Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Valstybės „atšviežinimo“ užmačios

Kazimira Prunskienė prieš antrąjį rinkimų ratą nedviprasmiškai išreiškė savo norą tapti Lietuos Premjere. Leisdama suprasti, kad tarp visų kitų besirengiančių juo tapti jai lygių nėra ir būti negali. Netgi A.Brazauskas! Užuomina pakankamai aiški: kol jūs, rinkimų laimėtojai - uspaskichininkai ir brazauskininkai, mirtinai kausitės dėl Premjero ir ministrų kėdžių, štai aš, „gintarinė ledi“, kaip labiausia patyrusi, pateikiu save. Galima būtų tik pasišaipyti iš tokių ambicijų. Juk maža kas iš tam tikros kategorijos žmonių trokšta būti Napoleonas! Tačiau šiuo atveju yra visai kitas reikalas. Juk gali atsitikti taip, ką išdėstė naujasis K.Prunskienės ginklanešys, buvęs tautininkų lyderis ir Seimo narys Rimantas Smetona, dabar tapęs labai aktyviu „valstiečiu“. Kalbant apie šį tolimą buvusio prezidento Antano Smetonos giminaitį, labai nesmagu darosi. Tuo labiau kad R.Smetona ta giminyste labai didžiavosi ir nuolatos tai pabrėždavo. O štai prisijungė prie didžiausios Maskvos mylėtojos ir ekonomikos galiūne save vadinančios K.Prunskienės grupuotės. Tiesa, K.Prunskienės iš anksto paskelbtame būsimajame ministrų kabinete R.Smetona neminimas. Užtat minimas kitas perbėgėlis, sunaikinęs šimtmetį gyvavusią Lietuvos krikščionių demokratų partiją, Kazys Bobelis. Jam K.Prunskienė pažadėjo užsienio reikalų ministro postą. Mat labai nusipelnęs.

Taigi R.Smetona įžiūrėjo nei daugiau, nei mažiau, o sąmokslo galimybę. Esą prezidentas Valdas Adamkus gali teikti Seimui nepriimtiną daugumai (t.y. V.Uspaskich, K.Prunskienės, R.Pakso parlamentarams bei kai kuriems perbėgėliams, kurių, be abejo, atsiras) Ministro Pirmininko kandidatūrą, o jam sudarius Vyriausybę ir Seimo daugumai nepatvirtinus jos programos, Prezidentas pagal Konstitucijos 58 straipsnį gali skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus ir „vėl siekti savųjų pergalės“, dėstė sąmokslo teoriją R.Smetona. Ypač K.Prunskienę ir jos „valstiečius“ piktina premjero A.Brazausko užuominos apie galimą vyriausybinę koaliciją su Tėvynės sąjunga. Todėl K.Prunskienė išmąstė, jog ekonominis pakilimas, daugumos žmonių problemų sprendimas įmanomas tiktai tuo atveju, jeigu Lietuvoje bus įgyvendinta „Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos lyderės K.Prunskienės išpažįstama ir proteguojama socialinės rinkos ekonomikos politika“. Kaip čia neprisiminsi garsiosios L.Brežnevo tezės, jog „ekonomika turi būti ekonomiška“.

Be to, K.Prunskienė labai piktinasi, kad dėl būsimosios koalicinės daugumos besiderantieji kratosi R.Pakso koalicijos „Už darbą ir teisingumą“ paramos. Pasak K.Prunskienės, „nė vienas protingas politikas neatmestų jų paramos“. Iš tiesų vien apsiskandalijęs buvęs saugumietis A.Sereika (Sereičikas) ar partijos vadu padarytas ir neišlendantis iš teismų V.Mazuronis ką reiškia! Kodėl vos penkis mandatus po pirmojo Seimo rinkimų rato iškovojusi K.Prunskienė reiškia tokias ambicijas ir pateikia paraišką būti Lietuvos Premjere? Atsakymas, jog tai vien liguistų ambicijų proveržis, būtų gana paviršutiniškas. Už šios „labai patyrusios“ nugaros šmėkščioja naujas „Laumžirgio“ plano variantas. Juk neatsitiktinai K.Prunskienė pasigyrė, jog iš pokalbių su rusų oligarchu V.Uspaskich ji supratusi, kad bojarinas nepretenduoja nei į Premjero, nei į Seimo Pirmininko postą. Jis pasitenkintų vyriausiojo valdžios lėlininko vaidmeniu, tampydamas už virvučių savo marionetes. Tokiam vaidmeniui geriausiai tinka pati K.Prunskienė. Jau nekalbant apie tokius jos ginklanešius, kaip K.Bobelis, nežinia iš kur atsiradusi verslininkė L.Mogenienė bei panašūs veikėjai.

Kad ir kaip būtų, bet koaliciją lipdyti vis tiek reikės. Netgi V.Uspaskich agitatoriai ir jo nupirkti liaupsininkai netiki, jog po antrojo rinkimų rato oligarcho garbintojai turės daugumą naujajame Seime. Daugelis politologų regi tik vieną variantą – dabartinė valdančioji dauguma ir V.Uspaskich Darbo partijos koalicija. Nustebino tiktai vieno žinomo politologo A.Lukošaičio komentaras, kuriame jis uspaskichininkus pavadino „leiboristais“. Nuo kada ši milijonierių partija tokiais tapo? Negi ištisi reklaminiai puslapiai, kiekvieną mielą dieną užpildantys visus laikraščius, o ypač solidžiausiu save laikantį „Lietuvos rytą“, apsuko galvas ir kai kuriems politologams? Ką jau tada kalbėti apie paprastus piliečius? Tiesa, atsiranda ir tokių, kurie siūlo nesukti galvos ir atiduoti valdžią rusų oligarchui, nes esą labai greitai paaiškėtų, kad šie avantiūristai ir politiniai išsišokėliai nesugeba nei valdyti, nei tuo labiau ką nors nauja sukurti. Toks eksperimentas gal ir įmanomas kitose valstybėse, prie kurių sienų neriaumoja amžinai alkana rusiška meška. Bet Lietuvai tai būtų tikra pražūtis. Neišgelbėtų net narystė euroatlantinėse struktūrose. Kita vertus, ką pažymėjo jau minėtas politologas A.Lukošaitis ir daugelis kitų, būsimosios valdžios pyragas šį kartą yra itin masinantis. Atplaukia milijardai iš Europos Sąjungos. Todėl norinčiųjų atsikąsti kuo didesnį kąsnį to pyrago yra kur kas daugiau nei pageidautina. O deklaracijos „gelbėti“ Lietuvą ir jos žmones, galima garantuoti, bus bemat pamirštos jau kitą dieną, kai valdančioji koalicija bus sulipdyta.

Aišku, norą griežti pirmuoju smuiku valdžioje ir Europos pyrago dalybose atvirai reiškia dabartinis valdančiosios partijos lyderis ir premjeras A.Brazauskas. Jis jau ne kartą pareiškė, kad būsimojo Premjero vieta rezervuota būtent jam, ir niekam daugiau. Mat, pasak Premjero, tiktai toks variantas užtikrintų politikos tęstinumą. Tiesa, norom nenorom, net ir išsipildžius Premjero svajonei, tektų daugiau ar mažiau „atšviežinti“ naująją Vyriausybę. Pirmiausia, žinoma, V.Uspaskich pakištais „kompetentingiausiais“ kadrais. Pavyzdžiui, tokiais kaip A.Bosu ar Kėdainių meru padarytu V.Muntianu. Akivaizdu, jog Premjeras suvokia arba bent jau turėtų suvokti, kad toks atnaujinimas sukeltų tiktai neprognozuojamą erzelį valdžios viršūnėse, kas neišvengiamai persimestų ir visuomenei. Todėl likus kelioms dienoms iki antrojo rinkimų rato, Premjeras prakalbo apie du naujos valdančiosios koalicijos variantus. Tai yra su V.Uspaskich arba su Tėvynės sąjunga ir liberalcentristais. A.Brazauskas dėl galimos koalicijos su V.Uspaskich iškėlė tiktai vieną pagrindinę sąlygą: kad V.Uspaskich nesiektų Premjero posto. Beje, sveikindamas prezidentą V.Adamkų šimto darbo dienų sukakties proga A.Brazauskas sakė, kad „nesupyktų“, jeigu Prezidentas pasiūlytų dešiniesiems sudaryti naują Vyriausybę. Negalima pamiršti ir to, jog Socialdemokratų partijoje, nepaisant jos vadovų paneigimų, vyksta gana nemaža trintis. Ji ypač sustiprėjo, kai buvo sukurta A.Brazausko ir A.Paulausko rinkimų koalicija. Kai kurie socialdemokratų veikėjai, pavyzdžiui, jau atsisveikinęs su Seimu Vytenis Andriukaitis, be užuolankų reiškia nuomonę, kad A.Brazauskas su Č.Juršėnu ir kitais, priimdami į koaliciją merdinčią A.Paulausko Naująją sąjungą, padarė meškos paslaugą partijai, dargi ją sužlugdė. Kitas partietis, kurį partijos vadovai buvo nugrūdę į rinkimų sąrašo pabaigą, tuo leisdami suprasti, kad jis nenusipelnė atstovauti partijai būsimajame Seime, A.Salamakinas irgi padarė netikėtą „skaldytojišką“ pareiškimą. Mat A.Salamakinas, rinkėjų reitingavimo dėka jau užsitikrinęs Seimo nario mandatą, pareiškė absoliučiai nepritariąs dabartinės valdančiosios daugumos ketinimams sudaryti naujajame Seime koaliciją su V.Uspaskich partija. Pasak A.Salamakino, tokiu atveju jis sustabdysiąs savo narystę Socialdemokratų frakcijoje. Jis dar reikšmingai pridūrė, kad taip mano ne jis vienas, o ir daugiau socialdemokratų parlamentarų, kurie pasektų jo pavyzdžiu.

Yra dar vienas dalykas. Vadinamoji bulvarinė „Respublikos“ leidinių grupė, šlovinusi R.Paksą, o dabar šlovinanti V.Uspaskich, ėmė atakuoti ir prezidentą V.Adamkų. Pasirodo, jis pasirengęs įvykdyti „mirtiną nuodėmę“: išstumti A.Brazauską ir perduoti valdžią dešiniesiems. Nors, kaip minėjome, net ir pats A.Brazauskas nėra prieš tokį variantą. Taigi leidžiama suprasti, jog Prezidentas rengia „sąmokslą“ prieš daugumos rinkėjų valią, nori padaryti Tėvynės sąjungos lyderį Andrių Kubilių Premjeru ar Seimo Pirmininku. Ši „Respublikos“ antis mesta ne šiaip sau. Šiaip ar taip, Prezidento vaidmuo būsimuosiuose politiniuose įvykiuose bus ne toks jau mažas. Aišku, su sąlyga, jeigu Prezidentas neplauks klusniai pasroviui ir aklai nepritars įvairių įtartinų klanų ir grupuočių užmačioms. Tad Prezidentui yra iš ko imti pavyzdį rodant savo ryžtingumą. Tas pavyzdys – tai neseniai Lietuvoje viešėjęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, nustebinęs daugelį savo erudicija, aiškiu požiūriu į savo šalies ateitį, ryžtingumu siekiant naudingiausių sprendimų. Juk Gruzijos prezidentui kur kas sunkiau nei mūsiškiui. Jį nepalyginti smarkiau puola Maskva. Be to, Gruzijos vadovas aiškiai pasakė, kad Lietuva jam yra pavyzdys, kokią užsienio ir vidaus politiką reikia vykdyti. Kaip pažiūrėsime į akis tam pačiam M.Saakašviliui ir kitiems Lietuvos draugams užsienyje, jeigu pasodinsime sau ant kupros dar sunkesnę naštą nei buvome užsisodinę „tvarkos ir teisingumo“ politinį svetimų jėgų valdomą aferistą? Po tokia našta suklupę, galime ir nebeatsitiesti.

© 2004 "XXI amžius"