|
Dievo Motina vilties ženklas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas
Bačkis dalyvavo Meksikoje, Gvadalacharoje, spalio 6-8 dienomis vykusiame
teologiniame sielovadiniame simpoziume, po kurio spalio 10 dieną
prasidėjo 48-asis tarptautinis eucharistinis kongresas. Kongresu,
kurio šūkis Eucharistija naujojo tūkstantmečio šviesa ir gyvybė,
prasidėjo Šventojo Tėvo paskelbti Eucharistijos metai. Kardinolas
A. J. Bačkis antrają Teologinio sielovadinio simpoziumo dieną vadovavo
šv. Mišių koncelebracijai ir sakė homiliją, kurios lietuvišką vertimą
čia pateikiame.
Mieli Broliai ir Seserys,
Evangelija mums pasakoja, kaip apaštalai susirinko melstis. Jie meldėsi ne vieni. Kartu su jais buvo ir Dievo Motina Marija. Apaštalai meldėsi, reikšdami pasitikėjimą Dievo meile ir Jo begaliniu gailestingumu. Jėzaus mokiniai meldėsi drauge su Ta, kuri buvo apaštalams ir lieka mums geriausias pavyzdys, kaip Dievo gailestingumą priimti ir Jo meilėje dalyvauti. Marija tarsi subūrė juos ir stiprino jų maldą, pripildė ją pasitikėjimo Viešpačiu.
Kiekviena šalis turi ypatingą vietą, kurioje gali geriausiai suprasti, tarsi savo akimis regėti, kaip apaštalai meldžiasi drauge su Marija. Meksikoje tai Gvadalupė. Mano krašte, Lietuvoje, tokia vieta yra Aušros Vartų Gailestingosios Dievo Motinos šventovė. Ši mažutė koplytėlė virš miesto sienos vartų, kuri ištisai nukabinta tikinčiųjų padėkos ženklais votais, niekada nebūna tuščia. Iš aplinkinių ir tolimų šalių atvykę žmonės kopia laiptais, kad pažvelgtų į švelnias Motinos Marijos akis, kad tyloje jai išsakytų visus savo skausmus, savo nerimą, viltis ir troškimus. Tai vieta, kur po ilgos kelionės ar sunkios ligos pirmiausia ateinama padėkoti ir su vaiko ilgesiu pasveikinti savo Motiną. Jauni ir pagyvenę, suklaupę aplink Marijos altorių, tyliai varsto rožinio karolėlius kartodami: Sveika Marija...
Lietuvos žmonės nuo seno mylėjo Dievo Motiną ir meldė jos užtarimo. Pirmojo pasaulinio karo metu, kai Lietuvoje kariavo vokiečiai su rusais, vokiečių kareiviai prašydavo žmonių parodyti pasą, kad įsitikintų, ar šie yra vietiniai gyventojai. Tačiau ne visi lietuviai turėjo pasą. Tuomet jie rodydavo rožinį ir kareiviams to užtekdavo. Rožinis buvo iškalbingas dokumentas, it tapatybės liudijimas.
Sovietų ateistams okupavus Lietuvą, prasidėjo žiauriausi lietuvių trėmimai į Sibiro ledynus. Šeimos su mažais vaikais buvo sukišamos į gyvuliams vežti skirtus traukinius ir siunčiamos į tremtį. Paprastai susiruošti tokiai kelionei duodavo labai mažai laiko. Dažnas lietuvis pasakoja, kad pirmasis daiktas, kurį jie pasiėmė vežami iš namų, buvo rožinis. Kareiviai rožinį atimdavo, nes matė, kad tai yra nekaltų persekiojamųjų jėgos ir stiprybės ginklas. Tuomet kaliniai pasidarydavo rožinį iš duonos: suvilgę seilėmis ir suvynioję minkštimą rutuliuką, perverdavo jį siūlu, sudžiovindavo ir melsdavosi. Vieną tokį rožančių saugome Vilniuje, mano namuose.
Kodėl Marija buvo jiems ir yra mums tokia svarbi, tokia brangi? Ji buvo ta Moteris, kuri visiškai pasiaukojo Dievo valiai, kuri niekada nebuvo nuo Jo pasitraukusi. Jos įsčiose įsikūnijo Dievo Sūnus, ji augino ir maitino Dievą, ji lydėjo Kristų Jo žemiškoje kelionėje, stovėjo po Jo kryžiumi, tikėjo Jo prisikėlimu. Ji buvo tarp apaštalų, vieningai atsidėjusių maldai pirmojoje Bažnyčios bendruomenėje. Popiežius Jonas Paulius II Mariją vadina pirmuoju tabernakuliu istorijoje, kur Dievo Sūnus, dar neregimas žmogaus akims, leidžiasi pagarbinamas Elzbietos, jo šviesai tarsi sklindant per Marijos akis ir balsą.
Marijos tikėjimas Jėzaus dieviškumu drąsina ir mus tikėti, kad Eucharistijos slėpinyje duona ir vynas čia ir dabar tampa tuo pačiu Jėzumi Dievo ir Marijos Sūnumi. Motinos atpažįsta savo sūnus, savo pražuvusius vaikus net po daugybės metų iš plaukų sruogos ar sudūlėjusio drabužio skiautės. Galima apgauti medicinos ar kriminalinių tyrimų įrangą, tačiau dar niekam nepavyko apgauti motinos širdies. Marija nesuabejojo, kad jos Sūnus prisikėlė. Ji atpažino ir išpažino Jėzų Švenčiausiajame Sakramente. Šis Dievo Motinos liudijimas sutriuškina didžiausią skepticizmą, paliečia labiausiai atšalusius žmones. Jis suburia mus visus kaip tuos apaštalus prie Dievo stalo maldai ir Eucharistijos paslapčiai švęsti.
Marija ir šiandien nepalieka savo žemės vaikų, kuriuos jai patikėjo mirštantis ant kryžiaus Sūnus. Ji eina nuo vienų prie kitų kviesdama ir ragindama melstis, nes Motina geriausiai žino, ko reikia jos vaikams. Marija prašo kalbėti rožinį, nes nori kiekvienam imūsų parodyti paprastą ir tiesų kelią į Tėvo širdį. Marija moko žvelgti jos pačios akimis ir širdimi į 20 Dievo gyvenimo žemėje akimirkų, kurių dėka ji pati buvo mokoma ir auklėjama. Tai paprastas, kiekvienam vargšui prieinamas, tačiau drauge radikalus kelias. Vaikų ir šventųjų kelias. Juo eina tie, kurie nori visiškai atsiduoti Palaiminimų dvasiai. Marija tarsi Motina ima mus už rankos ir, padėdama apmąstyti dvidešimt slėpinių, moko mus gyventi jos tikėjimu, jos viltimi ir jos meile, idant pamažu būtume perkeisti į ją.
Mes visi čia susirinkome iš įvairių pasaulio kampelių, skirtingų tautų ir kalbų, aplink savo Motiną Mariją. Susirinkome, kad jos artumoje, jos maldos mokykloje pažintume Dievą, kuris iš begalinės meilės mums visiems pasiliko Eucharistijos slėpinyje. Kas geriau nei Jo Motina išmokys mus, kaip Jį pažinti, pamilti, kaip Jam pasiaukoti? Marijos pavyzdys byloja, kad vienintelis kelias į šį dieviškąjį slėpinį yra visiškas pasitikėjimas Juo.
Mano tėvynės sostinėje Vilniuje Jėzus mokė šventąją seselę Faustiną, kaip melsti pasauliui Dievo gailestingumo. Ši žinia be galo aktuali ir svarbi šiandien. Kai pasaulis krūpčioja nuo siaubingo teroro ir aklo žmogaus pykčio, vienintelis išsigelbėjimas yra visiškas pasitikėjimas Dievo gailestingumu. Mes nežinome, kas gali nutikti mums rytoj, tačiau mes tikime, kad Dievas nenustos mūsų mylėjęs nei rytoj, nei per amžius. Tai yra vilties ženklas, tai pasitikėjimo motyvas, kurį savu savo gyvenimu įkūnijo Švenčiausioji Mergelė.
Ištvermingai ir vieningai atsidėkime maldai. Tesujungia ji visų mūsų širdis tarsi mažus rožinio karolėlius žodžiais, kuriuos supranta kūdikis ir senelis Sveika Marija. Tikėkime nuo amžių nėra girdėta, kad būtų apleistas bent vienas, kas šaukėsi jos pagalbos, kas meldė jos globos.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS,
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
© 2004 "XXI amžius"
|