| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Prie Mūšos ir Lėvens
Žmogus ne vien duona sotus. Šiuos išmintingus žodžius ne vieną kartą su meile ir šiluma tarė Pasvalio Lėvens mokyklos istorijos mokytoja, aktyvi kraštotyrininkė, Pasvalio moterų katalikių draugijos kultūrinio darbo organizatorė Vlada Čirvinskienė per šios organizacijos surengtą ekskursiją į Vaškų seniūniją Pasvalio rajone. Ne kartą Vlada tarė ir kitą frazę: Būkime dvasingesni. Vadinasi, šiltesni, atidesni šalia esančiajam, pastabesni grožiui, gėriui. O ekskursijoje, be moterų, dalyvavo ir vaikai iš daugiavaikių Pasvalio šeimų. Taigi į kelionę! Rankose mokytojos Valdos išdalyti Skrebotiškio, Grūžių ir Vaškų parapijų žemėlapiai bei Editos ir Silvijos, Aldutės Maračinskienės vaikaičių, kiekvienam keleiviui įteikta mažytė puokštelė. Tetirvinai. Prie kaimo koplytstulpio mus pasitiko dvi besišypsančios moterys: felčerė Danutė Špokevičienė ir bibliotekininkė bei katechetė Dalė Balčiūnienė. Jos vaišino namuose spaustu sūriu, su meile ir pagarba pasakojo apie dabartinius ir kadaise gyvenusius tetirviniečius. Skrebotiškyje mūsų irgi laukia šventoriaus varteliai atkili, bažnyčia atrakinta. Laukia ir šeimininkas bažnyčios tarnas Jonas Jankauskas. Bažnyčia neįprastai sumūryta iš lauko akmenų, lyg ir niūroka. Pasirodo, ši bažnyčia rezultatas žmonių, gyvenusių čia XX a. pradžioje, noro būti ne tik duona sočių. Iki 1912 metų čia buvo grūdų sandėlis magazinas, o nuo 1920-ųjų jau bažnyčia. Kiek šviesių žmonių po mokyklos ir bažnyčios sparnu išaugo Skrebotiškio parapijoje: knygnešių, kariškių, dailininkų, inžinierių, kunigų. Mus bažnyčioje šviesia šypsena pasitiko ir apie Skrebotiškį pasakojo ne bet kas, o mokslininkė, knygelių autorė Albina Pribušauskaitė. Bažnyčia prieš keliolika metų degė. Bet žmonių meilė ir pagarba Dievo namams jų dėka atnaujinta per pusmetį. Bažnyčios lubas puošia grakščių linijų ornamentika, šventųjų siluetai. Tokias linijas vedė jau legenda Pasvalyje virtusio dailininko Vytauto Kutkausko ranka. Gaila, bet apie jį ekskursijoje dar mažai kas pasakoja, o vertėtų. Vaškuose mūsų laukė kunigas Raimondas Simonavičius, mokytojai, dainininkė Stanislava Fomina, poetė, liaudies dailininkė Genutė Simonaitienė. Iki ašarų jaudino jos skaitomos eilės, Stanislavos iš motinos ir senelės išmoktos giesmės ir dainos, svetingos mokytojų Elenos Vetckienės ir Vidos Tučienės šypsenos. O kokie gražūs G.Simonaitienės namai, išpuošti jos pačios pieštais paveikslais: kokios ten purios žiemos ir šviesūs pavasariai, žvainos mėnesienos. Vaškų centre bažnyčia, bet, pasak Vaškų mokyklos mokytojos Genutės Grigalionienės, ne ta, geltona lyg iš vaško nulipdyta pirmoji bažnytėlė, o jau ketvirtoji. Ji iš vietinio molio, iš vietinės kadaise garsios Puzino Grūžių keramikos gamyklos įvairiausios ir įmantriausios konfigūracijos plytų. Vaškuose kadaise, kaip rašė vietinis poetas Jonas Burkus, slėnės balos neišdžiuna, nė tiltelia, nė griovelia, braidė žmons ligi keliu. Vaškų mokytojas R.Rimkevičius mums pasakojo apie Teodorą fon