Visi - populistai, visi - rinkimų laimėtojai
|
VU Filosofijos fakulteto
Sociologijos katedros vedėjas
Arūnas Poviliūnas
Valdo Kopūsto
(ELTA) nuotrauka
|
Visuomenės skirstymas į dvi Lietuvas - tik
politinės kovos triukas, kaip ir partijų skirstymas į populistines
ir tradicines. Tai Eltai tvirtino Vilniaus universiteto Filosofijos
fakulteto Sociologijos katedros vedėjas Arūnas Poviliūnas, kurio
nuomone, visos partijos yra populistinės, nes siekia populiarumo
ir kalba apie rūpinimąsi tauta, o ne vien elitu.
Per Prezidento rinkimus minėjote, jog Kazimira Prunskienė
sugebėjo pasinaudoti Rolando Pakso rinkimų kampanijos investicijomis
- atitikti jo rinkėjų tapatumą. Ar R. Pakso kadaise investuoti pinigai
bei reklaminės pastangos dirbo ir šios rinkimų kampanijos metu?
Jei taip, tai kam jie dirbo?
Skyrimas, kuris atsirado R. Pakso prezidentavimo metu ir kuriuo sugebėjo pasinaudoti K. Prunskienė, tebeveikia. Tik, manau, dabar jis pradėjo veikti negatyviai. Jis galėjo nulemti, kad dalis rinkėjų apskritai neatėjo į rinkimus. Dalis tąsomo R. Pakso elektorato paprasčiausiai galėjo nusivilti. Keturiasdešimt šeši procentai balsavusiųjų - tikrai nedidelis skaičius.
Kita vertus, reikėtų nagrinėti, koks yra Darbo partijos elektoratas. Manyčiau, jį papildė dalis R. Pakso rinkėjų. Galbūt suaktyvinti R. Pakso elektoratą - pasinaudoti minėtomis investicijomis pavyko kaip tik Viktorui Uspaskich.
Mano hipotezė tokia: žmonės nusivylė, pradėjo abejingiau žiūrėti į politinį spektaklį, kuris tampa vis mažiau patrauklus, nes jauti, jog tavo dalyvavimas mažai lemia. R. Pakso elektoratas, ko gero, papildė V. Uspaskich rinkėjų gretas.
Ar todėl ir R. Pakso koalicija per šiuos rinkimus gavo tik
apie dešimt, o ne 50 vietų, kaip tikėjosi?
R. Pakso koalicija gavo nedaug balsų. Man atrodo, ji paprasčiausiai marginalizavosi. Matome, kad į ją susibūrė keistos politinės jėgos - radikalios ir, manyčiau, rinkėjams nebepatrauklios. Radikalų esama visada, ir R. Pakso koalicija, sakyčiau, atitiko jų skonį.
Per pirmalaikius Prezidento rinkimus R. Pakso rinkėjai dar buvo aktyvūs. Jie gana aktyviai rinko K. Prunskienę. Bet dabar susidaro įspūdis, kad jie pavargo, ir ačiū Dievui, kad taip nutiko. Tie žmonės pavargo, nes buvo stigmatizuojami, aplipdomi visokiomis etiketėmis. Buvo perpildyta jų kantrybės taurė.
Po pirmo rinkimų rato girdėti įvairių interpretacijų: vieni
tvirtina, kad laimėjo populistai, kiti džiaugiasi, kad į Seimą pateko
platus partijų spektras. Artūras Zuokas džiaugiasi dešiniųjų pergale,
o Gediminas Vagnorius teigia, jog dešinieji triuškinamai pralaimėjo.
Kokios išties šių rinkimų tendencijos?
Pasiklausius politikų gali atrodyti, jog visada visi laimi. Dėl galios besivaržantys politikai negali sakyti, kad pralaimėjo. Kalbėti apie pralaimėjimą ir jį pripažinti galėtų intelektualas, bet jokiu būdu ne politikas. Tai, ko gero, ypatingas politinio lauko bruožas - jame visi sako, kad laimi. Man buvo keista girdėti, kai K.Prunskienė prisipažino šiek tiek pralaimėjusi - kad tikėjosi daugiau balsų.
Koks politinis paveikslas susiformavo po rinkimų? Nesu politikos sociologas, tad mano svarstymai bus gana subjektyvūs. Man atrodo, kad per šiuos rinkimus nepasitvirtino blogiausi scenarijai. Naujame Seime matysime politinių jėgų įvairovę. Nepaisant kai kurių prognozių, jame bus dešiniųjų politinių jėgų - ir konservatorių, ir net liberalų. Tikrai nemaniau, kad liberalams po visų skandalų pavyks patekti į Seimą. Įsitikinome, kad jie turi pastovų ir gana gausų elektoratą.
Konservatoriai gavo šansą tapti Lietuvos dešiniųjų konsolidavimo stuburu. Tokios perspektyvos jie seniai neturėjo. Taigi šansas jiems suteikiamas antrą kartą.
Kita vertus, matome, kad ir Darbo partija - ne tokia baisi, kaip buvo vaizduojama. Bendras politinės padėties paveikslas, man atrodo, gana optimistinis. Nesakyčiau, kaip kolega Vytautas Radžvilas, kad vyksta oligarchų atėjimas į valdžią. Vyksta politinių jėgų persistumdymai, derybos dėl valdžios, ir mes matome bendrą politinio lauko interesą. Matome, kad šiame politiniame lauke dalyvauja įvairios politinės jėgos - ir dešiniosios, ir kairiosios, ir radikalai. Blogiausi scenarijai tikrai nepasitvirtino, o dabar lauksime antrojo rato.
Tad ir jūs pripažįstate, kad per šiuos rinkimus laimėjo
visi - ir dešinieji, ir Darbo partija, ir valdančioji dauguma,
pirmą kartą per nepriklausomybės periodą vainikavusi ketverius valdymo
metus antrąja vieta daugiamandatėje rinkimų apygardoje?
Taip, šiuo atveju politinio lauko retorika - mes laimėjome - pasitvirtino: galima sakyti, kad laimėjo visos minėtos politinės jėgos. Visi laimėjo. Tik noriu pasakyti, kad visuomenės struktūros požiūriu tai buvo pralaimėjimas. Vis daugiau rinkėjų nusivilia, vis daugiau jų mato prigimtinį politinio lauko cinizmą. Jie davė ženklą politikams - eikite po velnių, darykite, ką jūs norite.
Kaip rinkimų naujokė - Darbo partija ieškojo savo rinkėjo
ir kokį rinkėją išsikovojo?
Įdomus klausimas. Dalis Darbo partijos rinkėjų yra žmonės, į kuriuos per savo rinkimų kampaniją investavo R. Paksas. Galima kalbėti apie tam tikrą protesto elektoratą. Darbo partijos rinkėjai - tai tie, kurie, nusivylę esamu politiniu lauku, vis dėlto nepatingėjo ateiti į rinkimus. Jie tarsi sakė: Bijote V. Uspaskich? Tai imkite ir turėkite. Be to, man atrodo, dalis Darbo partijos rinkėjų - tai žmonės, susižavėję jos lyderiu.
Darbo partijos reiškinį vykusiai aiškino politologė Ainė Ramonaitė.
Pasak jos, V. Uspaskich pavyko sukurti šiltos, jaukios, žmogiškos politinės partijos įvaizdį. Maždaug tokį, kokį turėjo LDDP. Pastarajai pasitraukus iš šilto praeities dvelksmo nišos, tą nišą užėmė Darbo partija. Šis A. Ramonaitės pastebėjimas labai vykęs.
Už Darbo partiją balsuoja žmonės, kurie jaučiasi neatradę savo vietos naujoje - Europos Sąjungai priklausančioje Lietuvoje. Viešųjų ryšių specialistams pavyko sukurti politinę jėgą, kuri šiems žmonėms patraukliai atrodo. Darbo partiją rinkosi iš dalies tie, kuriems buvo priklijuota runkelio etiketė, ir iš dalies tie, kuriems imponuoja degtinė, agurkas, tam tikras vyriškumas ir Rusijos platumų vaizdinys, kurį čia galima naudoti kaip metaforą.
Ar galima teigti, kad Darbo partija - tai tam tikras 2000
metais pradėto naujosios politikos bandymo tęsinys?
Su tuo iš dalies galima būtų sutikti. Tik nesu tikras, ar šiuo atveju žmonės tikisi to vis žadamo naujumo, ar tas naujumas yra išvestinis iš protesto elektorato nuostatų. Abejoju, ar Darbo partijos elektoratas tiki jos pažadais. Manau, čia vis dėlto ne tiek naujo ir seno priešprieša, kiek protesto nuotaikos. Nemanau, kad žmonės tiki, jog tas šaunus vaikinas gali sukurti ką nors ypatinga - surasti vaistų, kurie mums leistų jaustis reikalingiems šiame gyvenime.
Prezidento skandalo metu Lietuvą bandyta dalyti į dvi. Per
Seimo rinkimus matyti gana margas rinkėjų pasirinkimas. Ar pavyko
atsikratyti bandyto įskiepyti dviejų Lietuvų vaizdinio?
Gyvenimas tą įvaizdį pamažu paneigia. Jis iš esmės ištirpo, nors kartais dar girdime kartojant runkelio sąvoką. Regis, ją mėgsta vartoti Liberalų demokratų pirmininkas Valentinas Mazuronis ir jo kompanija. Tačiau ši tema - galutinai išsemta ir guviesiems viešųjų ryšių specialistams reikia ieškoti naujų etikečių bei sąvokų, kurios leistų toliau manipuliuoti žmonėmis.
Esate prieštaravęs politiniam visuomenės skirstymui į dvi
Lietuvas. Ar sutinkate su partijų skirstymu į populistines ir
tradicines?
Ne, nesutikčiau. Toks skirstymas - tai tik politinės retorikos dalykas. Juk visos partijos turi būti populistinės - jos negali būti elitistinės. Jos turi kalbėti žmonėms suprantama kalba - kaip diskutuoja Bušas ir Keris. Partijų atstovai, kaltinantys savo politinius priešininkus populizmu, turėtų labiau susimąstyti apie vartojamas sąvokas. Juk jei kaltini kitus populizmu, vadinasi, pats esi elitistas. Kartais dar bandoma žaisti sisteminių ir nesisteminių partijų sąvokomis, bet žmonės dažnai nesupranta šių sąvokų reikšmės. V. Uspaskich pavyko tai, ko mokoma dziudo - panaudoti priešininkų smūgio energiją. Jį kaltina populizmu, o jis tai priima ir tuo sėkmingai naudojasi. Be to, juk esama ir teigiamos žodžio populizmas prasmės - jis išreiškia rūpinimąsi tautos reikalais.
Kokie esminiai pokyčiai įvyko ar tebevyksta tarp Lietuvos
partijų bei rinkėjų per pastarąjį dešimtmetį?
Jūs ir pats minėjote, jog buvo sustabdyta politinė švytuoklė. Manau, svarbu tai, kad politikai pradėjo daugiau bendrauti su žmonėmis. Partijos į savo politines strategijas ima įtraukti daugiau žmonėms rūpimų problemų. Prisimintas kaimo žmogus. Rinkėjai savo ruožtu vis mažiau tikisi iš valdžios. Tai nėra blogai. Nekantriai laukiu savivaldybių tarybų rinkimų. Man atrodo, kad rinkėjų dalyvavimas juose turėtų augti. Savivalda - arčiau žmonių, savivaldybių tarybose priimami su žmonių kasdieniu gyvenimu labiau susiję sprendimai.
Seimo rinkimų kampanija šįmet buvo it nuobodus spektaklis, prasta muilo opera ar nevykęs realybės šou. Partijos turėtų iš esmės peržiūrėti savo strategijas, siekti esminio atsinaujinimo. Jos turėtų labiau susirūpinti viešojo administravimo sistemos tobulinimu. O išrinktoji valdžia ateityje, tikėkimės, bus ir įdomesnė, ir veiksmingesnė.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Vladimiras Laučius
© 2004 "XXI amžius"
|