Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Merkinės dekanate

„Pilnų namų“ bendruomenė dalijasi tiesos posmais

Poezijos knygos „Žodžiu sparnuotu skelbiame gyvenimą” viršelis

Nemunaitis. Čia pristatyta „Pilnų namų“ bendruomenės narių ir bičiulių poezijos knyga „Žodžiu sparnuotu skelbiame gyvenimą”. Tai socialinio paribio žmonių: narkomanų, buvusių kalinių, alkoholikų, benamių, našlaičių, besiglaudžiančių minėtoje bendruomenėje, poezijos rinkinys – pirmasis tokio pobūdžio mūsų tautos literatūros istorijoje. „Socialinės atskirties poetai – tai gyvenimo šaukliai, suprantantys, jog kiekviena blaiviai nugyventa diena - žygdarbis!“ – rašoma poezijos rinkinyje. Čia atvirai kalbama apie gyvenimą, aprašomas nuosmukis ir kasdienybės priklausomybių skausmas. Bet čia, kaip niekur kitur, suspindi noras atsitiesti, keistis, pradėti gyvenimo rekonstrukciją, kreipti žvilgsnius į Dievą. Anot autorių, tik Kristus gali peržengti jų gyvenimų lūžius, juos perkeisti ir pakviesti į katalikiškos bendruomenės gyvenimą. Savo kūryba dalijasi ir bendruomenės savanoriai, noriai įsitraukiantys į bendruomenės veiklą, kasdienybę, misiją, ištiesiantys pagalbos ranką.

Bendruomenė

Tai katalikiška bendrija, vienijanti tikinčiuosius, trokštančius liudyti, visų pirma atstumtiesiems ir nusivylusiesiems, išganymo viltį, siekiančius nuolat atsinaujinti Dvasioje, subręsti krikščioniškam pašaukimui ir drauge tarnauti Katalikų Bažnyčios Lietuvoje atsinaujinimui. Bendruomenė įsikūrusi Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje. Siekiama išmokti padėti nelaimingiesiems, kenčiantiesiems ir kamuojamiems įvairiausių priklausomybių. Bendruomenės nariai vakare ir ryte renkasi į koplyčią kalbėti Dievo tautos liturgines valandas (brevijorių), dalyvauja šv. Mišiose. Skatinamos dvasinės pratybos, gilinamas arba surandamas tikėjimas, rūpinamasi intelektualiniu ugdymu. Nariai vyksta į ekskursijas, organizuoja kultūrines programas, talkina klebonui sielovados darbuose, atlieka ūkinius darbus. Pačią bendruomenę sudaro pasišventusieji broliai ir besirengiantieji pasišvęsti, globotiniai arba atliekantys reabilitaciją asmenys. Bendruomenė turi savo ženklą ir drabužius. O jos šūkis – Gailestingumas ir Ištikimybė.

„Pilnų namų“ bendruomenės pagrindinis tikslas, kad įvairiausių problemų kamuojamas žmogus, apsigyvenęs bendruomenėje, būtų evangelizuotas, priimtų ar pagilintų tikėjimą, pradėtų vaduotis iš priklausomybių ir rengtųsi sugrįžti į savarankišką gyvenimą arba pasišvęstų bendruomenės atliekamai tarnystei. Tokia veikla Nemunaičio parapijoje vykdoma jau nuo 1997 metų, kai į šią parapiją buvo atkeltas kun. Valerijus Rudzinskas.

Bendruomenės nariai trokšta per bendrą krikščionišką gyvenimą būti Dievo gailestingumo ženklu labiausiai nusivylusiems ir atstumtiesiems. Viešpaties troškimas „kad mano namai būtų pilni” (pgl.Lk 14, 24), kupinas viltį nešančio Dievo gailestingumo net ir patiems silpniausiems bei atstumtiesiems, tapo šios bendruomenės įkvėpimo šaltiniu. Iš čia ir kilo pavadinimas – „Pilnų namų“ bendruomenė. Ji turi nemažai savanorių, talkininkų, kurie noriai įsitraukia į veiklą, padeda.

Darbai parapijoje

Daugelis Nemunaičio miestelyje gyvenančių šios bendrijos narių turi potraukį menui. Vieni mėgsta tapyti, kiti mielai kažką daro iš medžio. Tretieji griebiasi plunksnos ir savo jausmus išlieja popieriuje. Poetinį žodį mėgsta ir bendruomenės savanoriai. Jų apsuptyje ir klebonas – poezijos mėgėjas, žodžio meistras, jau išleidęs ne vieną knygą. Į literatūrinį gyvenimą kunigas Valerijus atėjo 1991 metais, kai Vilkaviškyje buvo išleista jo eilėraščių knygelė „Anapus nakties šviesa“. Kone kasmet klebonas parapijiečius ir literatūros mėgėjus pradžiugina vis nauja knygele. Jose yra ir poezijos, ir apmąstymų, ir miniatiūrų. 2002 metais kunigas V.Rudzinskas išleido tris poezijos knygeles: „Prisilietimai“, „Prie susitikimų akmens“ bei „Metų laikai“. Šiemet Nemunaičio parapijos klebonas išleido knygelę „Ko tikėtis iš narkomano?”

Joje autorius dalijasi asmenine septynerių metų darbo su narkomanais patirtimi. Taip pat remiamasi atliekančių reabilitaciją žmonių gyvenimu, pasakojama apie asmenybę žudančius narkotikų padarinius.

Bendruomenės poezijos knygelės „Žodžiu sparnuotu skelbiame gyvenimą“ sudarytojas ir redaktorius kun. V.Rudzinskas, išleidęs daugiau nei 30 įvairaus pobūdžio knygų, įvadiniame žodyje rašo: „Retai galima ką nors gera pasakyti apie narkomaną ar alkoholiką. Dažniausiai – tai sudaužyto likimo žmonės. Nemylimi, tačiau meilės besiilgintys. Neturintys jėgų nusimesti sunkaus priklausomybių kryžiaus; nelaimingieji, pažymėti mirties ženklu. Daugelis jų – eina per gyvenimą, nepastebėdami gamtos dovanojamų stebuklų akiai ir širdžiai. Ir vis dėlto kartkartėmis nušvinta akimirkos, kai socialinės atskirties žmogus leidžia prabilti sielai, bando susivokti savyje ar kituose, kaip paskutinės vilties skausmingai šaukiasi Dievo, ima mokytis jausti gamtą, išdrįsta su humoru pažvelgti į savo skaudžiąsias patirtis. Atveria širdį ir skelbia gyvenimą! Deja, visuomenė iš pastarųjų žmonių nesitiki nieko gera. Geriausiu atveju juos ignoruoja arba vengia. Tačiau dažniau atvirai neapkenčia ir reiškia stiprų priešišką nusistatymą. Neretai netgi tikintieji, laikantys save pavyzdingais krikščionimis, pamiršę Išganytojo mokymą, kryžiuoja tuos, kurie apsisprendė keisti gyvenimo būdą, vaduotis iš priklausomybių, siekti krikščioniškųjų idealų. Jiems atrodo, kad socialinio paribio žmonės neturi teisės į Dievo gailestingumą. Tad neatsitiktinai liūdnos visuomenės atstūmimo patirtys išsilieja nuoskaudomis poetiniuose posmuose. Jausti geranoriškumą visuomenei narkomanui, alkoholikui ar kaliniui nėra lengva. Todėl socialinės reintegracijos galimybės nutolsta tarsi miražas”. Klebonas kun. V. Rudzinskas rūpinasi bendruomenės nariais, taip pat parapijiečių dvasiniu gyvenimu, dalijasi savo kūryba.

Poezijoje ieškantys ramybės ir tikrumo

Šioje knygoje rasime ir paties klebono Valerijaus kūrybos: humoristinę eiliuotą pasaką „Kodėl velnias išsigando davatkos?“ ir triptiką išėjusio Amžinybėn bendruomenės brolio Giedriaus Miliausko atminimui. „Pilnų namų“ bendruomenės įkūrėjas kun. V.Rudzinskas, kitų metų balandžio 14–ąją švęsiantis kunigystės 20 metų sukaktį, rašo: „Septyneri sudėtingo darbo metai Pilnų namų bendruomenėje leido nusileisti į kenčiančio žmogaus širdies dugną, kuriame atsiveria neišmatuojamas Viešpaties gailestingumas. Jį drįsčiau pavadinti poetišku Kūrėjo meilės slėpiniu, kuriam aprašyti žodžių dar niekas nesurado. Nebent dangaus angelai su didžia nuostaba apdainuos Dievo ir žmogaus ryšio paslaptį, nes, mėginant ją įvardyti, reikia tobulumo…

Mūsų gyvenime poetinis žodis – raktas į daugelio žmonių širdis, jei jos dar nenualintos kasdienybės, jei laiko ranka neprivertė gręžtis tik į skausmingą gyvenimo prozą. Tas, kas įstengia skrieti eilėraščio erdvėmis, patirs stebuklingą širdies virpesį, neatpažįstamą paprastiems mirtingiesiems. Laimingi, pajutę poezijos žavesį ir atsivėrę įtaigaus žodžio kalbinimui“.

Knygelė praturtinta bendruomenės talkininkų Andriaus Astraukos, Tomos Bandzaitytės, Sigitos Bieliauskaitės, Irenos Makauskienės, Antono Matusevič, Laimono Mituzo, Linos Opulskienės, Vaidoto Orvido poezija ir trumpomis biografijomis.

Poezijos rinkinyje į skaitytoją prabyla ir 23 bendruomenės nariai savo poezijos žodžiais. Iš tiesų tai labai atviri žodžiai, plaukiantys iš sužeistos, bet darnos ir meilės trokštančios širdies. Galbūt poezijos posmai padės šiems žmonėms lengviau atsiverti, išsakyti savo dvasinius išgyvenimus. Kartu tai dar vienas bandymas kalbėti aplinkiniams apie skaudžius, žmogų ardančius dalykus. Visi poetai pateikia savo autobiografijas. Nuoširdžiai rašo apie savo bėdas, nuosmukius. Visi trokšta iš paskutinių jėgų kibti į gyvenimą, ieškoti gražesnio kelio. Džiaugiamasi ir bendruomene, jos įkūrėju. Šioje poezijoje atvirai kalbama ir apie asmenines nesėkmes, žaizdas, alkoholį, narkotikų vartojimą. Visa gyvenimo patirtis – tarsi ant delno. Tuo ir brangi ši knyga. Rašoma apie skaudžius dalykus, bet iš širdies. Skaitytojas skatinamas nelikti abejingas: mąstyti, gilintis į šių dienų visuomenės skaudulius.

Knygoje rasime ir Vilniaus šventojo Juozapo kunigų seminarijos klierikų Donato Šukio (šiuo metu studijuoja penktame kurse) ir Amžinybėn išėjusio Edvardo Gecevičiaus poezijos (buvo baigęs tris kursus) kūrybos. Donatas, gyvendamas bendruomenėje, pasirengė dvasinėms studijoms seminarijoje ir į ją įstojo jubiliejiniais 2000 metais. Nuolat dalyvaudamas bendruomenės gyvenime, atlikdamas sielovadinę praktiką suprato, kad nori visuomet tarnauti būtent tiems žmonėms. Todėl 2002 m. birželio 29 d. pasišventė bendruomenės gyvenimui ir misijai.

Galiausiai viltingai žvelgiantis į priekį seminaristas taria: „Todėl tikiu, kad, tapęs kunigu, galėsiu dar nuoširdžiau ir daugiau prisidėti prie žmonių dvasinio, bei intelektualinio gyvenimo formavimo“.

Kantrus darbas teikia vilties

Gera skaityti tokią knygą. Perskaičiau ją net keletą kartų, įdėmiai įsigilinau bendruomenės žmonių mintis, biografijas. Ir nesinorėjo jos tuojau pat padėti į lentyną. Ne vien dėl to, kad ji unikali, pirmoji, netradicinė. Greičiau todėl, kad joje tiek daug atvirumo, žmogaus sielos gelmių, tikro, skausmingo žvilgsnio, gyvenimo kelio trupinių. Tai tikroviškas liudijimas tų situacijų, kurias matome stotyse, apleistuose rajonuose, landynėse. Ir tas matymas neleidžia padėti knygos, nuleisti rankas, užmiršti. Tas skausmas įpareigoja nelikti abejingam kito žmogaus suklupimui.

Poezijos rinkinėlyje radau klebono kun. V.Rudzinsko viltingus žodžius: „Nedrįstu nė iš vieno priklausomo žmogaus reikalauti, kad jis savo gyvenimu įžiebtų meilės ar šventumo ugnį, tačiau laikau jį šventu dėl kiekvienos blaivios dienos, nes žinau, kokių sunkiai suvokiamų pastangų reikia, norint išsaugoti blaivybę. Nesitikiu jokių žygdarbių, nes šie žmonės, kurie trokšta keistis, kasdien atlieka žygdarbį. Pastarojoje knygoje užrašyti posmai – taip pat žygdarbis! Neretam sunkiai bandant save peržengti, mėginant sulaikyti mintį ir suteikti jai eilėraščio formą. Knygos atsiradimas akivaizdžiai įrodo: socialinio paribio žmonės ne tik gali kurti, bet dar daugiau – neretai jų talentas gerokai pranoksta „teisiųjų“ gyvenimą ar darbus“. Bus vilties, tik nereikia nuleisti rankų, nukreipti žvilgsnių ir nematyti žaizdų. Kun. V.Rudzinskas jau vykdo gelbėjimo misiją – mokomasi atsitiesti ir keisti savo gyvenimą.

Klierikas Justas JASĖNAS

© 2004 "XXI amžius"