|
Metas apsivalyti
Antanas MARČIULAITIS
Po Antrojo pasaulinio karo man teko kurį laiką gyventi gerokai apgriautame Vilniaus senamiestyje ir matyti jo griuvėsius. Vaizdas buvo gana klaikius: tarp tų griuvėsių slankiojo kruvinai raudonos okupacijos šmėkla, atnešusi visuotinį badą ir skurdą, pasėjusi šėtonišką neapykantą, kerštą, melą ir kitas antimoralines piktžoles. Bet bene labiausiai mano dėmesį patraukė vienas imponuojantis reginys: abipus Aušros Vartų niūksojo subombarduotų mūrų griuvenos, o Vartai stovėjo sveikut sveikutėliai. Svarsčiau: ar čia išryškėję vėlesniųjų laikų statybų netobulumai (tie pastatai vėlesnės statybos nei Aušros Vartai), ar tikrų tikriausias stebuklas. Gal ši stebuklais garsi šventovė pademonstravo dar vieną stebuklą?
Vaikštinėdamas siauromis, vingiuotomis ir gerokai apleistomis senamiesčio gatvėmis, akimis aprėpdamas tas griuvėsių krūvas, pamąstydavau: koks įspūdingas senasis Vilnius savo architektūra. Na, pavyzdžiui, kad ir Šv. Onos bažnyčia ko verta, jei ji net Paryžiaus grožybių išlepintą prancūzų imperatorių Napoleoną sužavėjo ir jis pareiškė norįs paimti šį architektūrinį šedevrą ant delno ir nusinešti į Prancūziją.
Pastaraisiais metais Vilnius tarsi iš naujo atgimė, išsivadavęs iš okupacijos varžtų, įgavo naują alsavimą. Kam jau kam, o mūsų sostinei lotynų sentencija Mens sana in corpore sano (sveika siela sveikame kūne) turėtų tapti etalonu. Deja...
Nors trumpam žvilgtelėkime į mūsų aukščiausiąją valdžią, įstatymus leidžiančią ir juos vykdančią. Dauguma šiandieninių valdančiųjų atėjo iš sovietmečio nomenklatūros su melo, suktumo, egoizmo, arogancijos apraiškomis ir atgyvenusio sovietinio mąstymo likučiais. Juk yra puikių, patriotiškai nusiteikusių politikų, žymių mokslo veikėjų, pasižyminčių aukšta morale ir erudicija. Bet jie nustumti į nuošalę arba ir patys nenori skverbtis į valdžią, kad užkirstų kelią politinei netvarkai, antimoralinėms apraiškoms. Nušalintojo prezidento R.Pakso pavojingos avantiūros, Premjero daugkartiniai apsimelavimai, buvusio komunistų partijos ideologo perdėtas galantiškumas ir tartiufiškos šypsenėlės, ubagų karaliaus piemeniški svaičiojimai... Šias glaustas charakteristikas galėčiau ilgai tęsti. Ne svetimieji suskaldė Lietuvos visuomenę, pagilino diferenciaciją tarp turtingųjų ir nuskriaustųjų. Tarytum piktosios pragaro dvasios sėja antimoralines piktžoles per savo tarpininkus aukštus pareigūnus.
Teisėsaugos institucijos ypač turėtų vengti politinių skersvėjų, nesivelti į jų sūkurius. Bet ir jose neretai sušlubuoja tiesa ir teisingumas, todėl žlugdo visuomenės pasitikėjimą jų teisine veikla. O ko verti politiniai debatai televizijos laidose, jei jie dažniausiai virsta į asmenines bei grupines rietenas, nepaisant net elementariausių etikos reikalavimą? Tai nedaro garbės nei besiginčijančioms grupuotėms, nei tų laidų vedėjams. Ką jau kalbėti apie kai kuriuos ministrus...
Aš ne prieš polemikas. Juk yra sakoma, kad ginčuose gimsta tiesa. Tačiau ginčai turi būti korektiški, be ypatingos nervinės įtampos, nesisvaidant piktomis, užgauliomis replikomis. Man patinka politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos logiški samprotavimai ir santūrus kalbos tonas, pasaldinami lengvu humoru, taikliomis frazėmis.
Šie metai nepalankūs ne tik žemdirbiams, kai vėlyvosios pavasario šalnos pakando vaismedžių žiedus, kai dažni vasaros lietūs trukdė laukų darbus, menkino derlių, kai gadino poilsiautojų nuotaiką. Gamta irgi kartais prikrečia išdaigų, bet ji pati jas ir ištaiso. Kur kas blogiau, kai kvailas išdaigas krečia valdžios žmonės, kai iš tribūnų pilasi absurdiško melo ir intrigų liūtys, stengiantis apginti partinius, asmeninius ar grupinius interesus, nepaisant tiesos nei teisingumo. (Šituo ypač pasižymi dauguma Liberaldemokratų partijos atstovų.)
Lietuvos žmonių laukia dar vienas rimtas išbandymas: Seimo rinkimai. Ar ir vėl blaškysimės, ar ir toliau klausysimės lakštingalų suokimų? Jau pakankamai prisiklausėme jų per 50 okupacijos metų: gyvenimas nuolat gerėja, šlovingoji komunistų partija sėkmingai diriguoja, o liaudis išvien džiūgauja ir ploja, brisdama vis gilyn į komunizmo liūną. O juk tie patys komunizmo apologetai, žadėję mums šviesų rytojų žemišką rojų, ir dabar, užsėdę valdžios krėslus, vos ne tą patį suokia. Netikėkime, savo galvas ant pečių turėkime! Įsiminkime prezidento V.Adamkaus žodžius, pasakytus jo inauguracinėje kalboje: Lietuvos žmonės išsiilgę moralios valdžios.
Nauja šluota gražiai šluoja tik tada, kai ją valdo ne vien tvirtos rankos, bet ir skaidrus protas. Bendromis pastangomis iššluokime iš valdžių bei visuomenės abejingumą ir vangumą, melą ir apgaulę, pavydą ir gobšumą, korupciją ir aroganciją. Užleiskime vietą tiesai ir teisingumui, meilei ir gailestingumui, vieningumui ir solidarumui ir iškart pajusime, kaip ima šviesėti mūsų tėvynės veidas. Europos Sąjunga ir NATO nemėgsta bet kokio politinio bei moralinio purvo. Sostinė Vilnius gražėja ir atjaunėja. Visa Lietuva lyg feniksas pakilo iš pelenų naujiems skrydžiams į ateitį. Kad greičiau pakiltume visi ligi vieno iš slogios praeities, belieka apsivalyti nuo bet kokio purvo, kuriuo mus apdrabstė svetinos šalies svetima ideologija.
© 2004 "XXI amžius"
|