Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Stačiatikio ateisto“ komedija

Petras KATINAS

Baltarusijos kaimietė balsuoja parduotuvėje EPA-ELTA nuotrauka

Praėjusį sekmadienį Baltarusijoje vyko „visaliaudinė šventė“, pavadinta rinkimais į Nacionalinį susirinkimą ir referendumu dėl prezidento A.Lukašenkos išrinkimo faktiškai iki gyvos galvos. Ta „rinkimais“ ir referendumu pavadinta komedija tęsėsi jau nuo praėjusio antradienio, kai buvo galima balsuoti. Tam nereikėjo jokio specialaus dokumento. Ne tik opozicijos, baigiamos sukišti į kalėjimus, nuomone, bet ir net A.Lukašenkos gerbėjų sluoksniuose reiškiama nuomonė, kad toks išankstinis balsavimas yra geriausia dingstis klastoti rinkimų rezultatus. Ne be reikalo A.Lukašenka pareiškė, kad naujai išrinktame parlamente 100 proc. sudarys A.Lukašenkos šalininkai. Nežinia, kam dabar prireikė tų parlamento rinkimų. Juk ir dabartinis atliko vienintelę užduotį – tvirtina visus, be išimties, A.Lukašenkos sprendimus ir įsakus. Galima priminti, jog opozicija ir šiame parlamente turi tiktai keturias vietas iš 110. Tiesa, nepaisant opozicijos persekiojimų, areštų, jau nekalbant apie paskutinių opozicinių laikraščių uždarymą, vis dėlto opozicija kažkaip sugebėjo iškelti savo kandidatus 105-iose iš 110-ies rinkimų apygardų. Tai sukėlė A.Lukašenkos įtūžį ir jis užsipuolė vietos KGB vadovus, kad jie pražiopsojo „liaudies priešų užmačias“. Išsigandusi A.Lukašenkos, vyriausioji rinkimų komisija prieš pat rinkimus išbraukė iš kandidatų sąrašų keliasdešimt opozicijos atstovų. Esą jų dokumentai buvo neteisingai užpildyti. Užtat „stačiatikiu ateistu“ pasiskelbusį A.Lukašenką labai palaiko vietos ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios hierarchai. Jų sąjunga su autoritariniu A.Lukašenkos režimu įgauna tiesiog grotestiškas formas. Štai neseniai Baltarusijos Stačiatikių Bažnyčios egzarchatas (priklausantis Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai) apdovanojo šventojo kunigaikščio Vladimiro ordinu Baltarusijos specialiosios paskirties brigados vadą Dmitrijų Pavličenką, naikinusį visus režimo oponentus. Tiesa, dėl šio apdovanojimo skyrimo Baltarusijos Stačiatikių Bažnyčios vyriausiasis hierarchas metropolitas Filaretas kreipėsi leidimo į Maskvos ir visos Rusijos patriarchą Aleksijų II. Aišku, pastarasis tam pritarė, nes nuolat rodo išskirtinį dėmesį A.Lukašenkai. Kitaip ir būti negali. Visi puikiai žino, jog metropolitas Filaretas yra senas KGB „kadras“, turėjęs slapyvardį „Ostrovskis“, kaip ir Aleksijus II (slapyvardis „Drazdovas“).

Beje, Aleksijus II per A.Lukašenkos valdymo dešimtmetį lankėsi Baltarusijoje penkis kartus ir apdovanojo aukščiausiu Stačiatikių Bažnyčios Sergijaus Radonežiečio pirmojo laipsnio ordinu ne tik „stačiatikį ateistą“ A.Lukašenką, bet ir Baltarusijos KGB vadą Leonidą Jeriną „už didelį indėlį padedant Baltarusijos dvasiniam atgimimui“. Vargu ar galima dar sugalvoti absurdiškesnį šio apdovanojimo vertinimą, kai bet kokios laisvesnės minties ar žodžio užgniaužėjai vadinami dvasinio atgimimo šaukliais.

Rusijos ir Baltarusijos stačiatikių hierarchų, kuriuos vienas Baltarusijos opozicijos laikraštis prieš savo uždarymą pavadino „senaisiais KGB veteranais“, ryšiai su A.Lukašenka ir jo režimu – neatsitiktinis reiškinys. Mat pasiligojus Maskvos ir visos Rusijos stačiatikių patriarchui Aleksijui II, į jo vietą pretenduoja Baltarusijos Stačiatikių metropolitas Filaretas (pasaulietinė pavardė Kirilas Vachromejevas, KGB slapyvardis „Ostrovskis“), ketinantis jį pakeisti. Tokiu atveju A.Lukašenka turėtų galingą užtarėją Maskvoje, nes jis vis dar neatsisakė būti dar galutinai nesulipdomos Rusijos ir Baltarusijos valstybės vadovu. Bent jau šiuo metu tokios pretenzijos nerealios. Tačiau A.Lukašenka turi pagrindą didžiuotis, kad Kremliaus valdovas V.Putinas pasekė jo pavyzdžiu ir nusprendė baigti demokratinius žaidimus Rusijoje.

Kad parlamento rinkimai ir referendumas tebuvo tiktai farsas, pripažįsta ne tik ESBO stebėtojai, bet ir Rusijos žurnalistai. Jų pranešimais, skirtumas tarp sovietinių laikų „rinkimų“ buvo tiktai tas, jog buvo leista laimėti juos ne 99,9 proc., o truputėlį mažiau. Juk dar nepaskelbus oficialių rinkimų ir referendumo rezultatų, dar net neuždarius balsavimo apylinkių, buvo ištrimituota, kad už A.Lukašenkos referendumą dėl savo įgaliojimų pratęsimo balsavo mažiausiai 77 proc. rinkėjų. Skelbiama, jog rinkimuose ir referendume dalyvavo 90 proc. rinkėjų. Penkių opozicinių partijų vadovai Liaudies fronto būstinėje surengtoje kelias valandas trukusioje spaudos konferencijoje pavadino rinkimus ir referendumą „įžūliausia klastote ir pasityčiojimu“. Bet ir to dar negana. A.Lukašenkos saugumiečiai net rinkimų dieną neatsisakė savo metodų. Sekmadienį vakare buvo žiauriai sumuštas žinomas Rusijos ir Baltarusijos žurnalistas Pavelas Šeremetas, o opozicinės demokratinių komunistų lyderis Sergejus Kaliakinas vos per plauką išvengė mirties, kai jo automobilį taranavo „nežinomo asmens“ vairuojama mašina.

© 2004 "XXI amžius"