| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Neketina palikti scenos
Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje, akompanuojant vargonais prof. L.Digriui, giedojo Virgilijus Noreika. Daugelyje pasaulio šalių scenų pasirodęs tenoras mielai sutiko atsakyti į keletą XXI amžiaus klausimų. Be solinių koncertų, kuo dar užsiimate, būdamas Vilniaus muzikos akademijos profesorius? Nacionaliniame operos ir baleto teatre prieš dvejus metus buvo įkurta operos studija. Joje tobulinasi aštuoni jauni talentai, kurių dauguma yra baigę Muzikos akademiją. Aš esu jaunųjų dainininkų meno vadovas. Operos ir baleto teatro mažojoje scenoje esame pastatę spektaklį Sevilijos kirpėjas. Lapkričio 23-iąją jį rengiamės parodyti teatro didžiojoje scenoje. Kuris jums titulas - maestro ar profesorius - arčiau širdies? Abu titulai turi vienodą reikšmę. Maestro - tai mokytojas. Kai dainuoju, noriu, kad mane vadintų solistu Virgilijumi Noreika. O kai sako, dainuos profesorius, man nesinori vien tokiu būti. Žinoma, tai vienas kito neįžeidžiantys žodžiai. Tačiau aš dar noriu pabūti scenoje. Šiandienis menininkų gyvenimas yra pakankamai sunkus. Jums teko nemažai iškentėti, vos ne tremtiniu pabūti. Kaip vertinate tokį savo gyvenimo periodą? 1993-1994 metais teko profesoriauti Venesueloje. Grįžęs iš ten, gimtinėje jau radau šiltesnį mikroklimatą. O į Estiją vykau savo noru. Iš Lietuvos išvažiavau tuo laikotarpiu, kai gaunantiems pensiją buvo uždrausta dirbti. Tuo metu buvau kupinas jėgų ir neketinau sėdėti sudėjęs rankas. Kaip tik tada Estijos muzikos garsenybės pakvietė mane vadovauti šios šalies aukštajam dainavimo parengimui. Čia man buvo patikėtos skyriaus vedėjo pareigos. Estijoje dirbau penkerius metus, nors praktiškai - pustrečių metų. Pusę mėnesio būdavau Lietuvoje, kita jo pusė pralėkdavo mums svetingoje Estijoje. Esate matęs nemažai pasaulio šalių. Kuri iš jų jums paliko maloniausią įspūdį? Labai patiko Italija, tačiau be galo myliu ir savo gimtąją Lietuvą. Ruduo ilgas, nors galėtų būti daugiau saulės. Už lango pliaupia lietus ir negali išeiti į gatvę, pasivaikščioti. Bet tai ar ne pats mieliausias kraštas? Kažkur jau išvykusieji grįš namo, kur jie dėsis. Man atrodo, jog per daug verkšlename. Nemažai važinėju po Lietuvą. Matau, kaip kyla nuostabūs namai, kiek mašinų zuja keliuose. Ne vien milijonieriai juos stato, ne vien jie jomis važinėja. Dėkoju už atsakymus. Kalbėjosi Bronius VERTELKA Panevėžys Autoriaus nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |