| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Laiškai apie Dievą, kančią ir meilę
Pirmiausia - siela, dvasingumas Kaune, kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje, visuomenei buvo pristatyta Dialogo kultūros instituto išleista knyga Ir dar valandėlė... Joje sudėti Konstancijos Bražėnienės ir jos anksti, vos 22 metų amžiaus, mirusio sūnaus Mindaugo laiškai iš Lietuvos, Rytų Vokietijos, Sibiro, rašyti 1944-1966 metais. Yra ir kai kurių kitų giminaičių laiškų. Suprantama, kad ne vienam mūsų tautiečiui, ypač iš jaunesniosios kartos, šių žmonių pavardės, vardai nedaug ką sako. Bet nuo to knygos vertė tampa dar reikšmingesnė, nes per laiškus nušviečiami ne vien prieškario ir pokario laikotarpio Bražėnų šeimos gyvenimo fragmentai per 22 metus, kai ji buvo išardyta, išskirta per vokiečių ir sovietų okupacijas. Laiškuose atskleidžiami ir to meto Lietuvos įvykiai, vargo dienos Sibiro tremtyje. Taip pat atsispindi Konstancijos Bražėnienės - motinos, visos šeimos dvasinės globėjos ir įkvėpėjos šviesus įvaizdis, jos nesavanaudiška meilė Dievui, Tėvynei, šeimai, visiems žmonėms, kurie buvo šalia ar toliau, kuriems Konstancija kiek pajėgdama padėjo, juos gelbėjo ir globojo. Knygą sudarė Konstancijos dukra Nijolė Bražėnaitė-Paronetto, istorinių įvykių sumaištyje atsidūrusi Amerikoje, kur ji ir šiuo metu Niujorke gyvena. O dabar, atvykusi į savo gimtinę, buvo svarbiausioji viešnia knygos Ir dar valandėlė... pristatyme kardinolo V.Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje. Tai ir nenuostabu. Juk Nijolė Bražėnaitė-Paronetto yra Lietuvos partizano, Laisvės kovos karžygio Juozo Lukšos-Daumanto našlė... Tą popietę šių namų svetainė buvo pilnutėlė. Čia susirinko Konstanciją Bražėnienę ar jos artimuosius pažinojusieji žmonės, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovai, Kauno rajono Garliavos J.Lukšos gimnazijos pedagogai bei moksleiviai. Šie paskaitė ištraukų iš knygos, padainavo patriotinių dainų, tuo įnešdami dar didesnio jaukumo ir nuoširdumo į renginį. Muziejaus vedėja Irena Petraitienė kalbėjo, kad knygos pristatymas - tai tarsi meilės ir gerumo ženklas šiuose dvasinės šviesos namuose. Čia susirinkta knygos išėjimo į pasaulį proga, tačiau labiausiai buvo kalbėta apie K.Bražėnienę, jos širdingumą, duoną ir gyvybę nešančias rankas. Taip pat - apie jos sūnų Mindaugą, irgi ėjusį pasiaukojimo ir doros keliu. Knygos redaktorė Daina Parulskienė susijaudinusi kalbėjo, kad, pradėjusi skaityti knygai parengtus laiškus, negalėjo nuo jų atsitraukti. Jautė, lyg tie laiškai kažkada parašyti jai pačiai, kiekvienam šių dienų žmogui. Redaktorė atkreipė dėmesį į Konstancijos kvietimą nepamiršti gailestingumo, į jos požiūrį į kančią. Kaip savo laiškuose rašiusi Konstancija, reikia dėkoti Dievui už kančią, nes ji skiriama todėl, kad mes suprastume esminius dvasinius, doros dalykus, o negalvotume vien apie materialiąją gyvenimo pusę, kaip kuo daugiau susikrauti turto ir panašiai. Knygos įžangoje D. Parulskienė mini, kaip Sibiro tremtyje po septynerių metų trukusios nežinios Konstancija netikėtai iš savo vaikų gavo laišką, savo atsakyme jiems trumpai papasakojusi apie tragiškus tų metų įvykius, po to pirmiausia rašė: Manau, kad jūs likote tie patys man brangūs vaikai, kaip ir aš