priskaičiuojamų pabėgėlių net septyni milijonai tokioje padėtyje išbūna ilgiau kaip dešimtmetį. „Atrodo, tai tampa didėjančiu reiškiniu su pasekmėmis, kai masės žmonių lieka be vilties, ir vaikų kartos tampa suaugusiais su prarasta vaikyste“, — kalbėjo arkivyskupas S.Tomazas. Palietęs vadinamosios „savanoriškos repatriacijos“ klausimą, jis pažymėjo, kad jos vertinimas priklauso nuo to, kiek į tėvynę sugrįžusiems pabėgėliams užtikrinamas jų saugumas ir žmogiškasis orumas bei galimybė vėl integruotis į visuomenės gyvenimą.

„Savanoriška repatriacija nereiškia tik sugrįžimo atgal, – sakė Šventojo Sosto nuncijus. – Jeigu taip būtų, tada šis grįžimas būtų rizikingas, nes žmonės iš sunkios padėties svetur vėl atsidurtų gyvenimo varguose savo pačių šalyje“. Buvusių pabėgėlių situacijos normalizavimas sugrįžus taip pat reikalauja solidarios paramos ir finansavimo iš tarptautinių partnerių ir ilgesniam laikui. Be to, reikėtų tinkamai spręsti sugrįžusiųjų nuosavybės ir žemės grąžinimo teisinius klausimus, tuo parodant, kad yra suinteresuotumas palengvinti jų problemas. Šis rūpinimasis sąlygos pabėgėlių tikrai savanorišką sugrįžimą į savo šalį, kartu su jų reintegracija ir susitarimu.

Dėl užsienio karinės (humanitarinės) intervencijos neišvengiamumo, tai čia reikia atsižvelgti, jog konfliktų atvejais savo namų netekusios gausios žmonių grupės patiria žiaurų smurtą, kai „moterų prievartavimas sistemiškai naudojamas kaip karo taktika“, o kartais netgi prieinama iki masinių žudynių. Arkivyskupas S.Tomazis priminė, kad tarptautinės teisės dokumentai įpareigoja vyriausybes rūpintis jų jurisdikcijoje esančių žmonių gerove ir saugumu. Jeigu padėtis to neleidžia padaryti, arba, atvirkščiai, režimas tik prisideda, jog tūkstančių žmonių teisės sutrypiamos, tada tarptautinė bendruomenė turi ir netgi privalo neatidėliodama įsikišti, kas yra jos pareiga. Nuncijus pasirėmė labai aiškia popiežiaus Jono Pauliaus II nuostata dėl neišvengiamos intervencijos, kurią jis išdėstė savo kreipimesi 2000 metų Pasaulinei taikos dienai.

Tame pareiškime Šventasis Tėvas pabrėžia, kad tuo atveju, kai neprievartinės pastangos taikiai išspręsti konfliktą lieka nesėkmingos ir civiliai gyventojai atsiduria didžiuliame susidorojimo pavojuje, „yra teisėta ir netgi privaloma priimti konkrečias priemones agresoriui nuginkluoti“. Popiežius tačiau nurodo, kad šis įsikišimas turi būti „ribotas laike ir atitikti keliamus tikslus“ bei neužsibaigti karinėmis akcijomis, po jų suteikiant atitinkamą humanitarinę paramą šaliai atstatyti. Be to, reikia gerbti tarptautinės teisės nuostatas ir stengtis gauti tarptautiškai pripažinto autoriteto (Jungtinių Tautų Organizacijos) pritarimą.

Tokiomis nuostatomis vadovaujantis, – tiesa, be JT Saugumo Tarybos sankcionavimo, – NATO pajėgos įvykdė karinę operaciją prieš Serbiją (Jugoslaviją), praėjusiame dešimtmetyje gelbstint Kosovo albanus. Dabar panaši situacija yra Sudano vakariniame Darfūro regione, kurią tiek JAV prezidentas Džordžas Bušas, tiek Sudano katalikų vyskupai yra įvardiję etniniu afrikiečių „genocidu“. Susidarius milijoninei grupei pabėgėlių, Darfūre kiekvieną mėnesį dėl prievartos, maisto ir medikamentų stokos miršta šeši-dešimt tūkstančių pabėgėlių, įskaitant mažamečius vaikus. „Taigi tokia humanitarinė intervencija, be jokio atidėliojimo, turi kritinę reikšmę daugelio žmonių gyvybių išgelbėjimui ir yra išbandymas tarptautinės bendruomenės įsipareigojimui spręsti pabėgėlių reikalus“, – sakė arkivyskupas S.Tomazis.

Nusiginklavimo politikos prioritetas taikai įtvirtinti

Šventasis Sostas, ištikimai ir nuolatos kovodamas už taiką, yra labai susirūpinęs dėl suaktyvėjusių valstybių ginklavimosi atsiliepiant į pagausėjusius konfliktus ir išsiplėtusį terorizmą. Vatikano nuncijus Jungtinėse Tautose arkivyskupas Č.Miljorė, spalio 7 dieną kalbėdamas JT Generalinės Asamblėjos komitete, nagrinėjančiame nusiginklavimo klausimus, atkreipė dėmesį į spartų ginkluotei skiriamų išlaidų didėjimą pasaulyje. Praėjusiais 2003 metais šios išlaidos pasiekė 956 milijardus dolerių ir, palyginti su 2002 metais, išaugo 11 proc., o palyginti su 2001-aisiais – 18 proc. Šiais metais ginkluotei skiriamos lėšos pasaulyje peržengs iki šiol negirdėtą vieno trilijono dolerių ribą ir bus didesnės netgi už šaltojo karo ginklavimosi varžybų išlaidas.

„Daugelis valstybių didina šias išlaidas, nes galvoja, kad didesnis karinis arsenalas suteiks saugumą, – sakė Vatikano atstovas. – Tačiau sustiprėjęs pasitikėjimas ginklų galia – didelių ir mažų – veda pasaulį tolyn nuo saugumo“. Be to, perdėtai sutelkdamos dėmesį į „mirties įrankių“ įsigijimą, vyriausybės nevykdo savo įsipareigojimų švietimui, sveikatos apsaugai, gyventojų aprūpinimui būstu vystyti. Jungtinių Tautų Organizacija yra daug nusipelniusi tirdama integralų ryšį tarp nusiginklavimo, pažangos ir saugumo, ir šis darbas „ieškant alternatyvų militarizmui“ turi būti tęsiamas.

Aptardamas dabartinį terorizmo reiškinį vyskupas Č.Miljorė pastebėjo, kad su įsitikinimu negalima sakyti, jog skurdas tiesiogiai veda į terorizmą, tačiau teroristai bando eksploatuoti iškilusiais socialines problemas, ieškodami pritarimo savo veiksmams plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose, tuo plėtodami „baimės ir mirties kultūrą“. Atsiliepdamas į taip pat aiškų ideologinį, o kartais netgi religinį terorizmo pobūdį, Šventasis Sostas labai griežtai pasmerkė tą papiktinantį reiškinį ir pažymėjo, kad „Dievo vardas niekada negali būti naudojamas terorizmui pateisinti“, ir paragino visus religinius vadovus “vieningai pasisakyti ir veikti prieš terorizmą“.

Savo išpuoliams teroristai gauna gausybę ginklų, kuriais užpildytos tarptautinės „juodosios rinkos“. Todėl valstybės turi ieškoti būdų, kaip sumažinti tokį palyginti lengvą priėjimą prie ginklų, tiek stiprindamos jų eksporto kontrolę, tiek ir gerindamos jų apsaugą savo arsenaluose. Arkivyskupas Č.Miljorė pastebėjo, kad pasaulis vis geriau suvokia tą didelį pavojų, kuris kiltų, jeigu teroristai sugebėtų įsigyti masinio naikinimo ginklų (MNG) ir ypač branduolinių ginklų. 1968 metais pasirašyta Tarptautinė branduolinio ginklo neplatinimo sutartis (TBGNS), kurią yra pasirašęs ir Šventasis Sostas, tapo gana trapi dėl daugybės nesutarimų ir patikimos kontrolės stokos.

Vatikano nuncijus sakė, kad BGNS pasirašiusios nebranduolinės valstybės turi pareigą neįsitraukti į branduolinio ginklo platinimą, o branduolinės šalys turi vesti derybas dėl visiško tų ginklų eliminavimo. Todėl, Šventojo Sosto nuomone, yra visiškai nepriimtina, kai dedamos tam tikros pastangos turimiems branduoliniams ginklams modernizuoti ir suteikti jiems didesnės kovinės galios. „Pažanga bus įmanoma tik tada, kai strateginį pasirinkimą į branduolinį nusiginklavimą, neplatinimą bei branduolinės politikos persvarstymą perims visos suinteresuotos šalys“, – nurodė arkivyskupas Č.Miljorė.

Branduolinio ginklo neplatinimo klausimą, ypač aktualų „karštajam“ Artimųjų Rytų regionui, palietė ir Šventojo Sosto atstovas Tarptautinėje atominės energijos agentūroje monsinjoras Leo Bokardis. Ši Jungtinių Tautų institucija buvo surengusi konferenciją rugsėjo 20-24 dienomis Vienoje, kur turi savo būstinę. Monsinjoras L.Bokardis sakė, kad Artimųjų Rytų tapimas laisva nuo MNG zona, kaip ir konvencinių ginklų apribojimas bei kitos saugumo priemonės padėtų atkurti taiką šioje labai svarbioje ir nuo smurto iškankintoje planetos vietoje.

Jis pažymėjo, kad Šventasis Sostas rodo didelį nerimą dėl „augančio nesaugumo ženklų“ regione, vykstant kovoms Irake bei liekant neišspręstam konfliktui Šventojoje Žemėje. Vatikano nuomone, taikos ir saugumo stiprinimo Artimuosiuose Rytuose strategijos dalimi turėtų tapti „visų regiono šalių ir tarptautinės bendruomenės troškimas inicijuoti rimtą dialogą, kad Artimieji Rytai taptų laisva nuo masinio naikinimo ginklo erdve“, pabrėžė monsinjoras L.Bokardis. Tai tuo labiau svarbu, nes šiame regione kaip niekur kitur yra išaugęs tarptautinio terorizmo aktyvumas bei pavojus, jog jo rankose gali atsidurti MNG.

Kaip žinoma, nors Izraelio vyriausybė nėra prisipažinusi turinti branduolinį ginklą, tačiau dėl to tarptautiniams ekspertams beveik nekyla abejonių. Be to, Izraelis yra viena iš nedaugelio šalių, kuri yra nepasirašiusi Tarptautinės branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir atsisako įsileisti tarptautinius inspektorius „Dimonos“ branduolinio reaktoriaus patikrinimui. Savo branduolinį pajėgumą, kaip atsvarą Izraeliui, bandė vystyti kitos dvi Artimųjų Rytų šalys – Iranas ir Irakas. Pastarosios pavojus po Sadamo Huseino režimo žlugimo yra likviduotas, tačiau Iranas vis dar nenori įsiklausyti į tarptautinės bendruomenės raginimus sustabdyti branduolinių tyrimų programą.

© 2004 "XXI amžius"