|
Ar ilgai mus mulkins svetimieji?
Lengviausia pliaukšti įvairius niekus, kai nieko nežinai. Tuomet tik pilstyk iš kiauro į tuščią ir žvalgykis į veidrodį, kaip atrodai meluodamas. Neseniai panašų vaizdelį teko matyti ir vienos komercinės televizijos laidoje. Kažkoks dėdulė labai darkyta ir nemokšiška lietuvių kalba (tokiems dėl kalbos nemokėjimo nederėtų pasirodyti ekrane), ko gero, iš Darbo partijos, Lietuvos žmonėms aiškino, kas sugriovė krašto žemės ūkį. Na, ir nusišnekėjo. Tikriausiai šis dėdulė negyveno Lietuvoje nei 1940, nei 1950 metais ir, nežinodamas praeities, moko kitus. Taigi, dėdule, nežinant praeities, reikėtų patylėti.
Po 1936 metų visuotinės krizės atsigavęs Lietuvos žemės ūkis klestėjo. Tūkstančiai bekonų, žąsų, aukštos kokybės sviesto iš Lietuvos užplūdo Europos rinkas, tik gaila, kad tą klestėjimą sunaikino to menkai nutuokiančio dėdulės tautiečiai, su braškančiais savo tankais 1940 metais užplūdę Lietuvą. Iš sugedusio tanko iššokęs kareiviukas, paslapčiomis užbėgęs į miestelio parduotuvę, už savo mėnesio atlyginimą (50 rublių) gavęs 25 kilogramus dešrų, džiaugėsi, kad taip šauniai apgavęs pardavėją. Taigi atėjūnas niekados nesuvoks, ką mąsto ir kuo gyvena tauta.
Dabar pažvelkime, kas dėjosi po dešimties metų. Prasidėjus kolektyvizacijai, iš pagrindų griaunamas Lietuvos kaimas, naikinami vienkiemiai, kaimo bendruomenės, o su jomis galutinai sužlugdomas ir žemės ūkis. Kaimo žmonės, beveik kaip ir Ukrainoje 1936 metais, badauja, o kad nemirtų badu, moterys su mažamečiais vaikais naktimis eina į bręstančių javų laukus ir kerpa varpas. Paminama moralė ir Dešimt Dievo įsakymų. Sugriautas kaimas skęsta girtuoklystės liūne.
Ateina 1980 metai. Kanadoje ir JAV išauginti kviečiai laivais gabenami į Lietuvą. Statomos didžiulės fermos, ir Lietuva tampa Maskvos tvartu. Tačiau Lietuvoje parduotuvės tuščios. Ant prekystalių mėtosi tik karvių kanopos. Jeigu du tris kartus per metus firminėse mėsos parduotuvėje pasirodo parūkytų kauliukų pirkėjų kilometrinės eilės. Ir tai, dėdule, buvo brandaus socializmo metais.
Buvo ir kitų vaizdelių.
Į kolūkio fermas vežami kombinuotieji pašarai. Sandėlio vedėjas pagal genseko Brežnevo doktriną skirsto: trys maišai valstybei, ketvirtas į šalį ir vairuotojui sakoma: Šitą mašiną pasuk į mano kiemą.
Ir taip brigadininkai, sandėlių vedėjai, kolūkių pirmininkai su valdiškais pašarais, turėdami 60 arų, per metus nušeria septynis aštuonis bekonus, nupeni du tris buliukus. Ir dėl to niekas nesijaudino, nes ir kolūkio pirmininko, ir brigadininko privačiuose tvartuose išauginta produkcija keliavo ne į lietuviškas parduotuves, bet tik į Maskvą arba tuometį Leningradą.
Tai bent laikai buvo! Tai bent gyvenimėlis! Ir taip galėjo būti tik žengiant į komunizmo horizontus, kai turint vos 60 arų žemės buvo galima pasiekti tokių stulbinančių rekordų! Ir kaip nesigailėti tokių laikų, juk šiuo metu buvęs kolūkio sandėlininkas nuosavoje šešių hektarų žemėje tesugeba vos vieną karvutę išlaikyti ir per ištisus metus vieną du paršelius pasižnybti.
Z.G.BARAVYKAS
Klaipėda
© 2004 "XXI amžius"
|