|
Pergalės ir pralaimėjimai
Gražina TRIMAKAITĖ
Didelis pralaimėjimas būtų konservatizmo sunykimas Lietuvoje, tad pasižvalgykime, ar jis nenyksta. Apie tai, kas yra konservatizmas prieš trejus metus vyko pokalbis vienoje Moterų lygos konferencijoje ir moterų konservatorių konferencijoje Aš konservatorė. Tai buvo senokai, tad dabar trumpai prisiminkime, kad konservatizmas tai ne atbulavimas, kaip kai kas vaizduojasi, tokį žodį išgirdę ir sieja su inercija ir stabdymu. Žodžiu, procesus reikią stabdyti, kad pasaulis per toli nenušuoliuotų nesusimąstydamas. Tarsi girnapusė kabo ant pasaulio procesų ir prilaiko karštakošius. Taip tikrai ne vienas mano ir, laimei, taip nesielgia, nes konservatizmas, jeigu ką ir stabdo, tai labai atsirinkdamas, ir būtent pagal amžinumo kriterijų. Kažkaip Lietuvoje šita jo savybė beveik intuityviai buvo pajusta. Niekas nė nebandė neigti ar abejoti, kad Lietuvos Sąjūdis yra konservatyvus judėjimas. Tuo tarpu į Rytus nuo mūsų dar iki šiol konservatoriais vadinami stalinistai. Žodžiu, konservatoriai tai pasikeitimų stabdytojai, ir nesvarbu, kokių nei kuria kryptimi einančių. Lietuvoje irgi kai kas išvedžiodavo: konservatyvus judėjimas ir reformos. Priešai ir savi jautė, kad jis konservatyvus, nes rėmėsi konservatyviomis idėjomis ir kaip tik jos jam suteikė veržlumą. Žinome, kad jis inicijavo konservatyvią partiją, kuri irgi tiek yra veržli, kiek neatitrūksta nuo konservatyvių idėjų, o kitaip vyksta stagnacija.
Konservatyviosios idėjos yra amžinos. Jos yra galingos savo tikroviškumu, ir iš to atsiranda veržlumas. Vilius Bražėnas, kurį daug kas pažįstame, sako: Jiems (nekonservatoriams) yra daug sunkiau, nes jiems reikia meluoti, o mes atsiremiame į tikrovę tuo reikia mokėti naudotis. Aniems kiek energijos melą sugalvoti, paskui dangstyti, kad yla iš maišo nelįstų, o konservatoriams tik paimti, kas tikrovėje paduota, ir kūrybingai naudotis. Aišku, kad paėmimas ir naudojimasis taip pat yra darbas, tik jo pobūdis yra kitoks.
Ar yra konservatizmas Lietuvoje? Ko gero, labai silpnai ir labai menkai suvoktas. Taip pat ir partijos yra ne visai tikros. Pirmojoje Respublikoje buvo dvi konservatyvios partijos: krikščionys demokratai ir tautininkai. Abi stiprios, abi valdžiusios ir abi tikrai reiškusios tai, kuo sakėsi esančios. Krikščionys demokratai tikrai buvo krikščionys, sau ir visuomenei diegė atitinkamas vertybes. Tautininkai irgi tikrai tikėjo, kad tautiškumas yra vertybė, siekė tautos vieningumo ir tautinės valstybės klestėjimo ir net nepuolė į pragaištingą kraštutinumą į kitų tautų niekinimą ar žeminimą. Toks buvo to laiko konservatorių darbas, ir buvo rezultatai. Negalime nuneigti, kad bolševizmo katastrofą tauta pasitiko būdama tikinti ir vertinanti lietuvybę bei valstybę. Tik ilgų metų žiaurios represijos išmušė tas vertybes iš galvų, bet dar ne visai išmušė. Greičiau sugrūdo pasąmonėn ir ten jas paliko. Sąjūdis ar kažkas kitas Sąjūdžio pagalba jas išlaisvino, o ką dabar su išlaisvintomis darome ir ar ne greičiau jas išlaisvintas naikiname dairomės po Antrąją Lietuvos Respubliką.
Ar yra konservatyvių partijų? Visas glėbys krikščionių ir krikščioniškųjų demokratų. Yra merdintys tautininkai, bet ir jie dar sugeba jungtis ir dalytis. Yra politiniai kaliniai ir tremtiniai, neseniai frakcija pavirtę, kurie taip pat yra konservatyviajame sparne. Pagaliau visus konservatyvius polėkius apimti pretenduojanti, o gal ir apimanti, Tėvynės sąjunga, kuri dabar taip pasivadino, kad viską atspindėtų.
Pavadinimų netrūksta, tiktai Antrajai Respublikai ir jos partijoms būdingas bruožas yra tai, kad pavadinimai dažniausiai reiškia norą jais prisidengti ir paslėpti kitokią esmę, kuri visų yra beveik vienoda. Tokia yra realybė, ir ji kilusi ne iš Antrosios Respublikos vidaus, o yra jos projektuotojų iš kitos valstybės darbo sėkmė. Laumžirgio plane yra parašyta, kad visos partijos turės būti fiktyvios ir tai sukels žmonių nepasitikėjimą partijomis. Kurios stengiasi būti savimi tikrai konservatyvios tos yra intensyviai žlugdomos, ir pavyksta padaryti, kad jų veikla būtų vos ne vienos nesėkmės. Nežinau, ar buvo kokių nors krikščioniškos demokratijos siekių tą pavadinimą turėjusioje partijoje, bet pakankamai lengvai pavyko ją išbarstyti. Ji turėjo gerų žmonių, gal net daugiau negu reikėjo jai. Verčiau būtų geri žmonės iš karto stiprinę Tėvynės sąjungą, bet taip įvykti negalėjo, nes pagal Laumžirgį nebuvo numatyta, ir vyko pagal jų planą.
Užsienio įtaka Lietuvai buvo ir Pirmojoje Respublikoje: ir techninės, ir visokios galimybės. Techninės radijas, televizija. Netechninės per okupacijos metus vis dėlto labai aplamdytas vertybių supratimas. Užslėptos išbuvusios per aną laiką konservatyviosios vertybės, atrodo, pagal Laumžirgį išleistos į laisvę tam, kad būtų sunaikintos. Nelaisvėje jos kaupėsi. Išlaisvintos paliktos nesaugios. Norint jas apsaugoti, po pirmos euforijos būtų reikėję ugdyti žinojimą. Turėjo būti gausūs teoriniai darbai, įvardijantys vertybes, kad po pirmo džiugesio jos neklaidžiotų be vietos, bet būtų suvoktos ir būtent suvoktos apimtų kuo daugiau žmonių. Pirminio džiugesio pavertimo žinojimu beveik nebuvo arba visiškai nebuvo. Intuityvaus džiugesio apimti žmonės greit išblėso. Gal penki, gal dešimt procentų tiek dabar skaičiuojame konservatizmo rėmėjų Lietuvoje tie iš pat karto turėjo ir džiaugsmą, ir suvokimą: tie išlikome iki šių dienų. Jeigu suvokimą būtų įgijęs didesnis žmonių skaičius, tai ir Lietuvą dabar matytume kitokią, visai kitokią. Taip būtų įvykę be laumžirgiško kišimosi. Jiems veikiant Lietuvoje buvo didinamas nesusigaudymas ir begalinės patyčios iš visko, kas verta pagarbos. Tą matėme ir manėme, kad taip turi būti. Mums buvo įrodinėjama, kad tai yra laisvė ir demokratija, o iš tikrųjų tai buvo aršus despotizmas. Visi žmonės iki šiol palikti be objektyvios informacijos ir dar įtikinėjami, kad gera informacija yra vienakryptė, neobjektyvi. Jaunimas įtikintas, kad savęs naikinimas yra tobula laisvė, ir mokytas vergauti nedorybei.
Taip buvo naikintos Sąjūdžio išlaisvintos konservatyviosios vertybės, ir turime rezultatą, ir sprendžiame, kaip jį pavadinti, pergale ar pralaimėjimu.
Atrodytų, pralaimėjimas yra akivaizdus. Kaip sakiau, partijos yra daugiau vardai negu tikrovė. Net galima pamanyti, kad geriau jau tos, kurios nors ir blogą sako, bet nors tą, ką iš tikro galvoja, kaip Uspaskich, kuris sako, kad visi lietuviai netikę ir jiems reikia ruso valdovo. Ar todėl jis populiarus, kad nemeluoja? Ar mes jau įtikinti, kad tokio valdovo mums reikia ir tautinė savigarba išgaravusi? Tariamai ar tikrai rusą apgaudinėję, iš okupacijos metų išėjome kitko nemokėdami, tik apgaudinėti, ir gal iš čia kyla toji gausi mūsų dabarties mimikrija: mokame apsimetinėti kai kuo, bet nesistengiame būti, ypač konservatoriais.
Pralaimėjusi atrodo ir visuomenė. Sunykus tautinei savigarbai ir tautiškumo poreikiui, niekas nesulaikys jaunimo sklidimo pasaulyje ir aišku, nutautėjimo. Raminamės, kad bus sugrįžtančiųjų, bet turi atsirasti Lietuvoje sąlygos gana geram gyvenimui. Jei išvyktų tautiški patriotiški jaunuoliai, jie uždirbtų pinigų, grįžtų ir kurtų gyvenimą vietoje. Išvykę kosmopolitai grįžti neskubės. Negerės be jų pasilikusi ir Lietuva. Šalyje skurdo nenykimas kažkurių globalistų budria akimi bus ir toliau prižiūrimas. Lietuva skirta išnykti, todėl nebus leidžiama skurdui joje sumažėti. Priešingai negu okupacijos metais, kai Lietuvoje buvo palaikomas arba leidžiamas išlaikyti aukštesnis pragyvenimo lygis. Specialiai palaikytas, o mes tą vadinome ruso apgavimu. Greičiau tai buvo paskata kolonizuoti: iš skurdesnių imperijos dalių vyresni broliai mielai traukė į Lietuvą ir atgal negrįžo. Dabar bus rūpinamasi, kad skurdo per daug nesumažėtų ir nematytų galimybės į Lietuvą sugrįžti išvykęs jos jaunimas. Rūpinsis Rytai, rūpinsis Vakarai, nes tokia yra pasaulinė mažų tautų naikinimo tendencija, vadinama globalizmu. Žinoma, tai pasaulio valdančiųjų tendencija, o ne visų žmonių. Kiek tikro konservatizmo ir amžinų vertybių jausmo yra Vakaruose, gal papasakos kada nors mūsų pasiuntinys, deja, vienintelis geras ir sąžiningas mus aplankysiantis iš Europos Parlamento Vytautas Landsbergis. Aname EP dirbęs sakė, kad ten atmosfera nepalyginti geresnė už mūsų, o kaip bus naujai išrinktajame, to dar nežinome. Ir aname materialistai prieš EPP (Europos liaudies partiją) susivienijo dėl Konstitucijos preambulės ir Dievo joje nepaminėjo. Socialistai ir liberalai tas pats materializmas. Konservatyvioji EPP apima visą, ir idealiąją tikrovę, bet nors ji ir didžiausia, materialistams susivienijus, netenka persvaros. O į naujai išrinktą EP, reikia manyti, ne mes vieni nusiuntėme govėdą uspaskichinių, paksinių, prunskinių ir tiktai vieną tikrai lemtą žmogų.
Visuomenės pralaimėjimas jaučiasi ir spaudą paskaitant. Ne gausią bulvarinę, bet tą, kurioje gali pasirodyti konservatyvioji mintis. Tikrai konservatyvūs yra XXI amžius ir Tremtinys, kuriuos visi privalėtume skaityti. Jie sąžiningi, bet ten nesusikaupia visas Lietuvos, ypač jaunesnės kartos intelektas. Šio galima paieškoti Naujajame židinyje Aiduose, o šiek tiek, labiau politine kryptimi, žurnaluose Veidas, gal ir Ekstra. Pastaruosius paskaičius, pasilieka įspūdis, kad leidinių yra per daug ir sunkiai sugalvojama, ką į juos rašyti. Nėra arba beveik nėra konservatizmo. Yra gudrūs žmonės, mokantys vartalioti mintis ir rašyti, bet jiems trūksta sąžiningumo. Jie parsiduoda. Jie neima iš tikrovės ir nesiunčia savo rašinių tikrovei, bet iš neegzistuojančių daiktų kuria kitus neegzistuosiančius. Stebinantis vartaliojimas kokie yra gabūs žmonės, kad iš nieko sukuria tiek panašumų į kažką, tariamą teisybę. Būdingiausias politinis apgaudinėjimas yra atkaklus neigimas, kad įvykiams Lietuvoje daug įtakos turi užsienis. Visi procesai nagrinėjami tarsi vykstantys savaime, vietoje ieškoma kaltų ir nekaltų ir randama vis daugiau kaltų, o iš tikrųjų veikia Laumžirgis. Bene būdingiausias šiuo atžvilgiu yra Kitas pasirinkimas su savo internetine svetaine ir Baltijos kelio laikraščiu. Ten yra intelekto (vien Vytautas Radžvilas ko vertas), bet trūksta sąžiningumo. Jų dominuojantis teiginys, kad partijos valdė, kad partijos kaltos ir visos vienodos. Tai aiški netiesa. TS bandė valdyti net ir valdžios neturėdama, bet dėl žinomų ir suprantamų priežasčių sunkiai nugalėjo trukdymus. Besimainantys komunistai net nebando valdyti, nes yra valdomi; geriausiu atveju atlieka buvusį Sniečkaus Lietuvoje vaidmenį, kuris padarė ir šį tą gero arba mažiau blogo negu galėjo padaryti. Deja, tokia yra paradoksali tikrovė kuo arčiau valdžios, tuo mažiau laisvės. Tiesa, kad ir savi žmonės veikia, bet veikia atitinkamomis sąlygomis, kai laumžirgiai šokinėja, ir tai visai ne tas pats, kaip dirbti pačiam turint savo šalyje visą galią, o su užsieniu santykiai tik tokie, kokių pats pageidauji. Šią tikrovę iškreipus, atsirastų daug beverčių samprotavimų, kurie taptų tikroviški ir vertingi tik minimą aplinkybę pažymėjus. Reikėtų realių svarstymų ir tyrimų: kiek buvo palikta stipresnės nenumaldomos jėgos galimybių, kaip jomis pasinaudota. Tokia veikla buvo, kai Landsbergis buvo arčiau valdžios kaip gabus ir geros valios politikas, bet užtat matėme ir baisias pastangas jam pašalinti.
Kaip jau sakiau, intelektualesnę spaudą paskaitęs, gali pamatyti, kad yra daug gabių žmonių, bet prievarta ar savo valia jie nėra sąžiningi, todėl konservatizmas toje srityje nelaimi. Darosi net nejauku, kai ir dabarties klausimais tenka remtis Viliaus Bražėno mintimis.
Maži konservatyviosios spaudos tiražai irgi rodo konservatizmo pralaimėjimą visuomenėje, nes jeigu jis laimėtų, tai žymiai didesnė visuomenės dalis skaitytų konservatyviuosius leidinius, o dabar ši spauda beveik nulinė. Kurie esame atsparūs, galime dėl humoro paskaityti bulvarinę, bet tai nėra nepavojinga, ypač nemokantiems ar neturintiems laiko viską įvertinti protu arba šiaip mažiau savarankiškiems: žmogus net nepajunta, kad perėmė iš bulvarų kokį nors labiau užslėptą nepalankų galvojimą. Viską reikia patikrinti protu ir tik taip skaityti, o konservatyvioji spauda šiuo požiūriu yra atostogos: galima skaityti ir viską priimti.
TS vis vien dar yra gera partija, ir mes už ją balsuosime. Jeigu nusiviliame vadovybe, tai dar nereiškia, kad partija visa yra bloga ir negali kai kuriose sferose veikti kaip konservatyvioji. Kol yra konservatyvumo partijos viduje, kol jo yra visuomenėje, partija turi bent jau pasidažyti juo, o tai yra daugiau negu tik pasivadinti. Aš jau girdėjau įspėjimą ar priekaištą TS: Netapkite dar viena tik tautiškai pasidažiusia pragmatiškai liberalia partija.
Dar netapta. Apie vadovybę jie patys turi žinoti, kas yra jų širdyje, bet beveik neabejotina, kad partijos kūne yra konservatizmo. Tą rodo balsavimai partijos viduje, reitingai ir šiaip žinomos nuotaikos. Jos nerėksmingos, bet tikrai esančios. V.Landsbergis vienoje ar net keliose paskutinėse konferencijose, kai dar buvo pirmininkas, partijos skirtingumą nuo kitų gana kukliai apibūdino: daugiau padorumo. Kai partijoje yra daugiau padorumo, ką nors laiminčiai partijai atsiranda galimybės paremti padoresnius žmones ir taip jų skaičių didinti. Ir visai netiesa, kad partijos nariai bereikšmiai ir tik tarnauja prastumti į Seimą savo vadus. Netiesa, nes vadai partijai tarnauja. Kai jie eina arčiau valdžios, partija, jos skyriai gali egzistuoti ir veikti. Jeigu TS taptų neparlamentine partija, veiklos galimybės sumažėtų ir skyriuose. Visi stenkimės, kad taip neatsitiktų, net jeigu ir matome kartais arti valdžios ne visai tinkamų žmonių; jeigu matome tinkamus tuo geriau. Veikia visas partijos kūnas, ir todėl teisus pasirodė V.Bražėnas (vis tas pats nepasenstantis ): Jokiu būdu iš partijos neišstokite, bet pasilikite ir darykite įtaką. Partijoje yra gera dauguma, ir ji vis didėja, nes į nevaldančią partiją mažiau stengiamasi infiltruoti. Yra trauka tų, padoresniųjų, tad pagal Vytauto Landsbergio palinkėjimą, TS turi būti padorumo sala tegul kol kas dar tebesiautėjančiame nedorumo vandenyne. Žinoma, siekiant, kad bjaurastis būtų tik sala arba jos visai nebūtų.
Daug pokyčių meistriškai daroma Tėvynės Sąjugos nenaudai.
Tai irgi patikinimas, kad ji vis dar tebėra gera, nes prieš ją kovojama:
kaip ir seniau tebėra taikiklyje. Jeigu ji pralaimėtų nepatekusi
į Seimą, ar tada būtų galas konservatizmui Lietuvoje? Tikriausiai
to nebūtų, bet sunku būtų, ir to tikrai neturėtume leisti.
Pagal pranešimą, skaitytą Lietuvos moterų lygos
konferencijoje Palangoje 2004 m. rugsėjo 11 d.
© 2004 "XXI amžius"
|