Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Sutikti Dievą kalnuose

Grupė alpinistų Centriniame Kaukaze 1990 metais

Sovietiniais metais, kai kunigus buvo stengiamasi uždaryti zakristijose, o inteligentams, ypač mokytojams ir aukštųjų mokyklų dėstytojams, už bažnyčios lankymą grasindavo išmetimu iš darbo, tik drąsios ir netikėtos iniciatyvos galėjo atverti baimės sustingdytas širdis ir atgaivinti ateistinės propagandos nuvargintus protus. Viena tokių buvo sesers Agnės–Birutės Gučaitės rengtos kelionės į kalnus.

S. Agnė gimė dėstytojų šeimoje. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą bei bibliotekininkystę. Baigusi studijas, dirbo internatinėse mokyklose bei vaikų namuose auklėtoja (nuo 1988 m. - Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos internate).

Vaikystėje s. Agnė neturėjo galimybės pažinti tikėjimo tiesų, tačiau Dievo Apvaizda vedė taip, kad ji ne tik atrado Dievą, bet ir visiškai Jam pasiaukojo, tapdama Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuole. Būdama inteligentiškos prigimties, ji suprato turinti ypatingą misiją - sugrąžinti inteligentus prie Dievo. Tam atsirado ir tinkamų priemonių – jos meilė alpinizmui ir kalnų turizmui. Pati patyrusi kalnų poveikį, suvokė, kad didinga kalnų aplinka ne vieną širdį priartins prie Dievo. Tad nuo 1973-iųjų. kiekvienais metais organizuodavo kartais net po kelias religines-pažintines keliones į kalnus. Apie jas geriausiai galėtų papasakoti ji pati (cituojama iš s. Agnės atsiminimų rinkinyje apie kun. J.Zdebskį „Mylėti artimą“ (1998 ) arba iš jos pokalbių su šio straipsnio rengėju):

„Tais laikais būdavo labai sunku inteligentams susiburti, pabendrauti su kunigais, išgirsti gilesnių dvasinių dalykų. Mes todėl ir sugalvojome išvažiuoti į kalnus. Kalnai yra ypatingi. Turiu galvoje tikruosius kalnus – Kaukazą, Tian Šanį, Pamyrą, jų snieguotas viršūnes, ledynus, kalnų upes. Jie patys kalba apie Dievą, ir žmogus, būdamas kalnuose, iš tiesų negali netikėti, negali neapsikabinti Viešpaties.

Aš tada buvau jau keletą metų keliavusi kaip alpinistė, susipažinusi su kalnų laipiojimo technika, todėl ir išdrįsau susirinkti tokią grupę iš Vilniaus universiteto dėstytojų filologų (...) . Iš kunigų tuo metu į kalnus niekas nedrįso važiuoti. Prisimenu, atvažiavo kunigas J.Zdebskis su gydytoja Genute Drąsutyte, bet nepasiruošę: tiesa, kunigas J.Zdebskis turėjo kuprinę, bet Genutė buvo su aukštakulniais bateliais... Jie nesitikėjo, kad kopsime aukštyn, eisime per morenas, ledynus, kelsimės per kalnų upes. Ta kelionė iš jo (kun. J.Zdebskio – R.L.) reikalavo tikrai didelės drąsos ir ryžto. (...) Atsimenu, eidamas akmenimis, jisai siūbuodavo... Man tekdavo jį kartais prilaikyti, kad jis nenukristų nuo kokio akmens, nes sunkiai laikė lygsvarą. Bet jis drąsiai ėjo, vis labai stebėdamasis tuo nepaprastu gamtos didingumu, - tuo, ką Viešpats sukūrė, - kalnais, akmenimis. (...) O vakare būdavo aukojamos šv.Mišios. – Ant akmens, tarp puntukų. Tada taip ypatingai suskambėdavo psalmės ar Evangelijos žodžiai. Nes Viešpats labai dažnai pagrindinius dalykus žmonėms tardavo ant kalno: nuo kalno Mozei Jis davė 10 įsakymų, taip pat ir palaiminimai buvo pasakyti nuo kalno. Ir per kunigą Juozą Zdebskį Viešpats tikrai kalbėjo mums į širdis. (…) Ir jis tais laikais buvo pirmas Lietuvos kunigas, buvęs tikruose, aukštuose kalnuose“ (iš „Mylėti artimą”).

