Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Parodos
Poezija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Antikrikščioniškos inkvizicijos“ išpuolis Europos Parlamente

Mindaugas BUIKA

Viešai išreiškęs savo krikščioniškąsias pažiūras Rokas Butiljonė (kairėje) ir naujasis Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Duranas Barozas EPA-ELTA nuotrauka

Vatikano atstovų vertinimai

Kaip jau buvo pranešta, Vatikano atstovai gana griežtai reagavo į italų katalikų politiko Roko Butiljonės, paskirto naujuoju Europos Komisijos vidaus reikalų (teisingumo, laisvės ir saugumo) komisaru, atmetimą per klausymus Europos Parlamento pilietinių teisių komitete. Pagrindą šiam atmetimui (santykiu 27 prieš 26) sudarė tai, kad R.Butiljonė viešai išreiškė savo krikščioniškąsias pažiūras dėl homoseksualinių santykių nuodėmingumo, kartu pabrėždamas, jog tai neturės įtakos jo politiniams sprendimams, nes juridiškai homoseksualizmas nėra nusikaltimas. Vėliau komisaras apgailestavo, kad jo pareiškimas sukėlė jautrų nepakantumą ir netgi institucinės krizės pavojų Europos Sąjungos vadovybėje. Tačiau katalikiškuose sluoksniuose tai buvo pagrįstai įvardyta kaip būdingas „laicistinio fundamentalizmo“ šėlsmas, siekiant sumenkinti tikėjimo vaidmenį Europos civilizacijoje.

Spalio 18 dieną Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje pristatydamas naujai išleistą knygą „Popiežius Jonas Paulius II ir popiežiškosios diplomatijos iššūkiai“, kurioje sudėtos Šventojo Tėvo kalbos tarptautinės politikos klausimais, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas sakė, jog pastarieji įvykiai Briuselyje ir Strasbūre patvirtino „galingo kultūrinio, ekonominio ir politinio lobizmo“ veikimą prieš „viską, kas yra krikščioniška“ tarptautinėje plotmėje. Kardinolas R.Martinas, kuris anksčiau daugelį metų yra dirbęs Šventojo Sosto nuncijumi Jungtinių Tautų Organizacijoje, gana emocingai kalbėjo, kad dabartinis priešiškumas Katalikų Bažnyčiai rodo dominavimą „naujos „šventosios inkvizicijos“, kuri pakankamai piniginga ir arogantiška“.

Šie kraštutiniam sekuliarizmui atstovaujantys įtakingi lobistai bando pasiekti, jog „Popiežiaus ir Katalikų Bažnyčios balsas būtų kuo rečiau girdimas, ypač turtingų ir klestinčių Vakarų valstybių terpėje“.

Nors nebuvo minimos konkrečios grupės ar individai, atsakingi už šiuos veiksmus, iš kardinolo R.Martino kalbos galima suprasti, kad reikia turėti omenyje laicistų vyraujamas vyriausybes (kurios, pavyzdžiui, užkirto kelią krikščionybės paminėjimui naujojoje Europos Sąjungos Konstitucijoje), liberalią žiniasklaidą, tarptautines organizacijas, siekiančias išstumti religiją iš viešųjų debatų. Šios jėgos, nors tiesiogiai dar neišdrįsta rodyti neapykantos tikėjimui, tačiau veikia per „bauginimą, viešą paniekinimą, kultūrinę diskriminaciją ir marginalizaciją“ – viską, kas yra krikščioniška.

Tos laicistinio spaudimo grupės stengiasi paneigti lytinio tapatumo vaidmenį, tyčiojasi iš tradicinės šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, rengia išpuolius prieš gyvybę per abortų įteisinimą ir eksperimentų su žmogaus embrionais rėmimą. Savaime suprantama, šios grupės deda pastangas, kad katalikams politikams nebūtų vietos ES Komisijoje: tokia yra „išniekinta demokratija“, kuri remiasi aksioma, „jeigu mums nepritari – eik lauk“, sakė kardinolas R.Martinas. Tai buvo griežti žodžiai dėl pastarųjų tendencijų Europos Sąjungos vertybinėje politikoje, tačiau ne vienintelė Šventojo Sosto kritika kilus problemoms dėl R.Butiljonės nominavimo. Anksčiau, spalio viduryje, duotame interviu italų dienraščiui „La Repubblica“ Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas taip pat nusiskundė dėl krikščionių politikų diskriminavimo europinėse institucijose.

