Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Eucharistinis kongresas – svarbus įvykis Bažnyčios gyvenime

Mindaugas BUIKA

Rengiamasi dalyti šventąją Komuniją gausiems Kongreso dalyviams

Popiežiaus Jono Pauliaus II atstovas kardinolas Jozefas Tomkas aukoja 48-ojo Tarptautinio Eucharistinio kongreso atidarymo šv.Mišias

Tarptautinio Eucharistinio kongreso dalyviai meldžiasi Gvadalacharos Chalisko stadione Nuotraukos iš „The Tidings“ (JAV)

Dešimtys tūkstančių maldininkų iš 87-ių pasaulio šalių dalyvavo 48-ajame tarptautiniame eucharistiniame kongrese, kuris spalio 10-17 dienomis vyko Meksikos mieste Gvadalacharoje. Tarp šio svarbiausio šiemečio Visuotinės Bažnyčios įvykio dalyvių buvo 35 kardinolai, 250 arkivyskupų ir vyskupų bei apie tūkstantis kunigų iš visų šešių kontinentų. Pagrindinės procesijos su Švč. Sakramentu Gvadalacharos miesto gatvėmis ir į Sapopano Dievo Motinos šventovę sutraukė milijonines tikinčiųjų minias. Kulminaciniu kongreso akordu tapo popiežiaus Jono Pauliaus II kreipimasis į dalyvius, kuris spalio 17 dieną per palydovinę televiziją buvo tiesiogiai transliuojamas iš Romos Šv. Petro bazilikos ir kuriuo Šventasis Tėvas paskelbė jo inicijuotų Eucharistijos metų pradžią.

Dabar kas treji ketveri metai rengiami tarptautiniai eucharistiniai kongresai – pirmasis jų 1881-aisiais įvyko Prancūzijos mieste Lilyje – suburia daugelio šalių sielovadininkus ir pasauliečius savaitę trunkantiems maldos susitikimams ir meditaciniams svarstymams siekiant stiprinti pagarbą ir pamaldumą Eucharistijai, kuri yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ („Lumen gentium“, 11). Popiežius Jonas Paulius II, siųsdamas į Gvadalacharą savo atstovu kardinolą Jozefą Tomką, skiriamajame laiške rašė, kad „Eucharistija, išsaugodama Jėzaus buvimą tikinčiųjų bendruomenėje ir būdama jų dvasinis pastiprinimas, yra brangiausia dovana Bažnyčiai, kurią ji gali turėti savo kelionėje per istoriją“.

Malonė ir Šv. Dvasia nesivadovauja daugumos kriterijais

Gvadalacharoje vykusiame Tarptautiniame eucharistiniame kongrese, kurio tema „Eucharistija – naujo tūkstantmečio šviesa ir gyvybė“, kaip paprastai tokio pobūdžio renginiuose, kartu su eucharistinėmis procesijomis ganytojai lankė ligonius ir kalinius, aptarė pasaulio visuomeninius klausimus, tarp dalyvių buvo vykdomos rinkliavos socialinės paramos projektams. Kaip rašė Kongresą priimdami Meksikos vyskupai, „šis įvykis yra didi proga giliai apmąstyti ir medituoti Eucharistijos slėpinį, kad būtų stiprinama taika, sutaikinimas ir teisingumas pasaulyje, - be kita ko, ir naujosios evangelizacijos vaisiai, - kad visai žmonijai būtų suteikiamas svarbus maistas, Jėzus Kristus, taip atsiliepiant į naujojo tūkstantmečio iššūkius“.

Vienoms pagrindinių šv. Mišių renginyje vadovavęs Popiežiškosios migrantų sielovados tarybos pirmininkas japonas kardinolas Stefanas Hamao savo homilijoje sutelkė dėmesį į Eucharistijos meilę, kuri „įpareigoja mus daryti tai, kas yra gera kitiems“. Jis iškėlė tą faktą, kad Komunijoje „Jėzaus dvasia mes esame suvienyti dieviškume ir žmogiškume, kuris pasiaukojo dėl mūsų visų su realia meile, įgalinančia atsiduoti kitų labui“. Sustiprinti Eucharistija, katalikai turi žiūrėti į kitus žmones „kaip į savo tikruosius brolius ir seseris, dalytis jų džiaugsmais ir viltimis, jų kentėjimu ir liūdesiu ir pagelbėti atsiteisimui už padarytas klaidas“.

Katalikų Bažnyčia dėl savo tampraus ryšio su ją kuriančia Eucharistija negali nusišalinti nuo žmonių problemų, pažymėjo kardinolas S.Hamao. Pasiremdamas popiežiaus Jono Pauliaus II mokymu, jis sakė, kad Bažnyčia yra įsipareigojusi „su Evangelijos šviesa prisidėti prie kūrimo gyvybingo pasaulio, kuris visiškai atitiktų Dievo planą“. Tarp vargšų, silpnųjų ir pažemintųjų, kuriems Bažnyčia turi pirmiausia tarnauti šių dienų pasaulyje, kardinolas nurodė „mases pabėgėlių, migrantų, prekybos žmonėmis aukų, tarp kurių yra daug moterų ir vaikų“. Jis taip pat pažymėjo, kad pasaulis, pratęs vadovautis daugumos taisyklėmis, dažnai praranda dėmesį sunkiai mažumų padėčiai. Tačiau Eucharistijos teikiama malonė ir Šventoji Dvasia „nesivadovauja daugumos kriterijais, sakė kardinolas S.Hamao.

Šia prasme jis priminė, kad Azijos žemyne, kuriame yra ir jo gimtoji Japonija, gyvena du trečdaliai pasaulio gyventojų, tačiau Jėzaus išpažinėjų jame yra tik nedidelė dalis. Tarp azijiečių „mes, krikščionys, esame maža kaimenė, tačiau per Eucharistijos sakramentą mes semiamės Šventosios Dvasios stiprybės, kuri įgalina su tikėjimu drąsiai žengti į priekį, suteikia mums viltį, skatina mus su Jėzaus Kristaus meile kurti ir skleisti Dievo Karalystę šiame kontinente“.

Azijai priklauso ir šiuo metu nuo smurto kenčiantis Irakas, kurio krikščionių mažuma patiria didžiulius sunkumus. Duodamas interviu Gvadalacharos arkivyskupijos laikraščiui „El Semanario“ specialiai Kongreso dalyviams skirtoje laidoje vienintelis susitikime dalyvavęs Irako Bažnyčios atstovas Mosulo sirų katalikų arkivyskupas Bazilė Džordžas Kasmusa sakė, kad šiame Tarptautiniame eucharistiniame kongrese „turi būti išgirstas kenčiančių žmonių balsas“. Šį balsą pirmiausia turi išgirsti politikai, nes „žmonės nėra malkos krosnims kūrenti“. Ganytojas pažymėjo, kad patys daug iškentėję Irako katalikai yra jautrūs visų karo sunkumus patiriančių žmonių vargams ir teigė, jog visos tautos turi teisę gyventi taikiai. „Kristaus buvimas negali būti realus mūsų gyvenime, jeigu mes nesame bendrystėje su kitais, ypač tais, kurie daugiausia kenčia“, - sakė arkivyskupas B.Kasmusa.

Tačiau yra vietų, kur krikščionys patiria didelius sunkumus, netgi persekiojimus ne tik ten, kur jų yra nedidelė mažuma, bet ir kur jų aiški dauguma, pavyzdžiui, Meksikos kaimynėje Kuboje. Tarptautiniame eucharistiniame kongrese dalyvavęs Kubos sostinės Havanos vyskupas augziliaras Alfredas Petitas Verchelis pasakojo, kad dėl komunistų valdžios suvaržymų tik nedaugelis tikinčiųjų galėjo atvykti į Gvadalacharą. „Nėra lengva pasauliečiams katalikams Kuboje išvykti iš šalies į Kongresą ar kur kitur. Ne dėl religinių, bet ir dėl politinių priežasčių, - sakė vyskupas A.Petitas. – Ir man čia atvykti buvo duotas tik penkiolikos dienų limitas“. Jis pažymėjo, jog katalikų padėtis Kuboje, kurioje jie sudaro 80 proc. iš šalies vienuolikos milijonų gyventojų, beveik nepasikeitė. Ypač trūksta kunigų, kurių tėra tik 320, tikinčiųjų poreikiams patenkinti.

