|
Pilietinei visuomenei - lietuviška talka
Algimantas ZOLUBAS
Sveikintina Prezidento iniciatyva ir žingsnis įsteigiant instituciją, kuri rūpintųsi pilietiniu visuomenės ugdymu. Žinant, kad demokratijos mechanizmą gali valdyti tik išugdyta ir sutelkta visuomenė, kuri ir sudaro valstybę, jai reikalingas ypatingas dėmesys, ugdymui dedamos valstybės ir pačios visuomenės veiksmingiausios pastangos.
Pirmoji Lietuvos Respublika pilietinės visuomenės suformuoti nespėjo, tačiau tautiškai susipratusį, pareigos ir atsakomybės valstybei jausmą turintį pilietį ji išugdė. Pilietinės visuomenės telkimosi pradų apraiška atsirado, kai reikėjo priešintis okupacijoms, siekti atgauti prarastą nepriklausomybę. SSRS, į kurią buvo inkorporuota Lietuva, pilietinės visuomenės nebuvo: buvo sovietskij narod (sovietinė liaudis), demokratiniam centralizmui (komunistų partijai) pavaldi vergų minia. Aktyviai pasipriešinusi okupacijoms, dalis Lietuvos visuomenės buvo sunaikinta ar išblaškyta po užsienį. Atlaikiusi priespaudą, išlaikiusi nepalaužtas ir nesugniuždytas tautines bei pilietines nuostatas, dalis visuomenės yra jau senyvo amžiaus, aktyviai dalyvauti valstybės kūryboje nėra pajėgi. Taigi turime liaudį ir sovietės kompetencijos mokytojus, ugdytojus, vadovus. Vyresnio amžiaus liaudis mokytis, saviugda užsiimti nenori, nes neliko nuostatos nenori priversim, nemoki išmokysim, jaunimas utilitarizmo skatinamas tesiekia žinių, o kasdienybę Vakarų kultūros ir civilizacijos atmatomis užpildo akademinė šviesuomenė, išskyrus labai negausius tikrus šviesuolius, kurie gali duoti ir duoda visuomenei tik tai, ką patys gavo netolimoje praeityje. Neturime šalkauskių, maceinų, dovydaičių, eretų, pakštų, o jų reikėtų dešimtimis. Savaime jie neatsiras, iš svetur nesulauksime, todėl savus turėsime išsiugdyti.
Istorinio likimo bendrystėje gimusi tauta per tą bendrystę ir savo kultūrą yra gyvastinga. Optimali jos būsena yra savoje nepriklausomoje valstybėje, todėl kiekviena tauta siekia kurti savo valstybę, ji tampa valstybės branduoliu. Lietuva, viduramžiais daugiatautė valstybė, 1918 metais buvo sukurta tautiniu pagrindu, tautiniu pagrindu ji atkurta 1990 metais. Taigi Lietuva yra tautinė valstybė. Ir dėl to, kurdami ir tvirtindami demokratinę valstybę, ugdydami pilietinę visuomenę, esminį dėmesį turime skirti piliečių tautiniam ugdymui, nes tik sveikas branduolys (tauta) gali sukurti sau tvirtą kevalą, būstą (valstybę).
Kai kam tautiškumas arba sovietmečiu gavęs negerą atspalvį nacionalizmas demokratinėje valstybėje atrodo kaip svetimkūnis. Iš tikrųjų demokratijos akiratyje nėra tautos, nėra tautybės, yra pilietinė visuomenė, yra pilietybė, todėl ir kyla klausimas dėl kitataučių statuso tautinėje valstybėje. Tačiau tautinėje valstybėje kitataučiai, jei juos istorinio likimo bendrystė šimtmečius siejo su kamienine tauta, tampa kamieninės tautos, tik kitokios kilmės, tautiečiais. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, Vilniaus krašto lenkus pavadinęs lenkų kilmės lietuviais. Kitataučiai, įvairiais būdais tapdami Lietuvos valstybės piliečiais, įsipareigoja šiai valstybei, taigi ir kamieninei tautai. Jie tampa Lietuvos rusais, Lietuvos lenkais, tačiau ne rusais ir ne lenkais Lietuvoje (svečiais). Jie, nepaniekindami savo kilmės, gerbia kamieninę tautą, tvirtina jos, o ne kitos tautos valstybę. Tautinėje, ypač mažos tautos, valstybėje kamieninės tautos misija ypatinga, todėl tautinis ugdymas, kaip pilietinio ugdymo sudedamoji dalis, turi būti prioritetinis, laikytinas pilietiškumo pagrindu.
Pilietinio ugdymo pradus duoda mokykla, ko negalėtume pasakyti apie tautinį ugdymą. Tačiau suaugusiesiems minimo ugdymo mokyklų nėra ir, kaip rodo kitų šalių patirtis, tokios specialiai ir nesteigiamos. Didžioji dalis mūsų visuomenės neišmano apie valstybės sandarą, tapatina valdžią ir valstybę, painioja sąvokas, nežino valdžių pasidalijimo funkcijomis, nenusimano apie jų galias, nevertina savo (piliečių) galių. Iš tikrųjų demokratinėje valstybėje visuomenė kuria ir tvirtina valstybę, visuomenė tvarko jos reikalus per išrinktas valdžias, trumpai tariant, vykdo politiką. Taigi pilietinė visuomenė turi būti politizuota visuomenė, ją reikia mokyti ne tik politinio raštingumo, skatinti politinį išprusimą, bet ir rengti ją politinei veiklai, t. y. valstybės reikalams tvarkyti. O mūsų visuomenės (sovietinio mentaliteto liaudies) didžioji dalis nėra skaičiusi pilietiškumo pradžiamokslio ir pagrindinio valstybės įstatymo Konstitucijos, partijų programos ir jų ideologija jai tėra tik nereikalingas priedas prie jų pažadų ir dalijamų blizgučių
Kaip sukurti tokią visą visuomenę apimančią tautiškumo ir pilietiškumo mokyklą, kaip surasti tiek mokytojų? Atrodytų, tai neįveikiama užduotis. Tačiau jei tautoje radosi galių atkurti sužlugdytą valstybę, jų turi rastis valstybingumą išlaikyti. Tos galios ne akademijose, ne valdžiose, o tautoje.
Poetas, prozininkas, publicistas, diplomatas Petras Babickas, gyvendamas Brazilijoje, rašė (J. Prunskio red. knyga Mano pasaulėžiūra, Čikaga, 1958): Talka! Tas žodis taip primena Lietuvą. Vaidila, lietuvė, prie ratelio mokanti vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova. Talka telktinis darbas, nemokama pagalba, padėjimas dirbti, pagelbėjimas. Lietuvoje, ypač kaime, sunkesnius, pavieniui neįveikiamus darbus atlikdavo talkomis. Tai kūlimo, linarautės, kelių taisymo darbai, talkomis Lietuvoje buvo statomos gražiausios bažnyčios. Talkomis buvo atliekami ne tik ūkio darbai, bet ir tautos bei jos valstybės kūrybos bei gynybos darbai. Ar ne talkos buvo knygnešystė, savanorystė gynybai, partizaninis pasipriešinimas, Sąjūdis, Sausio 13-osios ypatinga, stebuklui prilyginta, talka.
Iškilus tikram poreikiui, talkai organizuoti nereikia kokių ypatingų paskatų iš viršaus, jai savaime telkiasi apačios, kurios, išskyrus talkininkų moralinį pasitenkinimą, nelaukia ir nesitiki kitokio atlyginimo.
Dvyliktais atgautos nepriklausomybės metais Lietuvoje pradėjo kurtis vietos bendruomenės. Jos kuriasi kaip pilietinio pasipriešinimo iškreiptai savivaldai iš viršaus dariniai (savivaldybėse seniūnai ne renkami, o skiriami administracine tvarka). Matydami biurokratų norą valdyti, o ne tarnauti žmonėms, jų neveiklumą, nepajėgdami kovoti su biurokratinėmis užkardomis pavieniui, žmonės jungiasi į bendruomenes, pradeda vykdyti tikrą savivaldą. Bendruomenėje pajutus savo galią, piliečiams kilo poreikis aiškintis savo teises ir pareigas, mokytis politinio raštingumo, taikyti jį bendruomeninėje veikloje. Šiuo metu susikūrusių vietos bendruomenių jau yra per 400. Iš tikrųjų bendruomenės ir yra talka pilietinei, tautiškai susipratusiai visuomenei ugdyti, jos yra pilietinės visuomenės ląstelės, pilietinio ugdymo mokyklos užuomazga. Tariamas visuomenės nenoras mokytis bendruomenėse dingsta, nes mokytis skatina ne kokia prievarta, o kilnaus tikslo siekis.
Sovietmečiu įvairiuose darbo kolektyvuose bendruomeniškumas buvo tik regimybė, nes bendravimas rėmėsi ne į bendraujančiųjų, o į valdžios siekius. Tuose kolektyvais pavadintuose dariniuose iš tikrųjų bendravo ne asmenybės, o jas maskuojančios kaukės, bendravimas buvo dirbtinis, tarpo susvetimėjimas. Kaukėms nukritus, susvetimėjimas iškilo į viešumą. Kuriamose bendruomenėse, kuriose jų narių siekiai bendri, prasideda visavertis bendravimas, susvetimėjimas nyksta.
Tikėtina, kad Prezidento rodomas ypatingas dėmesys pilietinei visuomenei ugdyti neliks be pėdsako, padės visuomenei keltis iš tūnojimo, abejingumo tautos ir jos valstybės reikalams. Jei bendruomenėse įžvelgiame visą visuomenę apimančios pilietiškumo mokyklos užuomazgą, tikrą lietuvišką talką, tikėkime, kad sulauksime ir jos vaisių. Prezidento įsteigtam Pilietinės visuomenės institutui reikėtų palinkėti skatinti tolesnį bendruomenių kūrimąsi, remti jų veiklą, puoselėti minėtąją talką.
© 2004 "XXI amžius"
|