„Aš pati užsiminėjau alpinizmu, buvau „susirgusi“ kalnais.. Keletą metų važinėjau į alpinistines stovyklas, dalyvavau rimtuose kalnų turizmo žygiuose. Tuo metu įvyko ir mano atsivertimas - kvietė ne tik kalnai, bet ir Dievas. Ir paskui sugalvojau, kad jeigu kalnai yra tokie (...), juose Dievas apsireiškia tokia gyvybinga galybė, kalnuose Dievas (...) ypatingai atsiveria ir atveria sielą, tai reikėtų ir su kitais Juo pasidalyti šioje aplinkoje... 1972-ais metais buvo mano pirma kalnų kelionė į Tian Šanį, kuriai aš vadovavau. Jos metu kalbėjomės, kad būtų gera kopti su kunigu. Jis galėtų aukoti šv.Mišias ir kad tai būtų tiesiog grynas atsivėrimas Dievo meilei mums. Kalnuose taip stipriai pajauti savo asmeninį sąlytį su Dievu, Jis taip arti juntamas, kad tiesiog negali netikėti, kad Dievas yra. Ir tada pradėjau organizuoti į kalnus savo draugų, pažįstamų grupes. Pasiimdavome brolių, seserų vaikus. Kviesdavomės ir kunigų. Dvi savaites gyvendavome virš debesų, sniegynų zonoje, alpinėse pievose, pereidami kelias perėjas. Aplink žmonių jau nebūdavo, retkarčiais kokią turistų grupę susitikdavome. Tad jausdavomės saugiai. Paprastai į Kaukazą važiuodavome, nes geičiausiai lėktuvu pasiekiamas. Kiekvienais metais su viena ar keliomis grupėmis keliaudavau. Paprastai nuo 9 iki 14 žmonių eidavo. Beveik visi būdavo retai nueinatys į bažnyčią, bet pripažįstantys Dievo buvimą, keli aktyviau praktikuojantys, tačiau visada į savo tarpą pasikviesdavome vieną ar keletą nekrikštytų ar be Pirmosios Komunijos, kuriems tik trūkdavo stipresnio impulso pripažinti aplink esantį Dievą, pasijusti esančiu Dievo mylimu, sužadinti norą pasinaudoti sakramentų teikiamomis malonėmis. Ir ten, kalnuose, įvykdavo nuostabūs atsivertimai, kaip aš sakydavau – ką žemėje (namie) galima per dvejus metus padaryti, ten dviejų savaičių užtekdavo. Įvykdavo daug sugrįžimų prie Dievo, išpažinys po 10-20 metų nepraktikavimo, Pirmajai Komunijai pasiruošdavo ir ją kalnuose priimdavo, o krikštydavosi jau namie, Lietuvoje, to kunigo parapijoje. Pasiimdavome ir vaikų: dešimtokų, devintokų (...) net septintokų. Kun. Aušvydas Belickas tada dar buvo tik dešimtokas… Vėliau dauguma vaikų gražias krikščioniškas šeimas sukūrė. Kūrė po kalnų, jų sielose tiek likdavo įstrigęs Dievas. (...) jų tėvai nepraktikuojantys, o vaikai vis tiek (...), - jie dabar jau dideli, po trisdešimt keturiasdešimt metų turi šitie pirmieji.

Kaip pirmieji kunigai su mumis išdrįso važiuoti? Aš bendravau su kunigu J.Lauriūnu SJ. Pas jį nuvažiuodavau gan dažnai į Kabelius, jis buvo mano dvasios vadovas. Po kiekvienos kelionės irgi pasakodavau apie kalnus, rodydavau skaidres. Taip ketverius metus pasakojau, pasakojau, žiūrėjom skaidres. (...) O jis toks namisėda, nekeliauninkas, net prie jūros nebuvo nuvažiavęs. Ir kažkaip tiek kalbėjau, kad jam pasidarė įdomu ir pats panoro prisiliesti prie krikščioniškų Gruzijos ir Armėnijos kultūrų. Mes kartu skridome, o pakelyje vienai dienai užsukome į Centrinį Kaukazą, prie Čegeto ir Elbruso. Tai po šitos kelionės jis pasakė kunigams: galite važiuoti su ja į kalnus. Buvo kaip išbandymas. Po to vasarą į kalnus su mumis važiavo kun. A.Keina, paskui kun. Mykolas Petravičius, o paskui ir daugiau kunigų.

Kaip sekėsi išvengti saugumo tampymų? Mes vis dėlto laikėmės labai griežtos konspiracijos… Ir aš galbūt tuo skyriausi nuo kitų seserų. Mes, jeigu organizuodavom keliones į kalnus ir kviesdavomės kunigus, pirmoji taisyklė būdavo - niekad jokiuose namuose apie tai nekalbėti, telefonu nesitarti juo labiau, telefonas neegzistavo mums. (...) Nuvažiuoji į kokį nors tolimą Lietuvos kaimą, susitari, bet jokiu būdu ne telefonu (…), nebuvo garsiai kalbama apie tai jokiuose namuose. Ir mus sunku užpelenguoti būdavo. Arba kartais būdavo, kad mes išskrendam vienu lėktuvu, o kunigas skrenda kitu lėktuvu, ne tą pačią dieną. Tad palaukiam kokiuose nors Mineraliniuose Vandenyse ar dar kur nors. (...) Bilietus perki ne Vilniuje, pavyzdžiui, Minske ar Maskvoj, po du kartus tekdavo ten nuvažiuoti: ir užsakyti bilietus, ir paskui pasiimti... ypatingai kai keliaudavome su aktyvesniais kunigais ar „žinomais“, saugumo sekamais žmonėmis.

Iš pradžių autoritetingi kunigai važiuodavo, po to pasiūlydavo kitiems, nes matydavo rezultatus, o ir patys fiziškai ir dvasiškai atsigaudavo. Taip plėtėsi mūsų, kalniečių, ratas. Į kalnus mes dar ir klierikų pasikviesdavome. Vėliau jie važiuodavo su mūsų grupe ar kitomis jau kaip kunigai ar ir patys organizuodavo grupes. Kartais ir rizikuodavo, kur nors nuklysdavo.

Važiavo daug, visi kalnus perėjo, kalnus platesne prasme. Aš tada pastebėjau, kad ne tik mes priversti slėpti, su kuo bendraujame, bet ir kunigai gana izoliuoti nuo inteligentijos, turėjo prastesnes sąlygas šviestis seminarijoje. Pagalvojau, kad kelionės po Užkaukazę, Vidurinę Aziją (Samarkandą, Bucharą, Chivą, Mary tvirtoves ir kt), Kara Kumų dykumą plečia akiratį. Mūsų kelionės buvo tikra mokykla - ir asketikos: nugalėti save, kai sunku, iš paskutiniųjų kopti, kai norisi kvapą atgauti, šalti, kai staiga pradeda snigti ar sušlampi, įkurti stovyklą, kai iš nuovargio griūni, miegoti palapinėje ant akmenų, valgyti košes, praustis lediniu vandeniu, žodžiu, daryti tai, kas neįprasta namuose. Ir, pavyzdžiui, vienas kunigas vėliau papasakojo, man ir į galvą nebūtų atėję… Žygiuose mes pasiskirstydavome, kas ką veiks tą dieną: ar virs valgyti, ar puodus plaus, ar palapines statys… Kažkaip kelionės pabaigoje paskutinę dieną aš jam sakau: „tu dar puodų neplovei, nušveisk švariai puodą“, tokį suodiną juodą. Jis dvi valandas upelyje tą puodą šveitė ar pusantros. (…) Ir paskui jis sako: „Man tai buvo didžiausios rekolekcijos, rimčiausios iš visų ankstesnių“. Kaip (…) jis, kunigas, toks žmogus esąs, tokį ne savo darbą dirba, juodą puodą šveičia...

Paskaičiavau, kad per tuos 20 metų su mumis kalnuose ar dykumoje buvo 33 kunigai, 18 klierikų, 25 įvairių kongregacijų seserys. Iš viso 145 žmonės. Kiekvienais metais. Kartais ir dvi grupes suorganizuodavau. Kiekvienoje grupėje po vieną ar kelis sugrįžimus prie Dievo. Labai įdomu, kad 75 moterys ir 74 vyrai.

„(...) Lietuvoje nueiti į bažnyčią tokių sąlygų mes neturėjome. Tiesiog bijojom, nes mus persekiodavo, iš darbų mesdavo. Inteligentų vaikai tuo metu irgi nedrįsdavo eiti į bažnyčią. O kalnuose būdavo visos sąlygos: žinojome, kad ten mūsų niekas nesuras, nes ne kiekvienas galėtų užkopti į tokias vietas, kur mes įsirengdavome savo stovyklą, kur iškildavo mūsų palapinės ir sukunkuliuodavo ant primusų verdamas viralas. Mes tapdavome artimesni – tarp tų akmenų, kur nebuvo jokios augmenijos: tik akmenys, ledynas ir dangus“ (iš „Mylėti artimą”)”.

Straipsnį, remdamasis s. Agnės-Birutės Gučaitės,
SJE, atsiminimais iš knygos „Mylėti artimą” ir jos
pokalbių medžiaga, padedamas informacijos pateikėjos,
parengė

Ramūnas LABANAUSKAS

© 2004 "XXI amžius"