|
Ryšininko likimas
1944-ųjų vasaros pabaigoje su didžiuliu įniršiu praūžė per Lietuvą Vakarų link Antrojo pasaulinio karo viesulas. Tai buvo karas, pareikalavęs bene daugiausia žmonių aukų ir sugriovimų nei praeityje žinomi karai, sukėlęs abiejų priešiškų pusių pykčio ir žiaurumo simptomus. Visi su nerimu spėliojome: kas bus toliau, kai sugrįš į Lietuvą sovietų okupacija. Žinojome, kokius šėtoniškus pėdsakus ji paliko mums 1940-1941 metais.
Frontas rudeniop galutinai nusistūmė į Vakarus. Padėtis trumpam lyg ir aprimo. Tačiau netrukus įkandin raudonosios armijos vilkosi kruvinas šleifas NKVD kariuomenės daliniai su keista užduotimi: prižiūrėti, kad sovietinės armijos kariai, išbadėję, nežmoniškai išvarginti, nepaspruktų iš fronto ar, atsidūrę beviltiškoje priešo apsuptyje, nepasiduotų į nelaisvę. Pagal karingai nusiteikusio sovietinio socializmo doktriną, karys, net ir netyčia pakliuvęs į priešo nelaisvę, buvo laikomas tėvynės išdaviku ir enkavėdistų tuoj pat sušaudomas arba pasiunčiamas į konclagerį išpirkti savo kaltę.
Kai frontas per Lietuvą nusistūmė Vokietijos link, 1944 metų spalio-lapkričio mėnesiais prasidėjo užfrontės enkavėdistų iš anksto numatytos akcijos: masiškai pasklidę po kaimus, ėmė gaudyti jaunus vyrus, nepanorusius savanoriškai eiti į raudonąją armija. NKVD nesiskaitė su niekuo: nepaisė sučiuptųjų fizinių negalavimų nei kitų rimtų priežasčių, net pagaliau tarptautinės visuotiniai pripažintos konvencijos, skelbusios, jog okupantai neturi nei moralinės, nei juridinės teisės prievarta inkorporuoti okupuotos šalies vyrus į savo kariuomenę. Žinoma, enkavėdistai suimtų vyrų nesiuntė į frontą, nes jais nepasitikėjo, bet grūdo į gyvulinius vagonus ir gabeno į lagerius nepakeliamiems darbams, badui, šalčiui. Į tą nelemtą sūkurį buvau ir aš patekęs, tačiau, ačiū Dievui, pavyko iš gyvulinio vagono pasprukti ir grįžti namo.
Dalis jaunų, darbingų vyrų, nespėjusių pasislėpti, pateko į vergiškų darbų lagerius; likusieji, neradę kitos išeities, metėsi į miškų priedangas. Įvairiais keliais įsigijo ginklų ir nusprendė gintis. Ėmė formuotis partizanų būriai (rinktinės), kurie jungėsi į stambesnes, gerai organizuotas apygardas.
Partizanams reikėjo gauti išsamių informacijų apie politinę padėtį jų veikimo teritorijose, tėvynėje ir pasaulyje; reikėjo apsirūpinti ginklais, maistu, koordinuoti visą veiklą. Todėl jiems buvo gyvybiškai reikalingi ryšininkai. Jais dažniausiai būdavo pagyvenę kaimo žmonės, kuriais buvo galima pasitikėti, jaunos merginos, netgi vaikai. Apie vieną tokį ryšininką ir jo tragišką likimą noriu plačiau papasakoti.
* * *
Vieno kaimo gale, seno beržo paūksmėje, ilgą laiką gumšojo nedidelis kauburiukas, apsinešęs nušiurusia žole. Kas, kada jį supylė ir kodėl, būtent tokioje nuošalioje vietoje, niekas visame kaime ilgai nežinojo. Tačiau kai vieną pavakarę prie kauburiuko pasirodė juodai apsirengusi senyva moteriškė, žmonės ėmė spėlioti, ką tai galėtų reikšti. Nudelbusi liūdną žvilgsnį į kauburiuką, ji be perstojo siūbavo į priekį ir atgal tarsi paslaptinga švytuoklė, kol susiliejo su tamsa.
Pirmieji ją pastebėjo vaikai ir bandė prieiti artėliau. Bet kai juodoji moteriškė perliejo juos šiurpiu žvilgsniu, vaikai pūkšdami skuodė namo.
Kitą pavakarę toji moteris vėl siūbavo toj pačioj vietoj ir kažką pusbalsiu murmėjo. Prietemoje jos kraupiai tamsi figūra kėlė ne tik nuostabą ir baimę, bet ir smalsumą.
Sutemoms tirštėjant, moteriškė atsiklaupė, prilinko prie kauburiuko, tartum prietemos slegiama, ir suleido gumbuotus pirštus į smėlį. Prigludusi ėmė nagais į šalis draskyti sausą smėlį. Kaskart vis įnirtingiau draskė, kaskart vis labiau gludo prie žemės. Paskui kniūbsčia susmuko išilgai kauburiuko ir prapliupo gailia rauda.
Netrukus ne tik šį, bet ir aplinkinius kaimus apibėgo smalsumo banga. Spėliojimų netrūko, tačiau mįslė apie juodąją keistenybę ilgam liko neįminta.
Kaimas pietiniu pakraščiu rėmėsi į dideles palias, pilnas grėsmingai žiojėjančių akivarų. Dėl klastingos jų gausybės retai kas drįso brautis į palių gilumą ir nerizikavo statyti koją ant liumpsinčių kimsų.
Iš kažkur buvo atklydęs toks neūžauga žmogutis, pravarde Pinčiukas, tvirtai įaugęs į palias ir tapęs neatskiriama jų dalimi. Palios jam buvo kaip namai, slėpę nuo žmonių akių. Be ypatingo vargo jis išmaišydavo jas ir vis laimingai iškepėstindavo net nesušlapęs. Vasarą jis dažniausiai ir lindėdavo paliose, tik pavakarėmis išnirdavo kaip šmėkla, apsižvalgydavo ir pagūžomis nuklypindavo į kaimą. Užeidavo į vieną kitą sodybą, pražiodydavo kiemuose šunis, sugirgždindavo trobų duris ir vėl atgal į palias.
O kai spustelėjo pirmieji šalčiai ir paliose nutilo paukščių klegesys, Pinčiukas paliko savo paslaptingąjį prieglobstį ir apsistojo pas našlę Žalienę žiemoti.
Žalienė buvo senyva, įsiligojusi moterėlė. Stūmė Pinčiukas baltas žiemos dienas po našlės pastoge, vėsioje kamaraitėje ant pamestų skudurų krūvos miegojo, plutgaliais mito, bet buvo patenkintas. Savo buičiai buvo labai jau nereiklus.
Retkarčiais jis nudūlindavo į palias ir vidurnakčiais grįždavo atgal. Kaimas, kurį laiką domėjęsis keistu neūžaugos gyvenimo būdu, pamažu pritilo. Tik kai vieną speiguotą naktį supleškėjo okupantams parsidavusio apylinkės pirmininko Ikso bulvinė, visas kaimas sujudo spėlioti, kieno tai darbas, ir tylomis metė įtarimo šešėlį ant Pinčiuko. Tačiau niekas nedrįso jo liesti. Juk neįrodyta.
Kaskart vis nepatikliau kaimo žmonės ėmė į jį žiūrėti. Vienam katė pražuvo, kito vištos iš nakties rastos negyvos greičiausiai Pinčiuko darbas.
O Pinčiukas toliau sau gyveno su našle, svilino sėdynę ant karšto plytsuolio virtuvėlėje, gėrė aitrų svilėsių kvapą ir tingiu žvilgsniu narstė po voratinkliuotus kampus. Taip diena po dienos.
Žalienė jau kelintą kartą pakuždomis, kad sienos nenugirstų, įspėjo savo įnamį:
- Žiūrėk, neprasitark kam nors netyčia, kad aš tavo teta. Ir ko pas mane tūnai nė burbt! Jei jau panūdai už skriaudas skriaudomis atmokėti, žiūrėk, neįklampink manęs! - Ir, prilinkusi prie pat Pinčiuko ausies, drebančiu balsu iššvokštė: - Neduok, Dieve, sužinotų, kad tu dar ir ryšius su partizanais palaikai, enkavėdistai ugnimi paleistų. Ir neužmiršk: slaptu kerštu nieko nelaimėsi, o ir Dievas gali už tai nubausti.
- Nebijok, teta, moku liežuvį valdyti, - padrąsino Pinčiukas Žalienę. O dėl to keršto
gal jo vietoj Iksui turėčiau nusižeminti ir dėkoti?
Gal po savaitės kaimą užgriuvo nauja žinia: dingo apylinkės pirmininko avinas. Ir vėl to paties! Prieš guldamas šeimininkas nuėjo pažiūrėti, ar karvė nesiveršiuoja, - gi nėra avino. Tik tvarto durys iki galo atlapos.
Išieškojo, išbraidžiojo sniegą, perėjo artimiausius kaimynus avino lyg nebūta.
- Bene bus Pinčiuko darbas? spėliojo Iksas.
- Gal tu piktuoju su juo? užklausė kaimynas.
- Rodos, kad ne
- Matai, anądien durnium pavadinai. Kvanktelėjęs, žinok, nekenčia, kai jį durniumi vadini. Gal už tai ir keršija dabar.
- Tai kad nepagautas
Nieko nepadėjo nė milicija, kuri, galima sakyti, nieko ir neieškojo. Tik paklausinėjo, kur kas kaip, pečiais pagūžčiojo, ir viskas. Pats Iksas vėliau rado tik savo avino kailį palių pakraštyje. Gal iš tiesų kas nors keršijo? O kas, jei ne tasai
Žalienė sunerimusi perspėjo Pinčiuką:
- Būk atsargesnis. Tave įtaria.
- Kas įtaria?
- Visi.
- Tegu įtaria. Bene matė!
- Nekalbėk taip. Matė nematė, o prignybti gali. Kam šiais laikais pasiskųsi.
Žiema slinko į pabaigą. Kaimas aprimo, tik apylinkės pirmininkas naktimis nemiegojo, sutemose prie lango knapsojo, dienomis pakiemiais slampinėjo surūgęs, irzlus plūdosi, niekadėjo nesulaukęs.
Vieną šeštadienio pavakarę Žalienė nukrapštė Pinčiuką nuo plytsuolio:
- Eitum nusimaudyti. Kažkokiu raugu atsiduodi. Pirtis, sakė, prikūrenta, šį vakarą vyrai persis.
Pinčiukas neprieštaravo: jei reik, tai reik. Niekada pirty nebuvęs, tik girdėjęs, kad labai smagu karštuose garuose vanotis.
Pirtyje jau šutinosi trejetas vyrų. Neūžauga užlipo ant žemutinės plautų pakopos, susirado apšiurusią vantą ir ėmė vanotis.
- Lipk aukščiau, bus šilčiau, - ragino vyrai.
Paklausė, užsikabarojo ant antros pakopos.
Kažkuris šliūkštelėjo vandens ant karštų akmenų, ir garas tirštais tumulais vuktelėjo ant įšutusių vyrų. Staiga jie susimerkė, čiupo Pinčiuką, užtempė ant aukštutinės pakopos. Šis tik žiopčiojo, neatgaudamas kvapo.
- Paleiskit, negaliu! rėkia nesavu balsu.
Tačiau vyrai, pagauti niršulio, primygo auką prie plautų, užgulė galvą, užlaužė rankas ir vienas per kitą ėmė šaukti prie pat ausų:
- Tu apylinkės pirmininką skriaudi! Tu!..
- Ne, vyručiai, aš nieko
- švokštė dusdamas neūžauga.
- Kas bulvinę padegė? Aviną kas nugnybo? Tu?!
O Pinčiukas jau nerėkia, tik švagžda:
- Leiskit, vyručiai, dūstu
Ar girdit, Iksas mano tėvą išdavė enkavėdistams. Blogas Iksas. Sušaudė tėvą
bet aš nieko blogo nedariau Iksui.
- Na ir užsispyręs, - niršo vyrai ir vis labiau spaudė žmogutį prie lentų.
- Jis mano tėvą
bet aš nieko nedariau
- dar krutėjo Pinčiuko lūpos, tačiau vyrai nė girdėti nenorėjo.
- Garų! Garų dar! sukomandavo kažkuris, ir vandens čiurkšlės vėl šliūkštelėjo ant akmenų.
Mėgaudamiesi išradingu tardymo metodu, vyrai ilgai maigė užsispyrėlį. Patys troško nuo alpinančio karščio, tačiau aukos nesirengė paleisti. Tik kai pajuto, kad Pinčiuko raumenys ėmė pamažu atsileisti, paleido ir galvotrūkčiais nusirito žemyn. O žmogutis liko gulėti ten, viršuje, sudribęs, tartum panoro šilumėlėje pailsėti.
Niekas nematė sutemose dūluojančių siluetų, paskubomis gūrinančių krūvoje seno beržo link.
Metų virtinė pamažu nešė užmarštin ir karo siaubą, ir paslaptingojo Pinčiuko tragediją, tik nepajėgė išplėšti sielvarto iš senos motinos širdies. Toji širdis vedė ją vakarais prie mažo kauburiuko kaimo pakraštyje. Nudelbusi akis į kauburiuką, ji linguodavo ir linguodavo tartum švytuoklė, o klaikia rauda bandė prišaukti iš kurčios nebūties paskutinį savo džiaugsmą.
* * *
Tai tik vienas epizodas iš daugybės skaudžių atsitikimų rezistencinių kovų metais. Tebūna amžina garbė mūsų narsiems partizanams ir jų rėmėjams bei ryšininkams, paaukojusiems savo gyvybes už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, už tai, kad mes šiandien gyvename ne niūriose Sibiro platybėse, o savo tėvynėje. Mus šiandien skiria 60 metų nuo partizaninių kovų pradžios. Šio jubiliejaus proga susimąstykime, ypač tie, kurie sėdi aukščiausiuose valdžios postuose: ar viską padarėme, kad partizanų ir jų rėmėjų aukos, sudėtos ant tėvynės laisvės aukuro, būtų tinkamai įvertintos.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|