Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Uždraustosios Vėlinės

Zigmas TAMAKAUSKAS

Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapas Rasų kapinėse Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotrauka

Po rinkimų šurmulio atėjo rimties minutė, įsisukusi į rudeninių įvairiaspalvių lapų skraistę, į ateinančią mirusiųjų prisiminimo ir pagerbimo dieną - Vėlines. Vėlinės tarsi sujungia praeitį su dabartimi, išryškina mirusiųjų ir gyvųjų jungtį, mūsų ikikrikščioniškos ir krikščioniškos kultūros jungties spalvas - tautos tradicijas, gyvąjį tikėjimą dvasinės Gyvybės amžinumu.

Į Vėlinių rimtį per Visų Šventųjų dienos dureles įžengiame ir mes su dar nenuvytusių prisiminimų puokšte. Artėjo 1955 metų lapkritis. Jau buvau Vilniaus universiteto pirmo kurso studentas lituanistas. Turėjau bendraminčių draugų ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, su kuriais mus siejo pogrindinės veiklos šventa priesaika Dievui ir Tėvynei. Kilo mintis sutvarkyti lietuvių lakūnų ir karių žolėmis bei krūmais apaugusius kapus Kauno Vytauto prospekto Senosiose kapinėse. Ėmėmės darbo. Lakūnų kapai su sukryžiuotais propeleriais lyg pašviesėjo, pasipuošė mūsų pasodintomis gėlėmis. Dar labiau pašviesėjo ir mūsų širdys padarius gerą darbą. Tačiau šis mūsų darbas neliko nepastebėtas netoliese šlitinėjančių, galvas į atstatytas apykakles įtraukusių nepažįstamų vyrų. Vienas jų prisiartinęs pasiteiravo, kodėl mes tvarkome tuos kapus, gal čia palaidoti mūsų giminės. „Ne, – drąsiai atsakė su mumis buvusios mergaitės, - mums labai patinka lakūnai...“ Kiek pastovėjęs nekviestasis nudūlino prie savo kompanijos, neatitraukusios akių nuo mūsų. O mes, ramiai užbaigę darbą, uždegėme žvakutes, drauge sukalbėjome mirusiesiems skirtą maldelę. Maldelę žuvusiems lietuvių kariams ir 1941 metų birželio sukilėliams.

Atėjo Vėlinių vakaras. Nuėjome į Senąsias kapines. Jau iš tolo pamatėme ugnimi spindinčius medžius - ant visų kapų degė žvakutės, gražiai atrodė vakaro žaros apšviestos ir mūsų pasodintos gėlės. Lyg degančių žvakučių kilimu buvo užtiestas Elenos Spirgevičiūtės ir Stasės Žukaitės kapas. Jos žuvo gindamos mergaitės ir kartu lietuvaitės garbę nuo Čeponio banditų gaujos. Čeponis, pasidabinęs penkiakampe žvaigžde, sovietų okupacijos laikais už panašius „žygdarbius” buvo paskelbtas Sovietų Sąjungos didvyriu. Šiandien tokie „didvyriai” yra nugarmėję į istorijos šiukšlyną, o didvyriškai žuvusių mergaičių dvasia šių dienų gyvenimo sūkuriuose turėtų būti gyvu idealizmo pavyzdžiu. E.Spirgevičiūtė yra kandidatė į Bažnyčios palaimintąsias. Tik gaila, kad ta byla per ilgai užsitęsė. Ant jų kapo ir mes padėjome savo tuo metu jaunystės idealu liepsnojančias žvakeles. Žvakutėmis mirgėjo prisiglaudę vienas prie kito lietuvių karių ir žuvusių sukilėlių saulutėmis pasipuošę nedidučiai kryželiai bei Dariaus ir Girėno mauzoliejus, buvusio ministro pirmininko Juozo Tūbelio, vieno iš lietuviškos mokyklos kūrėjo - Vokietaičio ir kiti kapai. Ypač didingai atrodė švytintis žvakių šviesa paminklas žuvusiems dėl Tėvynės. Šios šviesos negalėjo užtemdyti okupantų valdžios pastatyta didžiulė aptvara. Ji buvo pralaužta. Susikibę rankomis ir keliomis eilėmis apjuosę paminklą giedojome patriotines giesmes. Jaunuoliai, užsiropštę ant kryžmenos, prašė paduoti dar daugiau žvakių, paminklo papėdėje, apsuptas susirinkusiųjų rato, jaunuolis deklamavo Maironio eilėraščius, jį keitė studentiško amžiaus mergina, raginusi visus pakilti Dariaus ir Girėno dvasia, nesugniužti, neišsigąsti atėjūnų, tikėti Lietuvos laisve. Kitas jaunuolis ragino prisiminti žuvusius dėl tėvynės laisvės karius, partizanus. Iš mūsų lūpų sklido „Marija Marija”, „Lietuva brangi”, „Oi neverk, motušėle”, „Palinko liepa šalia kelio”... Žmonės lyg nepaisė netoliese vaikštinėjančių uniformuotų valdžios vyrų. Mūsų gyvų rankų ratas saugojo kalbančiuosius prie paminklo. Nemažai vadinamų tvarkos prižiūrėtojų buvo užsimaskavusių - be uniformų. Jie stengėsi įsidėmėti aktyviausius dalyvius, kai ką apkumščiuoti, spardant kojomis įsitempti į gatvėje prigludusias specialias mašinas. Toliau - saugumo rūsiai, tardymas... Tačiau sparnuota jaunystė to nepaisė.

Nors šį vakarą norėjosi išsiveržti iš dvasinių gniaužtų, norėjosi garsiai pasakyti, kas seniai buvo sieloje susikaupę, norėjosi žvakių šviesa apšviesti tą melą, neteisybę, veidmainiavimą, prisitaikėliškumą, o svarbiausia - norėjosi parodyti savo Lietuvą, jos gyvybingumą. Gyvoji Lietuva sklido iš čia susirinkusiųjų širdies. Šios širdies spinduliavimas ypač gąsdino sovietinę valdžią - jis trupino jos pančiais apraizgytus okupacijos pamatus.

1956 metų Vėlinės sutapo su Vengrijos revoliucijos dienomis. Sovietinė kariauna, nuklojusi Vengrijos gatves lavonais, rengėsi Budapešto šturmui. Per radiją sklido vis šiurpesni pranešimai, prašyta pagalbos. Tačiau tie, kurie galėjo suteikti pagalbą, jos nesuteikė. Vengrija prieš Sovietų agresija liko viena, kaip viena liko dešimt metų krauju plūdusi Lietuva, didvyriškai nelygioje partizaninėje kovoje kovojusi prieš tą patį okupantą.

Dar anksčiau tie patys tankai sadistiškai traiškė Mažosios Lietuvos žmones Karaliaučiaus krašte ir sukilėlius sovietiniuose lageriuose.

Įdomūs dalykai pokariu dėjosi ir Vilniaus Rasų kapinėse. Jau mirusio Vilniaus universiteto filologinių dalykų iškilaus dėstytojo Kazio Eigmino užrašytuose prisiminimuose teigiama, kad „Vėlinių išvakarėse ir per Vėlines Rasas apsupdavo tankai, kitokios karinės mašinos”.

Sovietų valdžią šiose kapinėse ypač gąsdindavo laisvosios Lietuvos tuomečiu simboliu virtęs dr. Jono Basanavičiaus kapas. Prie jo nuolat būriuodavosi žmonės, ypač jaunimas.

1956 metų spalį, prieš Vėlines, mes, dvylika Vilniaus universiteto antro kurso lituanistų, surengėme okupacijos metais pirmąją nelegalią talką Rasų kapinėse. Nusprendėme sutvarkyti šiose kapinėse palaidotų lietuvių karių, mūsų įžymių tautos veikėjų J.Basanavičiaus, M.K.Čiurlionio ir kai kuriuos kitus kapus. Kapinės tuomet buvo labai apleistos: rūsiuose matėsi palaidotų žmonių atidengti sulaužyti karstai, mėtėsi jų kaulai, plaukų likučiai, sudaužyti kryžiai, butelių šukės. Išniekinti kapai tarsi atspindėjo mums primestos vadinamosios socialistinės kultūros pasekmes, žmogaus dvasinę disharmoniją, net išsigimimo ar nuožmaus žiaurumo bruožus, lydinčius kai kuriuos ir šiandienėje visuomenėje. Dabar jau kai kas šias blogio šaknis lyg nori pamiršti, idealizuodami sovietines grandines, kurios penkiasdešimt metų kaustė mūsų žmogišką dvasią, tautos sielą... Pirmiausia su savo atsineštais įrankiais ėmėmės tvarkyti užžėlusius lietuvių karių kapus, esančius kitoje gatvės pusėje - naujosiose Rasose. Kartu dirbome su bendrakursiais: Adolfu Gurskiu, nepriklausomybę atgavus, kurį laiką dirbusiu Eltos generaliniu direktoriumi, Valentinu Ardžiūnu, už savo patriotinę veiklą kalėjusio sovietiniuose lageriuose, daugybę gabumų turėjusiu Algiu Vaitkumi, dabar jau mirusiu. Talkos būryje taip pat buvo šauniosios mūsų kurso mergaitės Marytė Eidukevičiūtė, Genutė Šeduikytė, Elena Skaudvilaitė ir kt. Malonu pažymėti, kad, praslinkus kuriam laikui, šiek tiek atšilus politiniam klimatui, šį mūsų darbą toliau tęsė universiteto kraštotyrininkai. (Vienas tokių aktyvių kraštotyrininkų, priklausęs universiteto kraštotyros klubui ir organizavęs Rasų kapinių tvarkymo talkas, buvo ir mano jau Amžinybėn išėjęs sūnus Gediminas, puslaidininkių fizikos specialybės studentas, skaitęs savo pranešimus studentų mokslinėse konferencijose. Jis, būdamas penktojo kurso studentu, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo 1982 metais rinkdamas kraštotyrinę medžiagą apie vieną prieškario Vytauto Didžiojo universiteto rektorių.)

Universiteto komunistų ir komjaunimo vadovybė jau Vėlinių rytą pradėjo kurti planus, kaip sutrukdyti studentams nueiti į kapines, bet tie planai nuėjo vėjais. Rasų kapinėse susirinko didžiulis būrys jaunimo. Uždegtų žvakučių mirksniuose matėsi daugybė studentiškų kepuraičių su Vilniaus universiteto, Konservatorijos, Dailės instituto spalvomis. Kiek mažiau jų buvo iš Pedagoginio instituto. Žmonių vis daugėjo - lyg visos Rasos sujudėjo pakylėtos nuo dr. J.Basanavičiaus kapo skambančių giesmių ir dainų, liepsnojančių žiburėlių. Spindintį žvakėmis mūsų tautos patriarcho kapą papuošiau sudėdamas iš akmenėlių Gedimino stulpus. Žvakės degė ir ant lietuvių karių, M.K.Čiurlionio, Vilniaus krašto lietuvių patrioto kunigo bei mokytojo Kristupo Čibiro, istoriko J.Lelevelio, rašytojo B.Sruogos ir kitų kapų. Aidėjo Lietuvos himno, giesmės „Lietuva brangi”, sakomų patriotinių Maironio ir Bernardo Brazdžionio eilėraščių garsai, iš susirinkusiųjų širdžių sklido didžiulės Vilties Šviesa. Vėlinių vakarą baigėme Maironio giesme „Marija, Marija”.

Iš kapinių miesto link pajudėjo keli šimtai čia buvusių žmonių. Susikibę rankomis dainavome vakaro tautinę nuotaiką atitinkančias dainas. Mūsų eiseną kelis kartus bandė stabdyti būriai čia atvykusių kareivių ir milicininkų. Keletą žmonių suėmė. Girdėjome rusiškus keiksmažodžius, grasinančias komandas. Į tai mes atsakėme lietuviška daina, kai kas iš minios sušukdavo: „Tegyvuoja Lietuva!“, „Tegyvuoja Vengrija!“, „Tegyvuoja laisvė!“. Mūsų taiki eisena virto politine demonstracija, sveikinusia siekiančią laisvės vengrų tautą ir Lietuvą. Gal tai buvo pirmoji tokia drąsi ir vieša demonstracija pokario metais Vilniuje. Pagaliau į mus rusiškai kreipėsi, kartais įterpdamas du tris lietuviškus žodžius, atvedęs čia savo kariuomenę pats generolas, kviesdamas išsiskirstyti, eiti į namus. Stabtelėję sugiedojome Lietuvos himną. Pralaužę sutrikusių kareivių grandines priėjome prie Aušros Vartų. Čia stovėjo dar didesni uniformuotų vyrų būriai, sustatytos mašinos. Rusiškų komandų neklausėme, nesiskirstėme. Pareikalavome, kad būtų iškviesta miesto valdžia. Pasirodžius jos atstovams, prasidėjo derybos. Tik sutikus paleisti suimtuosius - pradėjome skirstytis.

Po poros dienų prasidėjo kvietimai pas universiteto tuomečius visagalius filologijos fakulteto komjaunimo ir partijos komitetų sekretorius. Ypač aktyviai reiškėsi Jonas Bielinis, vėliau tapęs LSSR kultūros ministru, LSSR nusipelniusiu kultūros veikėju, ir tikras komunistų partijos šulas V.Kuzminskis, vėliau taip pat gavęs LSSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardą, paskirtas ideologiniam pastiprinimui į Kauno medicinos institutą prorektoriumi. Abu ėmėsi tikrų tardytojų vaidmens. Nemažai jiems šiame vaidmenyje talkino tada žinomas ateizmo propaguotojas Irmija Zaksas, gyręsis savo ardomąja veikla prieškario Lietuvoje, vėliau paskirtas Kauno medicinos instituto filosofijos ir mokslinio komunizmo katedros vedėju. Komunistų partijos vadai kaltino studentus kontrrevoliucija, siūlė iš Vilniaus universiteto ir Pedagoginio instituto pašalinti po 120-130 studentų. Iš Dailės instituto ir Konservatorijos siūlyta pašalinti po 35 studentus. Tačiau pažymėtina, kad universiteto rektorius J.Bulavas čia parodė didelę drąsą, atsisakydamas tą pasiūlymą vykdyti. Juo pasekė ir kitų minėtų aukštųjų mokyklų vadovai. Ypač atvirai studentus gynė universiteto tuometis prorektorius E.Meškauskas. Minėtos 1956 metų Vėlinės sukėlė daug rūpesčio ir Maskvai, ypač Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovų atsisakymas vykdyti minėtus siūlymus pašalinti studentus. Prasidėjo moralinis teroras, vadinamieji „svarstymai“, aktyviau dalyvavusieji Vėlinėse buvo pašiepiami sienlaikraščiuose, buvo sumažintos ar atimamos stipendijos, parašyti įvairiausi o papeikimai. Aiškiai pajutau, kad patekau į čekistų akiratį, iš kažkieno lūpų buvo sužinota ir apie Gedimino stulpų ženklą, kurį sudėjau ant J.Basanavičiaus kapo. Ypač studentų įskundimais pradėjo garsėti Justinas Lazauskas ir Mykolas Aleliūnas, vėliau gavę už tai atitinkamus ideologinius postus. Dailės institute buvo išformuotas net visas komjaunimo komitetas. Tai vienintelis atvejis, atsitikęs to meto Sovietijoje. Persiritus chruščioviškai vadinamojo „atšilimo” bangai, vėl atsivėrė nuogos tikrovės vaizdas, tiesa, daugiau rafinuotas, ne iš karto susidorojantis, bet sėjantis veidmainišką neapykantą kitaip manantiems, neapykantą tautinėms vertybėms, istorijos tiesai. Mūsų minimas Vėlinių vakaras oficialiai buvo pavadintas „antitarybine eisena”, prasidėjo kratos, suėmimai, šalinimas iš aukštųjų mokyklų su taip pat ne mažiau rafinuotu įsaku - „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu”... Pašalinti studentai tuojau pat būdavo išsiunčiami į sovietinius rekrūtus. Tokią gyvenimo kelio atkarpą teko nueiti ir man.

Per Vėlines kapuose vėl uždegsime žvakutes. Jų liepsna - sielos nemirtingumo simbolis, susisiejęs su Kristaus skleidžiama Prisikėlimo Šviesa. Mes, gyvieji, ateiname prie tos Šviesos susišildyti gal ne kartą pavargusią savo sielą, pažadinti savyje gerumo dvasią, gražius prisiminimus. Ateiname čia pamąstyti apie žmogaus sielos didybę ir jo žemiško kelio trapumą. Ateiname čia labiau prisiminti savo brangius artimuosius, geradarius ir tuos, kurie žuvo, kad mes būtume, kad būtų Lietuva, kad ji savo dvasinės gyvybės jėga žadintų mus pakilti iš kasdienybės dulkių, iš klampių materialinių vilionių, iš nesantaikos ir pykčio.

© 2004 "XXI amžius"