Žvelgdamas į daugiaamžę Bažnyčios istoriją jis pažymėjo, kad krikščionys yra ne kartą patyrę izoliacijos ir nepakantumo pavojus. „Bažnyčios gyvenimas per 2000 metų visada buvo paženklintas įvairių sunkumų, ji kartais susidurdavo su kliūtimis, kurios atrodė neįveikiamos“, - aiškino kardinolas A.Sodanas. Todėl dabar nereikia per daug stebėtis dėl to, kas atsitiko Europos Sąjungoje – žymiai svarbiau yra drąsiai „su pasitikėjimu ir atkaklumu žvelgti į priekį, tikint, kad tiesa vis tiek triumfuos“. Jis sakė, kad Europa neturėtų užmiršti savo autentiškos istorijos, savųjų krikščioniškų šaknų, iš kurių išaugo europinė civilizacija. „Manau, jog polinkis į moralinį reliatyvizmą, doktrininį agnosticizmą netrukus bus įveiktas, ir pagaliau tiesa triumfuos“, - tvirtino Vatikano valstybės sekretorius.

Telieka tik apgailestauti, kad ginant tikėjimo viešumo reikalus Briuselyje kol kas beveik nesigirdi balso iš valstybinį ateizmą patyrusių pokomunistinių Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, atstovų. Vienas Europos Parlamento narys iš buvusios sovietinės respublikos, matyt, supainiojęs Europos Sąjungą su jam labiau įprasta Sovietų Sąjunga, patarė R. Butiljonei „laikyti liežuvį už dantų“. Iš tikrųjų buvusioje sovietinėje imperijoje stengtasi visiems užčiaupti burnas, ypač dėl religijos, deja, kol kas panašiai elgiamasi masoniškosios doktrinos pritvinkusiose ES valdymo struktūrose.

Moralės klausimai politikos plotmėje

Stebint praėjusios kadencijos Europos Parlamento darbą, - krikščioniškuoju požiūriu dabartinė jo sudėtis nėra geresnė, - buvo galima iš anksto numatyti, kad R.Butiljonė buvo „paženklintas“ nepatvirtinti naujuoju Europos Komisijos nariu, ir tereikėjo tik išprovokuoti klausimą apie homoseksualumo „nuodėmingumą“, kas ir buvo profesionaliai padaryta. Tarptautinė laicistinė žiniasklaida, ta proga apžvelgdama 56 metų krikščionių demokratų politiko ir filosofijos profesoriaus veiklą, kaip pirmąją „nuodėmę“ nurodo jo draugystę su popiežiumi Jonu Pauliumi II ir buvimą Vatikano patarėju. Netolimoje praeityje Europos Parlamentas yra priėmęs rezoliucijas, kritikuojančias Šventojo Sosto ir Katalikų Bažnyčios nusistatymą prieš kontracepciją, perspėjančias Popiežių „nediskriminuoti“ homoseksualų. Vienoje rezoliucijoje, siūlant radikaliosioms feministėms, netgi patariama suteikti moterims lygias teises bažnytinėje hierarchijoje, taip nesibodint kištis į kanonų teisės sritį. Pastarąjį Europos Parlamento dokumentą Vatikano radijui vadovaujantis kardinolas Robertas Tučis pavadino „laicistinio fundamentalizmo“apraiška.

R.Butiljonės antroji „nuodėmė“ yra nusistatymas prieš dirbtinį apvaisinimą ir eksperimentus su žmogaus embrionais, kam Europos Parlamentas skiria dešimtis milijonų eurų. R.Butiljonė, kaip tikras katalikas, pasisako prieš abortų legalumą, ir tai Briuselyje gali sukelti tik neapykantą. Kai 2002 metais JAV prezidento Dž.Bušo administracija nutraukė Jungtinių Tautų gyventojų fondo UNFPA finansavimą, nes ši institucija remia komunistinės Kinijos „vieno vaiko šeimos“ politiką su prievartiniais abortais, Europos Komisija skubiai surado lėšų šio fondo biudžetui kompensuoti. Šiemet Jungtinės Valstijos vėl pranešė nesuteiksiančios UNFPA numatytų 34 mln. dolerių, nes fondas toliau veda agresyvią gimstamumo ribojimo politiką Kinijoje ir trečiajame pasaulyje, prie to ribojimo priemonių priskiriant ir abortą. Reaguodama į šį sprendimą Europos Komisija pranešė pervesianti UNFPA papildomus 75 mln. dolerių šalia jau išskirtų 233 mln. į fondo biudžetą. Tokį Europos Komisijos elgesį, kai, esant mūsų žemyne demografinei krizei su atitinkamomis socialinėmis pasekmėmis, bandoma panašią padėtį sukurti ir trečiajame pasaulyje, kai kurių ekspertų nuomone, galima vadinti rasistiniu. R.Butiljonė, keturių vaikų šeimos tėvas, būdamas Europos Komisijos nariu, žinoma, tam prieštarautų.

