|
Už atsakomybę Seimo rinkimuose
Per šį sekmadienį įvyksiančius Seimo rinkimus galutinai paaiškės, ar Lietuvos piliečiai subrendo valstybingumui. Visuotino džiaugsmo pagauti prieš penkiolika metų mes beveik vieningai pasisakėme už nepriklausomybę, beveik vieningai ėjome prieš agresorių tankus, beveik vieningai atgimėme, o štai taikos sąlygomis atsispirti įvairioms pagundoms, įvairiems pažadams, įvairioms vilionėms ne visai sugebame. Jau baigiame pamiršti, kaip mūsų tauta, pasidalyta tarptautinių grobuonių, parduota už keletą aukso gabalų, ilgus dešimtmečius buvo naikinama fiziškai ir dvasiškai, tūkstančiai mūsų tėvynainių atgulė Sibiro platybėse, kalėjimo ir lagerių duobėse, Lietuvos miškuose, kur jų kapų jau niekas nesuras, mums buvo atimta teisė apsispręsti, tvarkyti savo didžios, senos valstybės reikalus, mes buvome verčiami mokytis svetimos, mums nepriimtinos kalbos, mes buvome verčiami atsižadėti savo tikėjimo, pasmerkti jį, kaip neturintį jokios vertės, buvome verčiami atsižadėti tautos vertybių, mums buvo draudžiama prisiminti valstybės ir tautos istoriją, tautiečių likimus istorijos vingiuose, dešimtys ir šimtai tūkstančių lietuvių buvo priversti palikti tėvynę ir įsikurti svetimuose kraštuose - taip tauta prarado kūrybingiausius ir darbščiausius žmones. Visus mūsų tautos skaudulius mes jau baigiame pamiršti ir galvojame, kad dėl materialiai geresnio gyvenimo galima atsisakyti tautos vertybių.
Ir po penkiolikos tautos atgimimo metų iš Rusijos kaimo atvykęs gudriai besišypsantis vertelga, atradęs Lietuvoje aukso gyslą ir padaręs pelningą biznį, nori mus padaryti savo vasalais: esą tik balsuokite už mano partiją, įleiskite mano partiečius į Lietuvos Seimą, ir aš padarysiu jus laimingus. O mes, jau ne kartą apgauti savų gudruolių, rengiamės patikėti svetimu. Betgi iš kieno, jei ne iš mūsų kišenių tas gudruolis susikrovė sau milijonus? Argi mes kada nors sulaukėme iš svetimšalio, nors ir gražiausiai suokiančio, gėrybių maišų? Ir kodėl gi jis užsimanė tapti tokiu geradariu mums? Juk tai mes visada, laimėse ar nelaimėse, užsiaugindavome savo duoną, auginome savo vaikus, kūrėme savo kultūrą. Ne svetimieji mums atveždavo duonos (greičiau ją išsiveždavo), ne svetimieji auklėjo mūsų vaikus (nors ir labai norėjo, kad jie paklustų jiems), ne svetimieji mums nešė kultūrą (jie vertė pamiršti ir atsisakyti jos, kad priimtume svetimąją). Tad ar verta dėl gardesnio šaukšto, dėl mūsų nenusistovėjusios būsenos, dėl mūsų nerealizuotų planų balsuoti už svetimšalio įkurtą neaiškių milijonierių partiją, esą ir mums jie duos milijonus? Netikėkime apsišaukėliais, netikėkime pažadais, netikėkime veidmainiais.
Šiuose rinkimuose, kurių antrasis ratas vyks sekmadienį, spalio 24-ąją, mums visiems iškils klausimas už kurį kandidatą balsuoti? Pasirinkimų yra nedaug, bet ir jie yra sunkiai išsprendžiami. Tačiau pagrindinis kriterijus turi būti tai, kad iš kitur atvykusiojo sukurta partija mums yra nepriimtina. Mums jau visiškai pakanka svetimųjų globos, kai dešimtimis ir šimtais tūkstančių netekome geriausių tautos sūnų ir dukterų vien už tai, kad jie mylėjo savo tėvynę ir neišdavė jos. Todėl ten, tose rinkimų apygardose, kur tarp dviejų kandidatų rasime Tėvynės sąjungos (TS) atstovą, tik už jį turime atiduoti savo balsą, rinkimų biuletenyje pažymėdami jį. Jeigu TS atstovo nerasime, turime balsuoti už Liberalų ir centro sąjungos atstovą, nors mums, katalikams, šis variantas nėra visai priimtinas. O Molėtų Švenčionių rinkimų apygardos apylinkėse turime balsuoti už Krikščionių demokratų atstovą.
Jokie kitokie pasirinkimo variantai mums negalimi.
© 2004 "XXI amžius"
|