Grotusą, mokslininką, chemiką, atradusį elektrolizės teoriją, fotochemijos dėsnius ir ištyrusį Likėnų mineralinius šaltinius. Jis dirbo ne kur nors pasaulinio garso laboratorijose, o čia, netoli Vaškų, Gedučiuose. Kokia garsenybė, o kaip viskas apleista! Apkabinome Grotuso ąžuolą pakeliui į Gedučius, stovėjome ir prie visiškai apleisto vienintelio Gedučių dvare išlikusio namo, tiesa, mūrinio, tvirto. Galbūt čia, tame pastate, tragiškasis Teodoras pūtė stiklą bandymų kolboms, galbūt čia ir neteko savo keturių rankos pirštų, galbūt čia ir įvyko jo žūtis? Koks tai turistų jaukas, kol kas taip apleistas! Vaškuose prie mūsų prisidėjo Vaškų seniūnas Vladas Vitkauskas ir nepaliko mūsų iki ekskursijos pabaigos, iki Kalneliškio. Stebėjomės tuo žmogumi. Kad ir apie ką kalbėtume: ar Noriuose apie karininko A.Juozapavičiaus atminimo įamžinimą, ar apie pagarbą senosioms kalneliuose pasilypėjusioms kapavietėms, ar apie nutiestą kelią per etnografinį Dovydų kaimą, ar apie išpuoselėtą Valės Gasiūnienės sodybą, ar apie iš pelenų pakilusią ir buvusiuose kultūros namuose įkurtą Grūžių bažnyčią visur seniūno žodis gražus, šeimininkiškas ir labai įtaigus. Grūžiuose mus pasitiko mokytoja Zita Dubikaltienė. Ji gražiai papasakojo apie savo miestelį ir jo pagrindinę traukos vietą bažnyčią, čia dirbusius iškilius kunigus. Jei gražiai paprašysite, ji tikriausiai ir jus palydės iki Dovydų kaimo. Ten apžiūrėsite ne tik pavyzdingai tvarkomas brolių J. ir P.Būtėnų, literatų, žurnalistų, rezistentų, bei kun. Lindės Dobilo gimtinių sodybvietes, kaimo kapinaites, bet ir sužinosite, kokie bus orai: mat vienoje sodyboje yra barometras prie klėties prikalta įmantri eglės šakelė (virgulė), kuri ir parodo lis ar bus giedra. Jau ir pavakarys. Dvasią maitinome, o kūnas alksta. Gerai, kad organizatorių viskas suplanuota. Iš Grūžių senuoju keliu atvykstame į Kalneliškį, į nepaprasto darbštumo aštuoniasdešimtmetės Valės Gasiūnienės sodybą. 30 arų plote gausybė augalų, žydinčių ir žaliuojančių, lipančių aukštyn ir šliaužiančių žeme, pasipuošusių mėlynomis, oranžinėmis uogomis, riešutų kekėmis. Šeimininkė, kaip ir jos sodybos pingviniukai ar gandriukai, meili, kalbi, vaišinga, sudiržusiomis rankomis, vėjo ir saulės nugairintu veidu, pavargusiais pečiais. Ji pasitiko ne tik savo sodo sodria žaluma, bet ir savo spaustu sūriu bei raudonu vynu. Skanu prie sode patiesto stalo su savų lauknešėlių kvapais bei seniūno V.Vitkausko dovanotu tortu. Seniūno nuoširdumą ilgai primins mums dovanota vardinė juosta Vaškai. Jis mūsų paklausė: Kodėl ekskursijai pasirinkote mūsų seniūniją? Ar apsirikome? Su mumis keliavo Pasvalio moterų katalikių draugijos pirmininkės Bronės Aukštikalnienės svečias esperantininkas Koneko Joiši iš Japonijos, iš Saitono miesto, žmogus, daug keliavęs po pasaulį. Pagyrė ir jis mūsų mažą lygumų krašto lopinėlį, esantį prie Lėvens ir Mūšos krantų. Tegu ilgai žydės prie aplankytų paminklų mūsų rajono Moterų katalikių draugijos narių padėtos gėlės. Birutė SIMONAITIENĖ Pasvalio rajonas
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |