| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Šeimos pasaulyje
Man buvo lemta gimti gražiausiame Lietuvos kampelyje. Gyvenime apstu netikėtumų. Mamos gimtinė Veliuona, tėvo Tverečius (Ignalinos r.), o tapo jie salakonais. Mama dirbo pas dėdę, netoli Daugpilio (mat mamos šeimoje net dvylika vaikų, todėl reikėjo eiti pas žmones uždarbiauti). Tėvas grįžo iš 1914 metų karo (pėsčiomis net iš Tifliso Gruzija), buvo gerokai prasilavinęs carinėje mokykloje. Karas palaužė sveikatą (tuberkuliozė), todėl ūkiui netiko, pasirinko vargonininko profesiją, mokėsi pas J.Naujalį. Apie 1916 metus atvyko dirbti į Salaką. Su būsima žmona Ona Rudžianskaite jau buvo pažįstamas. Susituokė jos tėviškėje, Veliuonoje, ir iš ten arkliuku atbarškėjo į Salaką visam laikui. Manau, šeima turėjo didžiulę įtaką mums, penkiems vaikams (vienas brolis mirė mažas, o antras jau gimnazistas). Tėvai buvo visuomenininkai. Tėvas nuolat turėjo mokinių (būsimų vargonininkų). Jis pats vadovavo bažnytiniam chorui, kurį vizito metu asmeniškai pagyrė pats prezidentas A.Smetona. Be tiesioginio darbo, tėvas buvo žemės ūkio bankelio pirmininkas, valsčiaus viršaitis, Katalikų vyrų organizacijos steigėjas. Taigi namuose mes jį matydavome retai. O kur dar žmonės, ateinantys prašyti, kad parašytų prašymą, laišką, padėtų surašyti testamentą ir t.t. Nebuvo nė vieno karto, kad tėvas būtų kam atsakęs. Žmonės jį labai mylėjo, nes jis pasižymėjo tolerancija, inteligentiškumu, paprastumu. Visi jo giminės buvo okupuotame krašte, negalėjo net susitikti (tėvas iš gausios trylikos vaikų šeimos). Visa namų tvarka buvo mamos rankose. Mes augome špitolėje (trys šeimos ir vienas viengungis). Mama nebuvo baigusi jokių mokslų, bet gerai skaitė, rašė. Todėl, kai trūko entuziasto aušrininko A.Poderio mokyklai žmonių, ir mano mama kiek mokytojavo. Mama, kaip ir tėvas, buvo visuomenininkė, aktyvistė. Ji Katalikių moterų draugijos įkūrėja ir ilgametė pirmininkė. Prisimenu, moterys dirbo įdomiai: įvairiausi kursai, kuriuos vedė specialistai, atvykę net iš Kauno. Sekmadieniais organizuodavo susirinkimus vadinamoje O.Martinaitytės salėje. Moterys net turėjo šventinę uniformą: juodas sarafanas, violetinė palaidinė. Bendrom jėgom nupirko bažnytinę vėliavą (žalią), kurios kaspinus nešėm mes, mokinės. Prisimenu šypsenos vertą įvykį: į Salaką atvyko karo ministras S.Raštikis (jo tėviškė Dūkštas). Moterų draugija nupirko šautuvą ir įteikė ginkluotosioms pajėgoms. Gaila, kad dingo ta nuotrauka: mamai ranką spaudžia S.Raštikis, o kita laiko šautuvą dovaną. Jau tuomet dauguma moterų skaitė spaudą, ypač savo žurnalą Moteris. Patikdavo rengiamos programos, ypač gyvieji paveikslai. Vieno jų aktore būti teko laimė ir man. Moterų draugija organizuodavo ekskursijas ir po Lietuvą. Dukart ir man pasisekė: jau devynmetę paėmė mama ir mane. Dar buvo dvi mergytės. Gerai prisimenu visus vaizdus. Sunkvežimis mums buvo didžiausias komfortas. Mama niekada nepamiršo labdaros. Švenčių išvakarėse prikraudavo mums, vaikams, krepšius maisto ir liepdavo nešti neturtingiesiems. Nė vienas elgeta ar padegėlis iš namų neišeidavo tuščiu krepšiu. Tėvai, netekę visko, net menkiausios pastogės, iki mirties liko jautrūs, nedejuojantys. Taip ir mirė po svetimu stogu, negavę jokių pensijų, išlaikomi vaikų. Sesuo už mane vyresnė šešeriais metais. Ji buvo pavasarininkė. Draugijoje buvo net 230 narių. Menu, kad labai bendravo su M.Mardosu, V. ir S.Dičiūnais, M.Musteikiu, B.Slavinsku, E.Banzelyte, S.Bikulčiūte ir kt. Jiems vadovavo kunigai K.Pukenis, J.Matulis bei kiti. Pavasarininkai organizuodavo gegužines, vaidinimus. Vakarais savaitgaliais aidėdavo dainos susirinkdavo kur priebutyje. Vos paaugusi, aš įstojau į Angelaičių draugiją. Jai vadovavo kun. J.Pranevičius. Mūsų buvo labai daug. Mažesnės per pamaldas nešdavome pagalvėles, vėliau vėliavų kaspinus. Rinkdavome žolynus miške, kai suaugusieji rengdavo bromą vyskupui sutikti. Ne kartą dalyvavome sporto šventėje, netgi uniformuotos. O kiek mes vaidinimų surengėme (režisierius kun. J.Pranevičius)! Bažnyčioje rekolekcijų metu, Didžiąją savaitę ir Velykų rytmetį mes adoruodavome. Sąžiningai dalyvaudavome gegužės maldos vakare, spalį rožinio kalbėjime. O kaip seniai palikau ilgą medinį pradžios mokyklos suolą. Į jį susėsdavome po keturis penkis mokinius. Nedaug buvo suolų, skirtų tik dviem. Jie neatsilenkdavo, dažnai ir menkai padažyti. Bet mums jie buvo mieli ir brangūs Salako pradžios mokyklą pradėjau lankyti, kai jos vedėjas buvo mokytojas Vaitėnas, griežtas, reiklus, kartais ir liniuote per rankas sudroždavęs (žinoma, tik berniukams, nes mergaitės buvo ramesnės). Visus šešis skyrius mane mokė mokytojas J.Samulis. Išliko atmintyje ramaus, švelnaus, atlaidaus mokytojo paveikslas. Jo pamokos buvo įdomios, konfliktų neįvykdavo. Akyse iškyla senosios medinės mokyklos vaizdas: pereinamos klasės, erdvus koridorius, primenąs kaimo priemenę. Kampe stovėjo vandens bakas, uždarytas, kad mes pirštų nekaišiotume, puodukas prirakintas prie bako. Vėlyvą rudenį ir žiemą, pertraukų metu koridoriuje žaisdavome, daugiausia ratelius. Pradžios mokykloje daug dėmesio buvo skirta menui: chorui vadovavo mokytojas Vaitėnas, mezgimo ir siuvinėjimo būreliui mokytojos Samulienė ir Vaitėnienė. Kasmet parengdavome du tris vakarus. Čia vaidindavome, šokdavome, deklamuodavome. Vakaruose dalyvaudavo tėvai, dažnai kunigas, kas nors iš valdžios atstovų. Buvo rengiamos Kalėdų eglutės. Profesionalių tinginių nebuvo. Niekas nenorėjo antramečiauti. Baigę keturis skyrius, laikėme egzaminus. Kai kurie mūsų draugų tuo mokslą ir baigė: tėvai neturtingi, reikėjo namuose padėti. Į penktą skyrių ateidavo vaikai ir iš žydų mokyklos, nes ten buvo tik keturi skyriai. Sugyvenome labai draugiškai, jokių tautinių konfliktų, nes mes augome internacionalinėje aplinkoje: lietuviai, rusai, lenkai, totoriai, žydai. Tik vieną šeštadienį mūsų penktokas pasielgė negražiai: pagriebė žydaitės ranką, įspaudė jai plunksnakotį ir vertė rašyti. O žydai subatoj negali nieko dirbti. Mes visi tą draugą pasmerkėm. Daugiau konfliktų nebuvo. Itin išgyvenome, kai nacių okupacijos metais matėm žydaites, varomas į getą, kai iš jų tyčiojosi. Taip bėgo mūsų tolima vaikystė. Kai susitinkame gyvi išlikusieji, mielai prisimename tą laiko tarpsnį. Kapinėse pastovime prie mokytojo Samulio kapo. Kuo šiandien esame, dėkojame tik savo mokytojams. Manau, Bažnyčios įtaka mums buvo labai didelė, todėl mes ir ateizmo mėsmalėje išlikome tikintys. Daugelis jau pogrindyje tapo ateitininkais. Praeitis daug moko. Supranti, kad svarbi šeimos atmosfera. Gal dėl tėvų, artimųjų darytos man įtakos iki gilios senatvės esu visuomenininkė: dalyvauju literatų sambūryje, Caritas, bibliotekų darbe. Birutės Stasiūnaitės-Gruzdienės šeimą sovietinė okupacija privertė palikti gimtinę. Mokslą tęsė Linkuvos gimnazijoje. Vėliau baigė Klaipėdos mokytojų institutą. Po jo baigė VVPI Lietuvių kalbos-literatūros fakultetą. Dirbo Gargžduose, Veisėjuose, Trakų rajono Kazokiškių mokykloje. Paskutinė darbovietė Vievio vidurinė mokykla. Laisvalaikiu mokytoja rašo eiles, miniatiūras, prozą. Išleido knygelę Sudegusių žodžių pelenai, Vakarop, Sutemos. Salako pagrindinės mokyklos jauniesiems poezijos mylėtojams atsiuntė rankraštį (knygelei išleisti neturi lėšų). Tai puikūs, gilią prasmę turintys eilėraščiai. Viskas dvelkia meile, gerumu, nuoširdumu, pagalba silpnesniam. Birutės Stasiūnaitės-Gruzdienės
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |