|
Užmirštasis kunigas visuomenininkas
Spalio 25 dieną sukako 70 metų nuo iškilaus politinio veikėjo kun. dr. Juozo Purickio mirties. Jis gimė 1883 m. balandžio 19 d. Jiezno valsčiuje. Mokėsi Jiezne, Kaune. Baigęs kunigų seminariją studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurią baigė magistro laipsniu. 1913-1918 metais studijavo Friburgo universitete filosofiją, istoriją ir įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Čia studijuodamas aktyviai reiškėsi užsienio lietuvių veikloje, propaguojančioje Lietuvos nepriklausomybę. 1917-aisiais jis kaip svečias dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, 1918 metais grįžo į Lietuvą, buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą, netrukus buvo paskirtas pirmuoju šios Tarybos atstovu Berlyne. 1920 metais kun. J. Purickis išrenkamas į Steigiamąjį seimą. 1920-1921 metais jis buvo užsienio reikalų ministras. Tuo metu sėkmingai buvo baigtos derybos su Rusija dėl taikos sutarties ir Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Ši sutartis buvo ypač svarbi, nes užbaigė bolševikų invaziją į Lietuvą, ir Rusija buvo antra valstybė, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę.
Iš ministro pareigų kun. J.Purickis pasitraukė apkaltintas nelegaliu meno vertybių supirkimu. Vėliau Vyriausiasis tribunolas jį išteisino. Kiek padirbęs Užsienio reikalų ministerijoje, 1927 metais iš politinės veiklos pasitraukė, tačiau liko aktyviu visuomenės veikėju. Iš pradžių buvo krikščionis demokratas, vėliau suartėjo su tautininkais. 1933 metais įkūrė spaudos draugiją Rytojus, 1925-1929 ir 1930-1934 metais jis buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, redagavo laikraščius Tautos Ūkis, Lituanen, Lietuva, bendradarbiavo spaudoje, parašė stambių mokslo veikalų vokiečių, prancūzų, lietuvių kalbomis Lietuvos istorijos, teisės klausimais, Gardino etnografinę studiją.
Ypač svarbi kun. J.Purickio veikla Šveicarijoje. Jau 1915 metais jis draugijos Lituania narys, rūpinasi lietuviais belaisviais Vokietijoje, už surinktas aukas perka maisto produktus ir siunčia juos belaisviams. Tų pačių metų pabaigoje jis Lietuvai remti generalinio komiteto narys, kuriame dalyvavo ir Lietuvos dvarininkai lenkai. Komitetui vadovavo J.Pilsudskio vyresnysis brolis B.Pilsudskis, tačiau, kilus nesutarimams tautiniais klausimais, komiteto veikla buvo nesėkminga. Lietuvos informacijos biurui iš Paryžiaus persikėlus į Šveicariją, kun. J.Purickis tampa jo nariu, leidžia vokiečių, prancūzų kalbomis mėnraščius Litauen ir Pro Lituania, kuriuose kelia Lietuvos nepriklausomybės klausimus, siunčia valstybių vadovams ir žymiems politikams memorandumus (išskyrus Rusiją, kur nepriklausomybės šalininkus laikė metežninkais).
Propaguojant Lietuvos nepriklausomybę, didelės reikšmės turėjo ir kun. J.Purickio iniciatyva Biuro organizuotos konferencijos Berne, Hagoje, Lozanoje, Stokholme. 1917 metais Biuras gavo popiežiaus leidimą surengti pasaulinę rinkliavą nukentėjusiesiems nuo karo Lietuvoje šelpti. Kun. J.Purickis parašė kreipimąsi į pasaulio vyskupus, klebonus ir, nuvežęs į Marselį, jį išsiuntinėjo. Rinkliava materialiai nebuvo labai sėkminga, tačiau Lietuvos propagavimo reikšmė buvo didžiulė.
Nemažai kun. J.Purickis nuveikė ir atvykęs į Lietuvą. 1917 m. spalio 20 d. Lietuvių konferencijos posėdyje Vilniuje padarė išsamų pranešimą apie užsienio lietuvių veiklą bei įvairių valstybių nuomonę dėl Lietuvos nepriklausomybės. Konferencijoje svarstant, kokių spalvų turėtų būti Lietuvos vėliava, kun. J.Purickis pirmasis pasiūlė geltoną, žalią ir raudoną spalvas. Būnant Lietuvos Tarybos nariu jį išrinko į komisiją, kuriai pavedė parengti Vilniaus universiteto atkūrimo dokumentus, jis dalyvavo sprendžiant nepriklausomybės pripažinimo, finansų ir kitus svarbius klausimus.
Kun. J.Purickis mirė Kaune 1934 m. spalio 25 d.
Linkėtina ir dabartiniams mūsų dvasininkams sekti žymiojo pirmtako pavyzdžiu.
Algirdas MERKEVIČIUS
© 2004 "XXI amžius"
|