| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Darbštūs ir rūpestingi Vytautas BAGDONAS
Metų ūkio konkurse tarp gyvulininkystės ūkių nugalėtoju pripažintas Svėdasų seniūnijos Kraštų kaimo gyventojų Virginijaus ir Jolitos Vaičionių gyvulininkystės ūkis. Tokį aukštą įvertinimą ir pripažinimą jauni ūkininkai iš Kraštų pelno jau ne pirmą kartą. Svečiai žavisi Vaičionių ūkiu Kovo 17-ąją Vaičionių ūkiui buvo įteiktas Europos Sąjungos sertifikatas, suteikiantis teisę produkciją iš fermos tiesiogiai eksportuoti į užsienio šalis, nes šis pieno ūkis atitinka visus kokybei keliamus reikalavimus, gali konkuruoti su geriausiais užsienio šalių ūkiais. Vaičioniams pieno ūkio kokybės ir sveikatingumo ženklas buvo įteiktas vieniems pirmųjų Anykščių rajone. Neretai į Vaičionių ūkį užsuka ir svečiai, kuriems rūpi apžiūrėti modernią galvijų fermą, rūpestingai tvarkomą ūkį, pabendrauti su šiuolaikiškai mąstančiais, kupinais įvairių planų ir sumanymų ūkininkais. Visi, kam tenka važiuoti Rokiškio-Anykščių plentu, Kraštų kaime, pakelėje, gali pamatyti didžiulę fermą, tvarkingai surikiuotą techniką šalia jos, siloso tranšėją, į polietileno plėvelę suvyniotus pašarų ryšulius. Ir, aišku, ganiavos metu ramiai rupšnojančią žolę juodmargių karvių bandą. Ir kiekvienam būna aišku, kad šioje sodyboje gyvena ne kas kitas, o ūkininko šeima. Virginijus ir Jolita Vaičioniai ūkininkauja jau dvylika metų. Todėl norėjau praverti šių kaimo žmonių duris ir pasidomėti, kaipgi jiems sekasi, kokie rūpesčiai kelia nerimą, kuo džiaugiasi, didžiuojasi nelengvą dalią pasirinkę sutuoktiniai? Įsikūrė senelių žemėje Ta sodyba, kurioje ūkininkai gyvena, ta žemė, kurioje ūkininkauja, priklausė Virginijaus seneliams. Abu jau garbaus amžiaus sulaukę senoliai iškeliavo Amžinybėn žinodami, kad jų puoselėta sodyba, žeme rūpinsis tvarkinga, darbo nebijanti vaikaičio šeima, kad visas užgyventas sūriu prakaitu nekilnojamasis turtas pereina į rūpestingas rankas. Vaičioniai dabar valdo 235 hektarus žemės. Nuosavos turi 114 ha, likusią žemę nuomoja iš kitų kaimiečių. Jų fermoje yra 120 galvijų, iš jų maždaug pusę sudaro melžiamos karvės. Dėl ūkininkavimo atsisakė diplomo V.Vaičionis studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar Žemės ūkio universitetas) inžinerinę pedagogiką. Studijos buvo beveik baigtos, teliko parašyti diplominį darbą ir jį apginti. Tačiau tuomet jis žengė lemtingą žingsnį pasirinko neakivaizdines studijas, tikėdamasis diplomą apginti ūkininkaudamas. Deja, diplomuotu specialistu ūkininkui nebuvo lemta tapti. Tuomet, vos pradėjus ūkininkauti, buvo daugybė gražių svajonių, viliojo perspektyvos, atrodė, kad galima kalnus nuversti, kad bus laiko ir savame ūkyje dirbti, ir studijuoti neakivaizdžiai, - prisimena Virginijus. Tačiau greitai paaiškėjo, kad ūkininko kelias nėra lengvas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ne visos svajonės yra įgyvendinamos. Teko pasinerti į darbų bei rūpesčių sūkurį ir pamiršti studijas, diplomą. Jolita turi virėjos, dažytojos specialybes, tačiau atsidavė šeimai ir kartu su vyru pasirinko ūkininkavimą. Specializacija gyvulininkystė Pradėję ūkininkauti Vaičioniai specializavosi augalininkystėje, o nuo 1998-ųjų pasirinko gyvulininkystę. Visiškai atsisakyti augalininkystės neketina, savo reikmėms užsiaugina grūdų, sėja šiek tiek kukurūzų, pardavimui augina rapsų. Tačiau plėtoti augalininkystę neplanuoja. Pasak ūkininkų, pasirinko gyvulininkystę, sukūrė pieno ūkį, tad šia kryptimi ir žada eiti tolyn. O pradėjo užsiimti gyvulininkyste nuo trijų karvių 1998-ųjų pradžioje. Tų metų pabaigoje jie jau turėjo aštuonias karves. Supratę, kad gyvulininkystė gali duoti daugiau ir stabilesnių pajamų, kad tai pelningiau nei auginti grūdines ar kitokias kultūras, pradėjo plėsti galvijų bandą. Dabar, kaip jau minėta rašinio pradžioje, jų ūkyje yra 120 Lietuvos juodmargių veislės karvių ir telyčių. Pasak ūkininkų, jau kuris laikas galvijų nebereikia pirkti iš kitur auginamas savos bandos prieauglis. Vaičioniai jau žino, kad ir šiais metais kelios dešimtys telyčių veršiuosis, taigi dėl natūralaus prieaugio galvijų banda vėl padidės. Tačiau per daug plėstis ir didinti karvių bei telyčių skaičių ūkininkai neketina. Pirmiausia dar labiau plečiant pieno ūkį ir didinant gyvulių skaičių jau reikia ir naujų patalpų jiems laikyti. Tam reikalingos didelės lėšos. Tuo tarpu pieno supirkimo kaina yra maža, perdirbėjai skriaudžia žemdirbius, iš parduodamo pieno nėra pelno, taigi nėra ir lėšų investicijoms į pieno ūkį. Pasak Virginijaus, visi planai, visos investicijos priklauso nuo bendros žemės ūkio politikos šalyje. Kiekviena valdžia vis kažką žada. Betgi gyvenimas nuo tų pažadų nė kiek negerėja. Todėl ką nors planuoti, daryti labai rizikinga Modernioje fermoje gera ir gyvuliams, ir žmonėms 1999-aisiais Kraštuose, Vaičionių žemėje, išaugo visiškai mechanizuota ir modernizuota galvijų ferma. Čia sumontuota švedų firmos DeLaval šiuolaikiška įranga (melžimo aikštelė autotandomas, penkių tonų talpos šaldytuvas ir kt.). Per valandą aikštelėje nesunkiai pamelžiama 60 karvių, pienas automatiškai patenka į šaldytuvą. Melžimo pabaigoje visas pienas šaldytuve jau siekia 4 laipsnius šilumos. Kompiuterinės bandos valdymo sistemos Alpro dėka sekamos karvių ir telyčių rujos, bandos veislinis darbas, kontroliuojama kiekvienos karvės sveikata ir kiti dalykai. Taigi sergančių karvių pienas jokiu būdu negali patekti į bendrą pieno liniją, o iš jos į šaldytuvą. Ganiavai pasibaigus gyvuliai naujajame tvarte laikomi nepririšti. Karvės ir telyčios būna švarios, judėdamos jos nusivalo. Nėra fermoje jokių pertvarų, kas būdinga ankstesnio tipo panašiems statiniams. Todėl lengvai įvažiuoja traktorius ir susikaupusį mėšlą išvalo. Dar daug kam įdomus faktas Vaičionių ferma yra vadinama šaltojo tipo. Žiemą čia būna tik 5-7 laipsniais šilčiau nei lauke. Bet, pasirodo, vėsi temperatūra tvarte žymiai geriau nei tvankumas, drėgmė. Vaičionių gyvuliai pripratę prie tokio laikymo, tokios temperatūros, todėl neserga. Jų fermoje Lietuvos veterinarijos akademijos mokslininkai buvo įrengę stebėjimo kameras ir tyrė laikymo sąlygas, gyvulių sveikatą ir panašius dalykus. Paaiškėjo, kad tik keturias valandas per parą galvijai nebūna prie ėdžių, ramiai ilsisi, miega. Šiaip visą laiką juda, vaikštinėja, geria vandenį, ėda šieną, taigi gyvuliams šalta tikrai nebūna. Kad neužšaltų girdyklos, jos yra apsaugotos, apšiltintos. Galvijų guliavietės yra gausiai pakreikiamos šiaudais. Tiktai, kaip teigė V.Vaičionis, esant žemesnei temperatūrai padidėja pašarų sunaudojimas, jų visuomet turi būti ėdžiose. Vaičionių karvės per laktaciją duoda apie 7500 kg pieno. Be to, išmilžiai didėja. Pavyzdžiui, pradėjus plėtoti gyvulininkystę, iš kiekvienos karvės buvo primelžiama apie penkis tūkstančius kilogramų. Pienas parduodamas AB Rokiškio sūris. Kaip pasakojo Virginijus, jam jau galvą skauda dėl šiuolaikiškų mėšlidžių ir nuotėkų sistemos įrengimo. Ateityje bus reikalaujama įdiegti naujovišką mėšlo tvarkymo sistemą. O esant tokioms žemoms produkcijos supirkimo kainoms, jaučiant menką valdžios paramą žemės ūkiui ryžtis naujoms statyboms, ekologinių reikalavimų įgyvendinimui per daug rizikinga. Įvairiems darbams atlikti Vaičioniai dar samdo ketvertą žmonių, jie įdarbinti oficialiai. Pasak Virginijaus, jie nenori rizikuoti, apgaudinėti valstybę, slėpti mokesčius, skriausti žmones. Per darbymečius ir pats Virginijus sėda už traktoriaus vairo, atlieka kitus darbus. Karvių melžimas Jolitos rūpestis, prireikia jos pagalbos ir kitur. Darni šeima Nors darbų ir rūpesčių ūkininkaujant netrūksta, Jolita ir Virginijus suranda laiko šeimai. Jų namuose auga Kasparas, Agnė ir Simona Svėdasų J.Tumo-Vaižganto vidurinės mokyklos moksleiviai. Tėtis arba mama kas rytą vaikus nuveža į mokyklą, pabendrauja su mokytojais, pasidomi, kaip sekasi jų atžaloms. Vaičionių šeimą gali sutikti Svėdasuose ar kitose rajono vietovėse vykstančiuose renginiuose, pamatysi juos ir Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Būdami darbštūs, rūpestingi, tikintys tėvai skiepija gerumo, pareigingumo, meilės ir pagarbos Dievui jausmus ir savo vaikams. Anykščių rajonas Autoriaus nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |