Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Liūdnas Baisogalos malūno likimas

Liūdno likimo sulaukęs Baisogalos akmeninis malūnas

Įlomėlėje, už nedidelio asfalto keliuko, prie ūkinio pastato, nupjautą išdžiūvusią žolę grėbė močiutė. Neskubėdama, senovišku grėbliu, jau tapusiu muziejine vertybe. Džiaugėsi, kad gavo nusigrėbti tą plotelį ožkytei.

Ką tik buvau apžiūrėjęs už keliasdešimt metrų stovintį buvusį vieną gražiausių Lietuvoje XVIII amžiaus Baisogalos akmeninį malūną. Po tos apžiūros jaučiausi nekaip, buvau prislėgtas: šalia žvyrkelio žiojėja jo langų akiduobės, išorinės sienos suskilinėjusios, be sparnų, be durų, o vidaus sienos išrašinėtos nepadoriais žodžiais, išdraskyti metaliniai laiptai, pilna akmenų bei tinko nuolaužų, primėtyta cigarečių pakelių, išgerto alaus „bambalų“…

Jie garsina Krekenavą

„Ten, kur slauna Krekenava, stovi karčema ružava.“ Šitie dainos žodžiai mane privertė susimąstyti, kuo gi „slauna“ Krekenava (Panevėžio r.), žinoma nuo 1409 metų, karčema „ružava“, rudų Rudžių rudais vaikais, gražiomis apylinkėmis, susimąsčiusiu Nevėžiu, Varnakalniu, kurį mėgo Lietuvos dainius Maironis, ar kuo kitu? Esu skaitęs „XXI amžiuje“ A.Šidlausko eseistinę apybraižą „Lietuvos liaudies estetikos bruožai“, kur Krekenava paminėta dukart: Stasio Rudžio kanklių dirbimas, kankliavimas ir bemokslio Vinco Svirskio kryžiai.

Kaip auklėjate jaunimą, taip ir turite

Dabar vaikams tėvai, mokytojai viską leidžia. Štai matome į mokyklas žingsniuojančius dešimtmečius-trylikamečius. Plaukai nudažyti įvairiausiom spalvom, nagai lakuoti, kabo aukso auskarai, ant rankų – žiedai… Aš priėjau tokią išvadą, kad šitie vaikai, atrodantys lyg karikatūros, tikriausiai neturi mamų, kurios patartų ir pasakytų, kaip turi atrodyti mokinys, jog jam tikrai nereikia plaukų darkyti jokiais cheminiais dažais. Vargšai vaikai, jie lyg našlaičiai, nors ir turi mamas. Kokia ta mama, jeigu jai nerūpi pačios vaikų dvasinis gyvenimas, o tik stengiasi, kad sūnus ar dukrelė atrodytų madingi. Ir eina tos mamos iš proto: jau nebeišmano, kaip rengti savo atžalas, kaip tenkinti jų užgaidas. Jaunimas nežino, kas yra tikrasis grožis. Ir kaip žinos, jei pati mamytė nudažo sūnui plaukus ir kartu abu džiaugiasi, kad sūnaitėlis tapo blondinas. Ar galima motina vadinti moterį, kurios rankose smilksta cigaretė, o iš lūpų sklinda nesibaigiantys baisūs keiksmažodžiai? Taip ir „auklėja“ tokios vaikus.

Jonavos tikybos mokytojai lankėsi Kėdainiuose

Jonavos dekanato tikybos mokytojai Kėdainių Rinkos aikštėje

Jonavos dekanato tikybos mokytojams dekanas klebonas kun. Sigitas Bitkauskas padovanojo įdomią išvyką į Kėdainius, vieną seniausių Lietuvos miestų. Nuo senų laikų Kėdainiai garsėjo kaip daugelio tautų, įvairių religinių konfesijų ir kultūrų miestas. Pirmiausia apsilankėme vienoje restauruotų sinagogų, kurioje įsikūrusi Dailės mokykla. Direktorė svetingai aprodė darbo kabinetus, mokymo priemones, daug puikių moksleivių piešinių, keramikos ir tekstilės darbų.

Lietuva – keista šalis

Kvedlinburgo metraščiuose Lietuva paminėta beveik prieš 1000 metų. Lietuviai, negausi aisčių gentis, tampa stambios ir gana galingos valstybės piliečiais. Tačiau sugeba prarasti valstybės galią ir teritoriją. Po ilgų ir sunkių svetimųjų priespaudos metų atsigauna 1918 metais. Neilgi nepriklausomybės metai – ir šalis patenka po grobikų iš Rytų padu. Vėl 50 metų vergija. Tačiau pasaulį nustebino beveik dešimt metų trukęs partizaninis karas. Leidžiama nesunaikinama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, pasaulis sužino apie iškilias asmenybes, tokias kaip arkiv. S.Tamkevičius, kunigai A.Svarinskas, J.Zdebskis, R.Grigas, s. N.Sadūnaitė ir šimtus pasiryžėlių, kovojusių prieš Antikristo imperiją. Pasaulis išvysta XX amžiaus stebuklą: Sąjūdį, Baltijos kelią (pastarasis, manau, labai išgąsdino Kremliaus valdovus). Stebinome pasaulį ir vėliau ne mažesniais „stebuklais“. Atgavus nepriklausomybę, netrukus prie valstybės vairo pasodinti buvusieji nomenklatūrininkai.

Kai įvaizdis neatitinka realybės

Perskaičius monsinjoro A.Svarinsko straipsnį „Tamara svajoja apie Prezidento rinkimus“ („XXI amžius“, 2004 08 27, Nr. 64), mane sujaudino ir sudomino jame išdėstyti faktai apie prezidento V.Adamkaus patarėją teisės klausimais Tomą Birmontienę. Anksčiau apie ją buvau susidaręs teigiamą nuomonę: protinga, savo profesijoje puikiai nusimananti, iškalbi, santūri profesorė, Konstitucinės teisės katedros vedėja, Lietuvos žmonių teisių centro direktorė… Ir staiga – lyg perkūnas iš giedro dangaus minėtas straipsnis, iškart pakeitęs mano nuomonę apie šią moterį. Esu be galo dėkingas mons. A.Svarinskui už pareikštas mintis, kuriomis jis taip drąsiai ir principingai, remdamasis faktais, nuvainikavo išpopuliarintąją Tamarą.

Ar ilgai mus mulkins svetimieji?

Lengviausia pliaukšti įvairius niekus, kai nieko nežinai. Tuomet tik pilstyk iš kiauro į tuščią ir žvalgykis į veidrodį, kaip atrodai meluodamas. Neseniai panašų vaizdelį teko matyti ir vienos komercinės televizijos laidoje. Kažkoks dėdulė labai darkyta ir nemokšiška lietuvių kalba (tokiems dėl kalbos nemokėjimo nederėtų pasirodyti ekrane), ko gero, iš Darbo partijos, Lietuvos žmonėms aiškino, kas sugriovė krašto žemės ūkį. Na, ir nusišnekėjo. Tikriausiai šis dėdulė negyveno Lietuvoje nei 1940, nei 1950 metais ir, nežinodamas praeities, moko kitus. Taigi, dėdule, nežinant praeities, reikėtų patylėti.

Tenegraso mums okupanto statula

Atviras laiškas Lietuvos Respublikos Prezidentui
Valdui Adamkui

Kai Molotovo-Ribentropo pakto dalyvės įsikibo kaip vilkai viena kitai gerklėn, Panevėžio miesto ligoninę užplūdo sužeisti rusų kareiviai. Lietuvos žmonės baltais chalatais dieną ir naktį teikė jiems pagalbą. Ir okupantai atsidėkojo: gydytojus nukankino ir sušaudė, ypač žiauriai – moteris. Iš Telšių kalėjimo karui prasidėjus rusų kariai išsivarė daug ten kalėjusių „liaudies priešų“: ūkininkų, darbininkų bei kitų niekam neprasikaltusių žmonių. Ir Rainių miškelyje juos nukankino. Tokių pavyzdžių – šimtai.

Valdininkams pensininkai
ir invalidai nerūpi

Nuo 1993 metų aš turiu II grupės invalidumą. Laisvoje Lietuvoje per socialdemokratų valdymo kadenciją nuo 1992-ųjų iki 1996-ųjų prie mano gaunamos pensijos 125 litų buvo pridėta 25 Lt. (Tuo metu dar turėjau gyvą motiną, sergančią Alzheimerio liga, pirmos grupės invalidę, gaunančią 80 Lt pensiją, vėliau, išaiškėjus, kad jai priklausanti pensija turi būti 150 Lt, už praeitus metus buvo išmokėta nepriemoka. Motina mirė 1998-aisiais, sulaukusi 95 metų amžiaus.)

Brangstant pragyvenimui, mokant už butą didelius mokesčius, mano 150 Lt pensija tapo labai skurdi. Tik į valdžią grįžus konservatoriams, mano kukli pensija buvo padidinta iki 240 litų.