Didele jo „nuodėme“ laikyta pastaba, kad šeima pirmiausia skirta moterims vaikų gimdymui ir auginimui vyro globoje ir kad vienišos motinos yra prastas sprendimas. Be abejonės, aršios feministės į atsidėjimą šeimai ir tuo labiau į vyro globą žiūri labai skeptiškai. Dabar, kai daugelyje Europos šalių nesantuokiniai vaikai sudaro beveik pusę ir daugiau visų naujagimių ir kai skiriasi kas antra šeima (Lietuvoje beveik du trečdaliai), J.Butiljonės pagrįstas perspėjimas dėl vienišų motinų problemiškumo kažkodėl buvo priimtas kaip „nepagarba“ moterims.

Taip pat yra sunku suprasti, kodėl jo pastaba, kad homoseksualiniai santykiai yra nuodėmė, buvo prilygintas tos orientacijos asmenų įžeidimui. Juk visi nesantuokiniai seksualiniai santykiai – homo ar hetero – yra nuodėmė: toks yra tradicinis krikščionių mokymas ir dvasiškai bei fiziškai sveiko gyvenimo pagrindas. Seksualiniai santykiai yra teisėti tik santuokoje gyvenantiems žmonėms, o santuoka savo prigimtimi ir krikščionišku mokymu yra atvira gyvybei vyro ir moters jungtis visam gyvenimui. Kadangi santuoka tarp tos pačios lyties asmenų yra negalima, tai ir homoseksualiniai santykiai visais atvejais yra nuodėmingi. Taip mokydama Bažnyčia nesmerkia homoseksualios orientacijos žmonių, bet sielovadiškai jais rūpinasi, padėdama gyventi skaistų gyvenimą.

Taigi R.Butiljonė ta pačia, tik platesne prasme būtų pasakęs, jeigu būtų pareiškęs, kad visi nesantuokiniai seksualiniai santykiai (liaudyje tradiciškai vadinami „paleistuvavimu“) yra nuodėmė. Įdomu, kaip į tokią pastabą per klausymus būtų reagavę Europos Parlamento pilietinių teisų komiteto nariai? Turbūt kad paleistuvavimas nėra skatintinas, tačiau juridiškai nėra nusikaltimas. Tą patį iš esmės R.Butiljonė pasakė ir apie homoseksualinius santykius, tad bandymas už tai jį pasmerkti aiškiai niekuo nepagrįstas. Juk viena iš kliūčių, numatomų derybų dėl Turkijos stojimo į Europos Sąjungą pradėti, buvo tos šalies parlamente neseniai rengtas įstatymas dėl teisinės atsakomybės už santuokinę neištikimybę. Europiečiai teisingai turkams sakė, kad santuokinės neištikimybės neskatina, tačiau toks įstatymas prasilenktų su ES galiojančiomis normomis ir būtų diskriminacinis. (Kažkodėl šiuo atveju kalbama apie moterų diskriminavimą, nors santuokinė ištikimybė yra aktuali abiem lytims). „Daugelis dalykų gali būti laikomi nemoraliais, kurie tačiau negali būti uždrausti įstatymu“, - aiškino R.Butiljonė, kai buvo klausinėjamas apie homoseksualumą.

Nepasitikėjimo galimybė balsavime buvo didelė

Balsavimo Europos Parlamente dėl naujosios Europos Komisijos tvirtinimo, kuris buvo numatytas spalio 27 dieną, išvakarėse jos paskirtasis pirmininkas Žoze Manuelis Barozas buvo nusiteikęs ryžtingai nekeisti jos sudėties, nepaisant socialistų frakcijos perspėjimo, kad negaus daugumos, kol nebus pakeistas vidaus reikalų komisaru siūlomas R.Butiljonė. Tačiau, matyt, dar kartą apsvarstęs galimų „už“ ir „prieš“ balsų „aritmetiką“, atėjus balsavimo laikui, paprašė jį atidėti, ir naujoji ES „vyriausybė“, savo darbą turėjusi pradėti lapkričio 1 dieną, liko nepatvirtina. „Man reikalingas ilgesnis laikas šiai problemai apsvarstyti ir konsultacijai su Europos taryba (kurią sudaro komisarus siūlančių nacionalinių vyriausybių vadovai),… kad mes gautume stiprią paramą naujajai Komisijai“, - kalbėjo Ž.Barozas Europos Parlamento posėdyje.

Taigi galima sakyti, jog Ž.Barozui lemiamu momentu pritrūko tvirtumo, kurį, pavyzdžiui, parodė Izraelio premjeras Arielis Šaronas, kuris, nepaisydamasant visų perspėjimų ir net grasinimų, spalio 26 dieną pateikė šalies parlamentui (knesetui) balsuoti savo planą dėl žydų kolonistų iškėlimo iš Gazos sektoriaus ir gavo reikiamą pritarimą, nors kai kurie net jo vyriausybės nariai su juo nesutiko ir buvo nušalinti. Kita vertus, kai kalbama apie moralės arba tikėjimo reikalus, „aritmetika“ Europos Parlamente šiuo metu iš tikrųjų yra nepalanki, net jeigu ir dešinieji iš Europos liaudies partijos (krikščionys demokratai ir konservatoriai) turi didžiausią frakciją. Juk anksčiau minėti antikrikščioniški dokumentai buvo priimti EP buvusioje kadencijoje, kai dešinieji turėjo netgi didesnę daugumą nei dabar.

Vokiečio krikdemo Hanso Gerto Pioteringo vadovaujama Europos liaudies partijos frakcija yra didžiausia (268 deputatai) ir oficialiai remia taip pat dešiniesiems atstovaujantį Ž. Barozą. Tačiau krikščioniškų nuostatų (šiuo atveju R.Butiljonės palaikymo) reikaluose visada atsiranda daugiau ar mažiau nepritariančiųjų, ypač tarp britų konservatorių, kurių bent 20, kaip manoma, būtų balsavę prieš naująją Europos Komisiją. Antroje pagal dydį vokiečio Martino Šulco vadovaujamoje socialistų frakcijoje (200 deputatų) drausmė yra geresnė, ypač kai jie nori parodyti nepritarimą Bažnyčiai. Kartu su socialistais dažniausiai į bloką sueina komunistai su žaliaisiais, taip sudarydami didžiausią 282 deputatų koaliciją Europos Parlamente, turinčiame 732 narius. Dar pridėjus daugumą iš trečiosios 88 deputatus turinčios liberalų frakcijos – nors jos lyderis nuosaikių pažiūrų anglas Greimas Vatsonas kvietė paremti naująją Europos Komisiją, tačiau, ko gero, bent 50 liberalų deputatų būtų balsavę „prieš“ – bei kitų mažesnių grupių deputatus, nepritarimas Ž.Barozo siūlomai komisarų sudėčiai buvo beveik garantuotas.

Galimo nepasitikėjimo pareiškimo balsuojant tikimybę stiprino daugelio parlamentarų nuomonė, kad kai kurie paskirti komisarai, ypač iš Rytų Europos šalių, yra nepakankamos kvalifikacijos. Taip pat europinėse struktūrose vyraujant antiamerikietiškam tvaikui, daliai deputatų iš kairiojo politinio bloko galėjo nepatikti, kad Ž.Barozas, anksčiau buvęs Portugalijos dešiniųjų vyriausybės vadovu, reiškė paramą JAV karinei akcijai Irake. Be to, kairiesiems R.Butiljonės kandidatūra galėjo neįtikti ne tik dėl katalikiškų nuostatų, bet ir dėl to, jog jis yra Italijos premjero Silvijaus Berluskonio patikėtinis. S.Berluskonis - ne tik religingojo JAV prezidento Dž.Bušo artimas sąjungininkas, - Briuselio veikėjams tai „didelė nuodėmė“, - bet ir yra įžeidęs Europos Parlamento socialistų lyderį M.Šulcą, prilygindamas jį nacių konclagerio prižiūrėtojui.

Tokių intrigų aplinkybėmis Ž.Barozas, vengdamas gilinti krizę Europos Sąjungos vadovybėje, kur dabar po įvykusios plėtros juntamas nemažas sąmyšis, bei nenorėdamas patirti asmeninį pralaimėjimą (liepos mėnesį EK pirmininku Europos Parlamente jis buvo patvirtintas balsų santykiu 413 prieš 251) , nusprendė nerizikuoti. Atidėjus balsavimą dėl Europos Komisijos gal net iki gruodžio pradžios, jos siūloma sudėtis gali šiek tiek pakisti.

Spalio 28 dieną Vatikane susitikęs su ankstesnės Europos Komisijos pirmininku Romanu Prodžiu – ši komisija, kaip ir jos pirmininkas, dėl susidariusių minėtų aplinkybių darbą turės kelioms savaitėms pratęsti – popiežius Jonas Paulius II linkėjo, kad naujos Komisijos sudarymo procesas būtų sėkmingai užbaigtas savitarpio supratimo ir visų Europos Sąjungos institucijų bendradarbiavimo dvasia.

© 2004 "XXI amžius"