Vyskupas A.Petitas pažymėjo, kad dėl patiriamos kankinystės daug Kubos katalikų yra nusipelnę dangaus. Tą patį neseniai buvo galima pasakyti ir apie vietinio komunizmo junge buvusius Lietuvos katalikus, kurių tremčių į Sibirą patirtį priminė Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis homilijoje, pasakytoje prieš Tarptautinį eucharistinį kongresą Gvadalacharoje vykusio Teologinio pastoracinio simpoziume dalyviams. (Kardinolo A.J.Bačkio homilijos, skirtos Rožinio Dievo Motinos šventei, visas tekstas yra pateiktas 5 puslapyje.)

Identifikuotos teologinės ir disciplinarinės problemos

Spalio 6-8 dienomis vykusiame simpoziume, kuriame dalyvavo apie tūkstantis teologų, buvo aptarta tikėjimo Eucharistija padėtis visuose kontinentuose bei šiam tikėjimui iškilę iššūkiai, kurie apžvelgti enciklikos „Ecclesia de Eucharistia“ šviesoje. Susitikimui vadovavo Gvadalacharos arkivyskupas kardinolas Chuanas Sandovalis Inigesas ir Popiežiškojo tarptautinių eucharistinių kongresų komiteto pirmininkas slovakas kardinolas J.Tomkas, kuris, kaip minėta, buvo Šventojo Tėvo legatas šiame kongrese.

Savo pranešime apžvelgdamas Bažnyčios santykį su Eucharistijos sakramentu Kvebeko (Kanada) arkivyskupas kardinolas Markas Kele pažymėjo, jog pastaruoju metu yra iškilę teologinio, ekumeninio ir disciplinarinio pobūdžio problemų, kurioms atitaisyti yra būtinas magisteriumo įsikišimas. Identifikuodamas kai kurias svarbesniųjų problemų, kardinolas nurodė plačiai paplitusią tendenciją Eucharistijos slėpinį redukuoti iki įprastinio žmogiškojo dėmens, susilpnėjusį supratimą pačios šventimais grindžiamos tarnystės nepakeičiamumo, užmiršimą arba nuslėpimą Eucharistijos aukojamojo bruožo, taip pat pagarbą liturginėms normoms, ypač kas susiję su Komunijos priėmimu.

Čia galima pažymėti Tarptautiniame eucharistiniame kongrese Gvadalacharoje dalyvavusio buvusio Bostono (JAV) arkivyskupo, dabar dirbančio Romos Švč. Mergelės Marijos didžiosios bazilikos administratoriumi kardinolo Bernardo Lo vieno pokalbio metu pareikštą pastabą, kad Jungtinių Valstijų ir Kanados katalikai išvystė klaidingą įsitikinimą, jog jie turi teisę priimti Komuniją netgi neišpažinę savo nuodėmių ir nesusitaikę su Dievu. (Tas būdinga ir kitų Vakarų šalių tikintiesiems po II Vatikano Susirinkimo.) „Deja, susiformavo klaidingas požiūris, kad užtenka dalyvauti šv. Mišiose bei norėti priimti Komuniją – ir turi teisę tai padaryti“, - sakė kardinolas B.Lo. Tai pasakytina tiek apie katalikus, kurie dalyvauja pamaldose tik retomis progomis, pavyzdžiui, per laidotuves ar sutuoktuves, tiek ir apie tikinčiuosius, reguliariai praktikuojančius savo tikėjimą.

„Mes turime prisiminti svarbią tiesą: Eucharistija intensifikuoja meilę širdyje to, kuris jau atsivertęs į Viešpatį, tačiau ji nepaveikia pačio širdies atsivertimo“, - aiškino kardinolas. Taigi Bažnyčiai vėl yra iškilęs neatidėliotinas uždavinys mokyti tikinčiuosius, kaip pasirengti Komunijos priėmimui ir kad šis pasirengimas, ypač išpažinties teikiama sielos malonės būsena yra privaloma. Kardinolas B.Lo pažymėjo, kad tikintiesiems reikia priminti ir kitus Katekizmo pagrindus, kuriuose kalbama apie pačią Eucharistijos esmę, kunigystės šventimus ir šv. Mišių aukojamąją prigimtį. Katalikai taip pat turi gerai žinoti, kada, pavyzdžiui, reikia klūpėti pamaldose, kada stovėti ir kitus elementarius dalykus, kurie rečiau praktikuojami užsimiršta.

Interviu, duotame katalikų žinių agentūrai „Zenit“, kardinolas J.Tomkas, apibendrindamas teologiniame pastoraciniame simpoziume išsakytas mintis, pripažino, jog yra iškilę daug pagarbos Eucharistijai problemų. Tai susiję su tikėjimo „privatizacija“ bei bendrąja sekuliarizacijos eiga ypač Europoje. Tačiau taip pat yra iškilęs poreikis toliau vystyti pasaulyje Eucharistijos teologinį mokymą. „Tikėjimas į Eucharistiją nėra lengvas tikėjimas, - kalbėjo kardinolas J.Tomkas. – Čia negali būti naudojamas pažinimo per kontaktą arba Esamumo patyrimų kriterijus. Tai yra grynas tikėjimas. Štai kodėl aš sakau, kad Eucharistija yra mūsų tikėjimo pagrindas tikėjimui patikrinti“.

Aiškindamas dabar vykstančios radikalios sekuliarizacijos esmę, kardinolas teigė, jog beveik nebeliko karingųjų ateistų: praeityje buvo aiškiau, nes tie žmonės kategoriškai neigdavo Dievo buvimą. „Dabar yra žmonių, kurie iš viso neklausia savęs, ar yra Dievas, tiesiog ši Dievo kategorija lieka už jų gyvenimo ribų. Dabar stebimas „privatumas“ kaip tik sudaro tokią Dievo, religijos, tikėjimo marginalizaciją“, - sakė Popiežiaus atstovas. Sekuliarizacijos proceso dalis yra kova prieš krikščioniškąsias vertybes, tačiau tai daroma nesuvokiant, jog tai yra bendražmogiškosios vertybės. Šventasis Tėvas yra sakęs, jog „kas yra autentiškai krikščioniška, kartu yra autentiškai žmogiška“, ir Bažnyčia, gindama šias vertybes, gina patį žmogų. Taigi Bažnyčios atmetimas kartu reiškia ne tik Dievo, bet ir žmogaus tikrosios sampratos atmetimą, ir tai yra pats didžiausias dabartinio sekuliarizmo pavojus.

Eucharistijos šviesos reikia žmogaus širdžiai ir pasauliui

Spalio 17 dienos, sekmadienio, pavakarę tikinčiųjų pilnoje Romos Šv. Petro bazilikoje popiežius Jonas Paulius II vadovavo šv. Mišioms, kuriomis buvo iškilmingai pradėti jo paskelbti Eucharistijos metai. Tuo pačiu metu – Meksikoje tai buvo vidurdienis – Gvadalacharos didžiajame Chalisko stadione daugiau kaip 65 tūkstančiai žmonių dalyvavo 48-ojo tarptautinio eucharistinio kongreso uždarymo pamaldose. Po šv. Mišių, kurias drauge su kitais Kardinolų kolegijos nariais Romoje celebravo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas, o Gvadalacharoje – Šventojo Tėvo legatas kardinolas J.Tomkas, vyko Švč. Sakramento adoracija. Palydovinės televizijos „Via“ pagalba sujungtas su Gvadalachara popiežius Jonas Paulius II pasakė kalbą, skirtą Tarptautinio eucharistinio kongreso uždarymui, kurioje, dar kartą susitelkęs į praėjusio renginio temą „Eucharistija – naujojo tūkstantmečio šviesa ir gyvybė“, pažymėjo, kad paskatino „apsvarstyti Eucharistijos slėpinį ne tik patį savyje, bet ir ryšium su mūsų laikų problemomis“.

Šventasis Tėvas sakė, kad Eucharistijos šviesos reikia žmogaus širdžiai, kuri yra apsunkusi nuo nuodėmių, „dažnai suklaidinta ir išsekusi, patyrusi įvairaus pobūdžio kentėjimus“. Tos šviesos reikia dabartiniam pasauliui, kuriam, prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, dažnai atrodo, kad taika yra sunkiai pasiekiama, pasauliui, kuris yra sujauktas ir pažemintas išplitusio „smurto, terorizmo ir karo“. Eucharistija taip pat yra didysis gyvybės slėpinys, gyvybės, kuri yra pagrindinis žmogiškojo įkvėpimo šaltinis. Bet jai taip pat yra iškilęs užtemdymo pavojus dabarties kultūroje, „kuri atmeta pagarbą gyvybei kiekviename jos tarpsnyje“, kurioje tiek daug abejingumo nuskurdusių ir badą kenčiančių žmonių masėms trečiajame pasaulyje ir kurioje mokslo pasiekimai „dažnai skirti tarnauti tik stipriųjų egoizmui“.

Popiežius Jonas Paulius II, pasiremdamas savo apaštaliniu laišku „Mane nobiscum Domine“, skirtu Eucharistijos metams, pakvietė tikinčiuosius melsti, kaip tie Emauso mokiniai, „Dieviškąjį Piligrimą pasilikti su mumis“, nes Jis „pažįsta mūsų širdis ir neleis mums tapti vakaro šešėlių kaliniais. Jis atgaivina mus, pavargusius, atleidžia mūsų nuodėmes, nukreipia mūsų žingsnius į gėrio kelią“. Šventasis Tėvas linkėjo, kad krikščionių bendruomenė, sekdama Švč. Mergelės Marijos, „Eucharistijos moters“, pavyzdžiu, vertingai išgyventų šį slėpinį ir, sustiprinta „amžinojo gyvenimo duona“, būtų tikruoju „evangelizacijos ir solidarumo raugu“. Popiežius taip pat pranešė, kad kitas, 49-asis tarptautinis eucharistinis kongresas vyks 2008 metais Kanados mieste Kvebeke.

Kardinolas J.Tomkas, kuris, kaip minėta, buvo Popiežiaus legatu Gvadalacharoje pasibaigusiame 48-ajame tarptautiniame eucharistiniame kongrese, pateikė rekomendacijas Eucharistijos metų šventimui, kurios tapo kongreso metu vykusių katechetinių susitikimų, apmąstymų ir svarstymų skirtingose kalbinėse grupėse išdavomis. Pirmiausia buvo pabrėžta sekmadienio šv. Mišių prasmė ir siekimas kuo didesnio tikinčiųjų dalyvavimo jose. Taip pat nurodyta, jog būtina iš naujo atrasti Corpus Christi (Kristaus Kūno ir Kraujo) liturginės šventės ir atitinkamos procesijos su Švč. Sakramentu reikšmę. Pabrėžtas būtinumas atgaivinti visų formų Eucharistijos adoraciją, tarp jų ir naktinę adoraciją. Patvirtintas dažnas ir vertingas Komunijos priėmimas, kuris turi būti derinamas su Susitaikinimo sakramentu. Paskatinta misijinė dvasia, kylanti iš šv. Eucharistijos. Rekomenduotas dalijimasis su vargstančiaisiais duona ir Eucharistija, jungiant dvasinį tobulėjimą su tarnyste stokojantiesiems. Pagaliau svarbu atnaujinti tikėjimą Eucharistija, ryžtą aukotis dėl kitų, bendrystę ir tarnavimą, kaip išskirtinį ženklą, duodamą Katalikų Bažnyčiai ir pasauliui.

© 2004 "XXI amžius"