jūsų ta pati motina, ir tikiu, kad gyvenimo bangos nenuplovė iš jūsų sielos tų aukštų idealų, ir tikiu, kad jūs mano žilai galvai nepadarysite gėdos, kaip ir aš jums... Paprasta, be galo daug iškentėjusi Lietuvos moteris po septynerių metų nežinios savo vaikų klausia ne apie jų gerovę, saugumą, karjerą, bet apie jų sielas, jų žmogiškumą, pastebi knygos įžangos autorė. Dar priduria, kad net apie Sibire patirtas kančias Konstancija taria: Savo gi sielai ir protui parsivežiau daug turto. Regis, kad šis net jokio aukštesnio išsilavinimo negavęs žmogus, sugebėjęs taip sklandžiai reikšti mintis, savo laiškuose nuolat linkėjęs savo vaikams nepaskęsti materializme, neįsivelti į prabangą ir tuštybes, neuždaryti savo širdies gailestingumui, neužmiršti savo tautos ir jai padėti jos varguose, patyrė laimę suprasti gerokai daugiau nei gali duoti išsilavinimas, turtas, pripažinimas. Didelis knygos privalumas esąs tas, kad tų laiškų personažai išties gyveno mūsų pasaulyje, pabrėžia D. Parulskienė. Jie - ne fikcija, kuri išsisklaido užvertus knygą ar išėjus iš kino salės. Į juos galima atsiremti. Laiškuose suteikiama vilties, kad gyvuoja kažkokie didžiuliai žmogiškumo rezervai, leidžiantys ir sunkiausiomis sąlygomis išlikti oriam, mylinčiam, tikinčiam. Man ši knyga - tikra Dievo dovana, - sakė D.Parulskienė. Jos mintį susitikime plėtojo Dialogo kultūros instituto direktorius Rimantas Meškėnas. Jis sakė, kad meilė neskiriama už kokius nors nuopelnus, už dar kažką. Ji atiduodama veltui, nesavanaudiškai žvelgiant į priekį, ką byloja ir visas sunkus, sudėtingas Konstancijos gyvenimas. Išgelbėjo žydų vaikus Savo prisiminimuose apie mamą ir brolį Mindaugą, taip pat ir kitus artimus žmones knygos sudarytoja N. Bražėnaitė-Paronetto rašo ir susitikime papasakojo, kaip jie gyveno draugėje ir išskirti ištisų dešimtmečių, bet nepraradę meilės vienas kitam, ilgėjęsi vieni kitų. Pagaliau - ir susitikę. N.Bražėnaitė-Paronetto papasakojo, kad jos mamos šeimoje augo keturi vaikai, kurių trys baigė aukštuosius mokslus, tik jos mama Konstancija - vos pradžios mokyklą ir tuo metu gerai žinomą namų ruošos mokyklą Lenkijoje, Zakopanėje, buvo Voronežo (Rusijoje) lietuvių studentų bendrabučio vedėja. Vėliau ištekėjo už Konstantino Bražėno. Bet tėvelis anksti mirė, mama liko su keturiais mažamečiais vaikais ir dviem močiutėmis, savo ir tėvelio motinomis. Tačiau jų šeimą, kaip dažnai užsimenama laiškuose, gelbėjo Dievo Apvaizda. Nors sunkiai, bet savo atkaklumo, rūpestingumo dėka, padedant geriems žmonėms, Konstancija gebėjo savo septynių žmonių šeimą išlaikyti, net - vaikus išleisti į mokslus. N.Bražėnaitė-Paronetto prisimena: Mama ir tada atvėrė savo didelę, norinčią pagelbėti širdį nelaimės ištiktiems giminėms ir ligų paliestiesiems. Tarp jų buvo ir maža mergytė, gimusi su išnarintais klubo sąnariais, kuriai Mama padėjo surasti medicinos pagalbą ir laikė ilgus mėnesius mūsų namuose, nes kaime buvo neįmanoma jai padėti. Knygos Ir dar valandėlė... pristatyme susirinkusieji papasakojo ir apie kitus šios taurios moters, jos šeimos gerus darbus. Štai 1941 metų sukilimo prieš sovietus metu jų namuose veikė rezistencijos būstinė, sandėliukas buvo pilnas ginklų. Nijolė su seseria Vida padėjo spausdinti atsišaukimus į tautą. Brolis Algimantas prisijungė prie sukilėlių. (Sulaukęs 77 metų, į Amžinybę išėjo Amerikoje.) N.Bražėnaitė-Paronetto gerai pamena, tai trumpai aprašė knygoje, papasakojo, kaip jos aštuoniolikmetis brolis Mindaugas vokiečių okupacijos metu išgelbėjo iš geto du žydų vaikus - devynerių metų Aleksandrą Gringauzą ir beveik penkerių metukų - Sarah Šilingovskaitę. (Ją mama pavadino Kotrynėle.) Mama nedvejodama iš anksto sutiko išgelbėti tuos vaikelius, tik reikėjo surasti būdą tai padaryti. O sūnus Mindaugas laukė priverstinio šaukimo į vokiečių kariuomenės darbo tarnybą, jau turėjo vokiečių kareivio uniformą, tik ja nevilkėjo. Bet tomis lemtingomis dienomis ja apsivilko ir vaikus vieną po kito atvedė į savo namus, kur jie, globojami ir saugojami mamos, gyveno. Nereikia aiškinti, kas tuo metu grėsė šiems namams už žydų išgelbėjimą ir laikymą. Visi galėjo būti sušaudyti... N.Bražėnaitė-Paronetto savo knygoje prisimena, kai vėliau mamą kai kas paklausdavo, ar ji nebijojusi užtraukti pavojų visai savo šeimai, ji atsakydavusi, kad negalėjusi atstumti pražūčiai pasmerktų vaikų. Mama tikėjo, kad Dievo Apvaizda jai padės. Ir tikrai, niekas jos neišdavė. Mindaugas labai kentėjo, kad negalėjo išvengti prievartinės tarnybos vokiečių kariuomenėje. Ir štai, užsivilkęs vokiečių uniformą, jis išgelbėjo žydų vaikus... Ar ne Apvaizdos ženklas? Tuo laiku savo laiške seseriai Nijolei rašė dar nežinąs, kada reikės važiuoti į darbo tarnybą. Sakė norįs būtinai laikyti egzaminus, gauti oficialų atestatą, toliau mokytis. Kituose laiškuose seserims Nijolei ir Vidai jis rašė apie tarnybą vokiečių kariuomenėje, svajojo apie nors trumpas atostogas, džiaugėsi galėjęs su visa kuopa pabūti bažnyčioje. Gaila, kad tų laiškų buvo ne itin daug, nes Mindaugas mirė jaunas, 1948 metų rugpjūčio mėnesį, palaidotas Kaune, Aleksoto kapinėse, šalia savo močiučių. Užėjus vokiečių okupacijai ir uždarius Lietuvos universitetus, Nijolei ir jos seseriai Vidai prapuolė galimybė tęsti pradėtas studijas. Padedant jėzuitui tėvui Gruodžiui, abi seserys su grupe studentų buvo išsiųstos tęsti mokslų į Vokietiją. Prieš atsisveikinant, Mama dukroms sakiusi: Jaučiuosi lyg jus stumiu į grabą, bet kitos išeities nėra... Noriu, kad jūs pabaigtumėte savo mokslą. Tas išsiskyrimas truko 22 metus, užpildytas laiškų, rašytų iš vokiečių okupuotos Lietuvos, iš Sibiro, iš sovietinės Lietuvos iki 1966 metų. Knygoje rašoma, kad abu išgelbėtieji žydų vaikai niekada Mamos nepamiršo. Jų pastangomis ją įvertino ir pagerbė Izraelio valstybė.1985 metais, praėjus penkiolikai po jos mirties, jai buvo suteiktas pomirtinis apdovanojimas - Pasaulio tautų teisuolio atminimo medalis ir garbės raštas. Jos prisiminimui buvo pasodinti medžiai Jeruzalės Yad Vashemo memoriale. Aleksandras tapo farmacijos ir chemijos profesoriumi, dėstė Stonebruko universitete Niujorke. Sarah (Kotrynėlė) profesoriauja bei dirba nervų terapeute su paliegusiais vaikais Izraelyje. Ir Konstanciją, ir Mindaugą (po mirties) Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo Kryžiumi. Dešimtmečius trukusi valandėlė... Net dešimt metų sovietmečiu truko pastangos dėl Konstancijos išvykimo gyventi į Ameriką. Tuo besirūpinantiems žmonėms buvo atsakoma: Ką jūs, argi mes galime išleisti to bandito žmonos motiną? (Banditas - tai Lietuvos partizanas J.Lukša-Daumantas.) N.Bražėnaitė-Paronetto papasakojo, kad pagaliau 1000 dolerių kyšis sovietų valdininkams padėjo, ir Mamos išvykimo klausimas buvo išspręstas. Knygos pavadinimas Ir dar valandėlė... kildinamas iš paskutinio Konstancijos laiško, rašyto 1966 m. gegužės 1 d. dukrai Nijolei į Ameriką, prieš išvykstant į šią šalį: Dar valandėlė, dar valandėlė ir pasimatysime. Rodos, taip jau viskas arti... Savo sielos akimis matau jus visus... Mama, lydima dukros Vidos, iš Paryžiaus į Niujorką atskrido 1966 m. gegužės 25 d. Į Amžinybę K.Bražėnienė išėjo 1970 m. rugpjūčio 29 d. Knygos Ir dar valandėlė... pristatymo metu savo prisiminimais apie Konstanciją bei jos artimuosius pasidalijo ne vienas renginio dalyvis. Čia buvo laiškuose ne kartą minimas prelatas Vincas Pranckietis. (Jam knygos sudarytoja dėkoja už jos mamos palaikymą kartu kenčiant tremtį Sibire.) Apie jį Konstancija savo laiškuose rašo kaip apie itin širdingą žmogų. Kai tik susirgdavau, ir dėl įvairių reikalų visuomet mane lankydavo, guosdavo ir guosdavo. Daug kartų už a. a. Mindaugą laikė mišias ir už mus visus taip pat, - iš Irkutsko srities Chužyro lagerio 1956 metų liepą savo vaikams Niliutei (Nijolei) ir Algeliui (Algimantui) rašė Konstancija. Prelatas V. Pranckietis knygos pristatyme papasakojo, kad jis su Konstancija ir grupe seminaristų, studentų vyko tame pačiame vagone į lagerį. Sibire jie pateko į tą patį lagerį, drauge gyveno, kentėjo. Kunigas pasakojo, kiek gero patyręs iš Konstancijos. Bražėnų šeimą pažinojo ir Amerikoje nemažai metų praleidęs, nūnai gyvenantis Kaune žurnalistas Juozas Kojelis. Jis kalbėjo ne vien apie knygą, bet per jos prizmę žvelgė ir į šios dienos visuomenę. Jis piktinosi, kad kai kurie buvusieji kagėbistai pulkininkai, kiti panašūs tų struktūrų veikėjai dabar dedasi anų laikų rezistentais, gelbėję lietuvių patriotus nuo kankinimų, lagerių. Nors aršiai gynė Molotovo ir Ribentropo paktą, lyg būtiną Lietuvos padėtį, numatytą tame pakte. J.Kojelis pabrėžė, jog, žvelgiant į ateitį, būtina žinoti praeitį, kad mūsų tautos rezistencija, taip pat ir išeivijos vykdyta rezistencija, lieka Lietuvos istorijoje amžiams. Susitikimo proga kardinolo V.Sladkevičiaus namų koplytėlėje dailininkas, buvęs partizanų ryšininkas Antanas Račas visuomenei pateikė savo tapytus Juozo Lukšos portretus. Šio didžiavyrio, taip pat - kitų Lietuvos patriotų portretų A.Račas yra nutapęs labai daug. Jie puošia ne vieną butą, kai kurių organizacijų patalpas. A.Račas sumaniai pakreipė vakaro tematiką buvo prisimintas ir legendinis partizanų vadas Juozas Lukša. Susitikime savo prisiminimais bei samprotavimais pasidalijo Nijolės bičiulė, pažinojusi ir jos mamą, Aldona Marcinkutė, Danutė Vailionytė, kiti susitikimo dalyviai. Jų paprašyta, N.Bražėnaitė-Paronetto trumpai papasakojo apie savo šviesios atminties vyrą, Lietuvos partizaną J.Lukšą-Daumantą. Jam, vienam iš nedaugelio, suteiktas aukščiausias partizanų apdovanojimas - Laisvės kovos karžygio vardas. Knygos pristatymo šventėje dalyvavo partizano J.Lukšos-Daumanto brolis Antanas. Jis nuoširdžiai apsikabino su broliene Nijole, visiems padėkojo galėjęs dalyvauti šioje šventėje. Benjaminas ŽULYS Kaunas Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |