| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Nepažįstamoji Lietuva Kinijos mokslininkė po pusmečio viešnagės Alfredas GUŠČIUS
Gegužės-rugsėjo mėnesiais Lietuvoje stažavosi mokslininkė iš Kinijos profesorė Huang Ling Ju. Jos mokslinių interesų objektas pasaulio religijų savitumas, istorija ir dabartis. Viešnią priėmė ir globojo Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimo centras bei Lietuvos judaistikos tyrimų centras. Daug dienų H.Ling Ju bendravo su universiteto mokslininke, istorijos mokslų daktare Aldona Vasiliauskiene. Aišku, viešnia iš Pekino nemokėjo lietuvių kalbos, vilnietė kinų. Bet Huang (toks viešnios vardas) gerai moka anglų, Aldona - blogai. Kaip susikalbėti ir bendrauti? Pasirodo, abi gana gabios tarptautinei hieroglifų kalbai įvairiausioms rodyklėms, linijoms, schemoms, o tuo labiau skaičiams, kurie šioje kalboje dominavo, nes jais reiškiamos minutės, valandos, dienos buvo reikalingiausios. Į talką atėjo ir universalus garsų, mimikos mokslas. Po penkių mėnesių pekinietė ir vilnietė bendravo daug lengviau. Viską lemia intuicija, didelis noras viena kitą suprasti. Aišku ir tai, kad jau pirmomis pažinties dienomis dr. A.Vasiliauskienė sugebėjo užkrėsti viešnią (Kinijos visuomeninių mokslų akademijos Pasaulio religijų instituto profesorę) savo pastarųjų metų moksline aistra dvasininko, politiko, mokslininko, kankinio arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo, veiklos, kūrybinio palikimo, jo tragiško likimo tyrinėjimu bei pastangomis keliant šią asmenybę į altorių garbę, t.y. siekiant, kad kuo greičiau būtų užbaigta jo beatifikacijos byla. Dr. A.Vasiliauskienė pasistengė parodyti viešniai Lietuvoje turbūt viską, kas susiję su šia iškilia asmenybe. Stovėta Madagaskaro kaime arkiv. M.Reinio gimtinėje (Utenos r.), rymota Daugailių bažnyčios šventoriuje prie simbolinio kapo, apžiūrėta arkivyskupui skirta ekspozicija šio miestelio pagrindinės mokyklos muziejuje, Vilniaus KGB rūsiuose-muziejuje baisėtasi kančiomis, kurias čia patyrė sovietų valdžios represuotieji, tarp jų ir arkiv. M.Reinys (nukankintas Vladimiro kalėjime 1953 metais). Viešnia supažindinta net su uteniškiais spaustuvininkais, neseniai išleidusiais bibliografinę istorikės knygą apie arkiv. M.Reinio gyvenimo svarbiausius faktus. Nors Huang tyrinėja religijas, tačiau apie vienuolius bazilijonus ne ką težinojo. O jie yra dar viena dr. A.Vasiliauskienės mokslinės aistros sritis: rengiamos konferencijos Lietuvoje ir Ukrainoje (šv. Bazilijus Didysis yra labai populiarus tarp Rytų apeigų katalikų unitų), leidžiami leidiniai, organizuojami religiniai jubiliejai, dalyvaujama unitų pamaldose. Vieną sekmadienio rytą ir Huang atsidūrė Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje, kur buvo aukojamos unitų šv. Mišios. Atsirado mokančių anglų kalbą ir kinei buvo sklandžiai pakomentuota liturgijos eiga. Giesmių nereikėjo komentuoti, nes Huang yra muzikali ir jos ją savaime žavėjo. (Dėl aiškumo reikia pasakyti, kad pati Huang irgi linksta į krikščionybę; mūsų šventovėse ji žegnojosi, klaupėsi.) Huang sužinojo ir tai, kad 2017 metais bus švenčiamas 400 metų jubiliejus, kai Ivanas Kuncevičius (vėliau tapęs šventuoju Juozapu) įsteigė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, ir tai buvo pirmoji tokio pobūdžio religinė struktūra, įsteigta Lietuvoje, nes ir jėzuitų, ir marijonų, ir dominikonų, ir kiti ordinai bei kongregacijos yra atvežtiniai dariniai. Ryškų veiklos pėdsaką bazilijonai paliko Šiaulių krašte. Žemvaldžių brolių Beinorių pakviesti, jie apsigyveno Šiaulių pašonėje, pastatė bažnyčią, mokyklą. Ta vietovė buvo pavadinta pagal jų vienuolijos vardą Bazilionais. Ir čia A.Vasiliauskienė rūpinosi bazilijonų renesansu, mini sukaktuvines datas, rengia konferencijas, į istorijos studijas įtraukia mokyklos mokytojus, moksleivius. Suprantama, ir Huang čia apsilankė. Ir nepasigailėjo. Keliaudama po apylinkes, išvydo keistą aukštumą Kryžių kalną, šalia gyvenančius romius vienuolius pranciškonus. Lankėsi ir Šiauliuose, susitiko su miesto universiteto humanitarais bei miesto valdžios atstovais. Įdomų potyrį Huang išgyveno liepos mėnesį. Dr. A.Vasiliauskienės pažįstamas diakonas Andrius Šukys jas abi pakvietė į ypatingą ir brangų jam gyvenimo įvykį įšventinimą į kunigus. Huang pirmą kartą pamatė katalikiškas įšventinimo į kunigus apeigas. Jos vyko Panevėžio Katedroje, buvo daug kunigų, keli vyskupai, daugybė tikinčiųjų. Galbūt Huang įspūdingiausiai atrodė diakonas Andrius, kryžiumi gulintis ant presbiterijos grindų, paskutinį kartą apmąstantis savo pasirinkimą ir dar turintis teisę atsikelti ir pasakyti: Ačiū už pasitikėjimą, bet ne, negalėsiu būti kunigu, išeinu Diakonas Andrius taip nepasielgė ir atsistojo jau būdamas kunigu. Ta pačia proga Huang turėjo galimybę išsamiau susipažinti su buvusio Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko gyvenimu ir nuveiktais darbais. Tą pačią dieną Panevėžyje Huang buvo nuvesta į kitą šventovę į ypatingus Lidijos ir Sigito Stankūnų namus. Ir čia degė žvakės, skambėjo religinė muzika, giesmės. Sigitas nesididžiuodamas traukė giesmę po giesmės, vis vieną už kitą gražesnę. Muziką giesmėms jis kuria pats, žodžius parenka iš žymių poetų kūrybos lobyno, tarp jų ir iš poetės Elenos Mezginaitės, atėjusios tos dienos priešpietę į jo namus Panevėžio balsui aprašyti šio jaukaus renginio, kurį Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė ir mokytoja ekspertė Lionė Lapinskienė gražiai pavadino Tu sustok, pakalbėk su žole . Iš tiesų buvo kalbama ir lyriškai (klierikas Justas Jasėnas skaitė savo eiles), ir kultūriškai (dr. A.Vasiliauskienė trumpai apibūdino savo pastaruoju laiku nuveiktus darbus, papasakojo apie Huang stažuotę Lietuvoje). Viešnios pradėta teirautis apie moterų gyvenimo ir kultūrinės bei politinės veiklos sąlygas Kinijoje. (Kalbos barjerą padėjo įveikti L.Stankūnienė, anglų kalbos specialistė.) Matydama tokį aktyvumą, viešnia apibendrino: Moterys Lietuvoje turi viršų, pas mus visur pirmauja vyrai. Moterys (dukterys) pirmiausia turi klausyti tėvo, paskui vyro, o galiausiai sūnaus. Huang pamatė ir mūsų laikinąją sostinę, susitiko su kazimierietėmis, su marijonais ir jėzuitais, apžiūrėjo Arkikatedrą, Pažaislio ansamblį, grožėjosi M.K.Čiurlionio paveikslais, liaudies meistrų išdrožtais velniais Kad iš arti pajaustų katalikų šeimos dvasią, buitį, Huang kelioms dienoms buvo apgyvendinta Onos ir Raimondo Mišeikų namuose Raudondvaryje. Stebėjo šeimą, susibūrusią vakarinių maldų, prie stalo šventinant maistą Kinijos profesorė, lankydamasi Kaune, taip pat užsuko ir į XXI amžiaus redakciją. Redaktoriaus pavaduotojas Romas Bacevičius mokslininkei papasakojo apie laikraštį, sakė, kad jame nemažai rašoma ir apie jos šalį, Kinijos katalikų ir politinę padėtį. Huang padovanojo redakcijai keletą žurnalų apie Kiniją. Profesorė iš Pekino sakė, kad labai domisi pasaulio religijomis, todėl ieškodama literatūros apie tai, vienoje knygoje rado paminėtą Lietuvą. Bet tik paminėta, o nieko išsamiau apie šią šalį prie Baltijos jūros. Tada pradėjusi ieškoti bet kokios literatūros kinų kalba apie Lietuvą, bet niekur neradusi net menkiausios knygelės. Jai kilo mintis stažuotės vieta pasirinkti Lietuvą. Profesorė Huang sakė pastebėjusi, kad mūsų šaliai didelės įtakos turi religinė kultūra, esą, jos manymu, daug švenčių, papročių susiję su religija. Per visą buvimo Lietuvoje laiką Huang elektroniniu paštu siųsdavo straipsnius į Kinijos laikraščius, pasakodavo apie savo patirtus įspūdžius. Grįžusi žadėjo viską apibendrinti ir sudėti į knygą. Gaila, kad atsiradusia proga pasireklamuoti Lietuvai didžiulėje Kinijoje niekas nesusidomėjo, o profesorės iš Pekino globa buvo vien dr. A. Vasiliauskienės rūpestis. Daug kur pabūta, daug kas pamatyta, išgirsta. Net linksmintasi šventėse, pavyzdžiui, Kupiškio rajono Palėvenės religinio meno festivalyje Sielos ilgesys. Garsas apie pekinietės apsilankymus greit pasklisdavo, žurnalistų dėmesio netrūko. Vietinė spauda noriai aprašė jos viešnages. Rugsėjo 20 dieną išskrisdama iš Lietuvos, Huang išsivežė ir šūsnis istorinės medžiagos, leidinių ir glėbį įspūdžių. Remdamasi pirmaisiais, rašys mokslinį darbą, iš antrųjų gims knyga apie Lietuvą, jos gamtą, žmones, tikėjimą. Lauksime. Didelė ir maža tautos geriau pažins vieną kitą. Dr. A.Vasiliauskienę draugystė su pekiniete Huang Ling Ju irgi praturtino. Jos darbo kalendoriaus sąsiuvinyje mirga marga kinų hieroglifai vienus įrašė viešnia, kitus kopijavo pati. Kaip kinų kalba vadinti ir tarti savaitės dienas, mėnesių pavadinimus, skaičius iki dvidešimties ir kai kuriuos buityje vartojamus žodžius, lietuvė jau moka. Analogiškus mokslus išėjo ir viešnia iš Pekino. Tiesa, nepasidavė įveikiamas kreipinys prašau, ji vis sakydavo ne ačiū, motyvuodama tuo, kad tik ji viena taip sakanti, todėl jos pasakymo niekas nepamirš Dr. Aldonos Vasiliauskienės ir Onos Mišeikienės nutraukos
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |