|
Pergalės ar okupacijos jubiliejus?
Petras KATINAS
Visa Rusijos žiniasklaida laikraščiai, žurnalai, televizijos ir radijo kanalai skelbia straipsnius, transliuoja laidas, rodo stalininių laikų kino filmus, amžininkų prisiminimus, istorikų vertinimus apie praėjusį Antrąjį pasaulinį karą, Rusijoje ir kai kuriose komunistinių įpročių neatsisakančiose posovietinėse šalyse tradiciškai tebevadinamu didžiuoju tėvynės karu. Taip rengiamasi iškilmingam didžiosios pergalės 60-mečio minėjimui 2005 metais. Tose publikacijose ir laidose senu sovietinių laikų stiliumi šlovinamas neregėtas Raudonosios armijos didvyriškumas, ypač didžiausio pasaulio istorijoje karo vado generalisimo Josifo Stalino nuopelnai. Taip pat nuolat primenama, kokia dėkinga turi būti Maskvai Europa, išlaisvinta nuo hitlerinio fašizmo. Apgailestaujama, kad išlaisvintoji Rytų ir Vidurio Europa, neseniai išsilaisvinęs iš komunizmo jungo senasis žemynas, o ypač Baltijos šalys visiškai nemini savo išvadavimo 1944-1945 metais, dargi šlovina savo karius ir buržuazinius nacionalistus, kurie esą šaudė į nugaras didvyriškiems Raudonosios armijos kariams. Taip pat itin piktinamasi, jog Baltijos šalyse visiškai negerbiami sovietinės armijos veteranai, bolševikiniai partizanai ir šaunūs čekistai, labai daug prisidėję prie lietuvių, latvių ir estų tautų išvadavimo. Aišku, tokių istorikais pasivadinusių propagandistų pateikiamuose dokumentuose, atsiminimuose nėra nė žodelio, ką tie išvaduotojai padarė Baltijos tautų žmonėms, kiek ištrėmė į Sibirą, nužudė gulago koncentracijos stovyklose, kiek sudegino nekaltų žmonių kaimų ir sodybų, kiek apskritai dėl to išvadavimo žmonių žuvo. Antai visai neseniai paskelbtoje rusų istoriku pasivadinusio kažkokio Michailo Krysino (lietuviškai tai skambėtų žiurkinas) knygoje Pabaltijys tarp Stalino ir Hitlerio pateikta grubiausių istorijos klastočių. Ne tik tai, jog Latvijoje ir Estijoje buvo suformuoti savanoriški esesininkų batalionai, žiauriai žudę tarybinius žmones. Jokių masinių sovietų vykdytų trėmimų, pasirodo, išvis nebuvo. Ypač piktinamasi pokario partizaniniu judėjimu, labiausiai Lietuvoje. Tačiau net M.Krysinas nedrįso apkaltinti, kad partizaninį judėjimą Lietuvoje organizavo hitlerininkai, ką dar visai neseniai įrodinėjo dauguma netgi Lietuvos istorikų. Labai įdomiai traktuojamas Lietuvos vietinės rinktinės, vadovaujamos generolo P.Plechavičiaus, sukūrimas. Netgi M.Krysinas nedrįsta tvirtinti, jog tai buvo hitlerininkų sumanymas, o tiktai vietinių buržuazinių nacionalistų bandymas neleisti atkurti Lietuvoje sovietų valdžios. Apie partizaninį judėjimą pokario Lietuvoje M.Krysinas savo knygoje rašo: Lietuva buvo vienintelė Pabaltijo respublika, kurioje nacionalinis pasipriešinimas kilo stichiškai, be vokiečių specialiųjų tarnybų vadovavimo ir kontrolės. Taigi net šis rusofilas nedrįsta pasinaudoti kagėbistų skleista ir tebeskleidžiama dezinformacija, jog buržuaziniai nacionalistai jau iš anksto rengėsi sovietinių aktyvistų žudynėmis. Primenama, kad, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, kur buržuaziniai nacionalistai buvo sunaikinti ir nutraukė pasipriešinimą išvaduotojams jau 1947 metais, Lietuvos partizanai dar 1952 metais su ginklu priešinosi okupaciniam režimui.
Išvadose apie buržuazinius nacionalistus Pabaltijyje M. Krysinas konstatuoja: Mūsų dienomis Pabaltijyje matome tą patį kolaborantų ir buvusių SS legionierių atgimimą, tą patį nacionalinės neapykantos kurstymą, tą patį turto perdalijimą turintiems valdžią, didelei plačiųjų masių nelaimei. Norisi pasakyti: negalima kurti nepriklausomybės kurstant nacionalinį priešiškumą, kas tapo madingu dalyku ne tik Pabaltijyje. Nežinia, kur M.Krysinas ir kiti Rusijos istorikai bei publicistai, šlovinantys Stalino žygdarbius, įžiūri tą nacionalinės neapykantos kurstymą Baltijos šalyse. Juk jeigu ta neapykanta ir kurstoma, tai tiktai panašiose knygose, leidžiamose Rusijoje, jau nekalbant apie patriotinę imperinę spaudą. Labai dažnai, kalbant apie Baltijos šalis ir Ukrainą, žodis nepriklausomybė demonstratyviai rašomas kabutėse. Savo knygą M.Krysinas užbaigia žodžiais: Mitas apie kovą už nepriklausomybę, kurią neva vedė estai, latviai ir lietuviai po Trečiojo reicho vėliavomis priešbolševizmą, tapo 1990 metais pagrindine Pabaltijo respublikų ideologija.
Kaltindama Baltijos šalis ir kitas Europos valstybes nedėkingumu Maskvai už išvadavimą, Maskvos propaganda stengiasi nutylėti vieną labai svarbų dalyką. Juk nugalėtoji Vokietija jau sumokėjo Sovietų Sąjungai ir jos tuometiniams sąjungininkams milžinišką kontribuciją. Negana to, sovietai tiesiog begėdiškai išvogė garsiausių Vokietijos muziejų ir galerijų, privačių kolekcijų meno ir kultūros lobius, iš savo okupuotos zonos išvežė fabrikų ir gamyklų įrengimus, staklynus. Ką jau kalbėti apie masines taikių žmonių žudynes, ypač Rytprūsiuose. Tam aprašyti nepakaktų ištisų tomų. Bet ir nuo to, kas parašyta apie Raudonosios armijos elgesį, jai įžengus į Vokietijos teritoriją, apima šiurpas. Pavyzdžiui, išvadavus Rytprūsius, Pomeraniją, raudonarmiečiai pirmiausia apiplėšė visus civilius pabėgėlius, bėgusius į Vakarus nuo išvaduotojų.Tačiau ne turto ir daiktų atėmimai buvo baisiausia. Baisiausia buvo masiniai moterų, senų, jaunų ir visai dar vaikų, prievartavimai. Per patį trumpiausią laikotarpį Rytprūsių žemė, ikikarinės Vokietijos žemės ūkio produktų aruodas, buvo neregėtai nusiaubta: išvežtos visos maisto atsargos, gyvuliai bandomis išvaryti į Rytus. Todėl netrukus prasidėjo badas. Žmonės iš pradžių mirė šimtais, vėliau ir tūkstančiais. Laidoti nebuvo kam: lavonai, ilgai gulėję neužkasti, skleidė nepakeliamą dvoką. Gyvieji gilesnių duobių iškasti neturėjo jėgų, todėl nuogus mirusiuosius vertė į pakelės griovius. Badas buvo toks baisus, jog rinkoje prekiauta vaikų ir moterų mėsa. Aukas nužudydavo čia pat, griuvėsiuose.
Nepaisant to, Vokietija iki šiol moka nemažus pinigus hitlerinių koncentracijos stovyklų kaliniams, išvežtiems darbams į Vokietiją asmenims. Tas kompensacijas gauna ir Lietuvos piliečiai, tiesa, tik per Rusiją. Vienas Saksonijos universiteto profesorius sakė, kad vokiečiai, prisiimdami kaltę dėl praėjusio karo žiaurumų, nejaučia jokios neapykantos nugalėtojams, nors jie ir priversti atgailauti dažnai už tai, ko jie niekada nepadarė. Bet vokiečius labiausiai piktina tai, jog tie pinigai ir kita humanitarinė pagalba Rusijoje begėdiškai išvagiama ir nepatenka tiems, kuriems ji skiriama.
Rusų rašytojas Aleksejus Varlamovas, pats praėjęs karo frontus, neseniai priminė ultrapatriotams, kad niekur pasaulyje neminima 1941 m. birželio 22 d., kai prasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Nemini, nes visi žino, jog niekas kitas, o Berlynas ir Maskva, sudarę Molotovo-Ribentropo paktą, faktiškai abu pradėjo karą ne 1941 m. birželio 22 d., o kur kas anksčiau 1939 m. rugsėjo 1-ąją, kai Hitleris užpuolė Lenkiją, o po dviejų savaičių į Lenkiją įsiveržė ir Stalinas. Štai ką rašo rusų rašytojas, karo veteranas A.Varlamovas: Bolševikinė revoliucija, raudonasis teroras, Stalino gulagai, kolektyvizacija visa tai naikino Rusiją XX amžiuje. Tačiau pribaigė ją karas, o jo pasekmes skaudžiai jaučiame iki šiol. Beje, tai pastebėjo ne vien A.Varlamovas, bet ir visame pasaulyje žinomas kitas rusų rašytojas, irgi karo dalyvis Viktoras Astafjevas, kuris savo knygoje Užmušti ir prakeikti rašė tą patį, prilygindamas 1945 metų pergalę pralaimėjimui. V.Astafjevas už savo knygą, išverstą į daugelį pasaulio kalbų, buvo iškoneveiktas kaip praradęs patriotizmo jausmą, šmeižiantis sovietinius karo vadus ir didžiausią žmonijos kraugerį Staliną. (Gaila, kad nedaug yra lietuvių, perskaičiusių šią knygą ir įsisąmoninusių joje pateikiamas nepaneigiamas tiesas.) Šis kraugerys , ypač po V.Putino atėjimo į Kremlių, vis labiau šlovinamas ne tik kaip išmintingiausias Sovietų Sąjungos vadovas, bet ir kaip genialus karo vadas. Nesuskaičiuojamose publikacijose jam priskiriamas pagrindinis vaidmuo sutriuškinant hitlerinę Vokietiją. Jeigu objektyviai paskaičiuotume, kiek Sovietų Sąjunga prarado žmonių tik prie Maskvos, Stalingrado, Leningrado blokados metu ar Kursko mūšyje, kur šimtai tūkstančių žmonių, visiškai neapmokytų rekrūtų, buvo siunčiami į mirtį ne tik būdami išbadėję, bet ir su vienu šautuvu keliems, ta pergalė nebūtų tokia jau saldi. Tas milžiniškas aukas buvo galima bent iš dalies paaiškinti, jog reikėjo žūtbūtinai apsiginti. Tačiau kaip paaiškinti tai, kad, 1944-1945 metais išlaisvinant Europą, liaupsinamas maršalas G.Žukovas paaukojo šimtus tūkstančių savų kareivių gyvybių, kai be tų aukų buvo galima visiškai apsieiti. Juk hitlerinės Vokietijos karo mašina jau buvo beveik visiškai sunaikinta. Tačiau Stalinas ir G.Žukovas į mirtį siuntė, kaip jau ir buvo įprasta, šimtus tūkstančių karių, nors galėjo paprasčiausiai apsupti vokiečių pozicijas ir jie būtų patys pasidavę. Ypač daug gyvybių buvo paaukota šturmuojant Berlyną. Mat buvo nuspręsta žūtbūt užimti Vokietijos sostinę gegužės 1-osios garbei. Kariai buvo varomi į tikrą mėsmalę, nereikėjo net statyti pontoninių tiltų per upę, nes sovietų kariai žygiavo per savo žuvusių draugų kūnus. Nesiskaitant su jokiomis aukomis buvo siekiama užgrobti kuo daugiau Europos valstybių ir įkurti ten komunistinius liaudies demokratijos režimus.
Šį kartą 60-ąsias Antrojo pasaulinio karo metines rengiasi paminėti ir Lietuvos kairiųjų valdžia. Premjeras A.Brazauskas dar rugsėjo 15 dieną pasirašė potvarkį dėl darbo grupės sudarymo minėti Antrojo pasaulinio karo pabaigos šešiasdešimtmetį, atsižvelgiant ir į Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, Respublikinio komiteto bei valstybinių institucijų pasiūlymus. Aišku, tie antihitlerinės koalicijos veteranai beveik visi užkietėję stalinistai ir Lietuvos nepriklausomybės priešai, nors kartais ir turintys lietuviškas pavardes.
Šioje darbo grupėje Antrojo pasaulinio karo pabaigos šešiasdešimtmečio renginiams koordinuoti ir organizuoti yra gana įdomių asmenybių. Tai pagarsėjęs sovietinę praeitį šlovinantis, Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacijos respublikinio komiteto pirmininkas P.Eidukas, Premjero patarėjas V.Kavaliauskas, sovietmečiu šnipinėjęs JAV, ypač tarp išeivių (slapyvardė Karalius), Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaitis, ne kartą užsipuolęs Vietinės rinktinės kūrėją didį Lietuvos patriotą generolą P.Plechavičių. Žinoma, toje grupėje nuolatinis panašių komisijų narys sovietinių stribų šlovintojas Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvos istorijos katedros profesorius L.Truska, buvęs aukštas sovietinių laikų nomenklatūrininkas, dabar vidaus reikalų viceministras Z.B.Kazakevičius, neišsižadėjęs principų kairiųjų veikėjas švietimo ir mokslo viceministras R.Vaitkus bei panašūs veikėjai. Ir nė vieno Vietinės rinktinės atstovo, partizano. Nesunku įsivaizduoti, ką pasiūlys šitokia darbo grupė. Sklando kalbos, jog karo pabaigos proga rengiamas susitaikymo projektas netgi tarp buvusių stribų ir partizanų. Tuo pačiu stiliumi, kaip buvo sutaikinti buvusios Armijos krajovos ir Vietinės rinktinės kovotojai. Be to, kam iš viso Lietuvai reikia minėti tas metines? Juk prieš 60 metų įvyko antroji ir pati žiauriausia Lietuvos okupacija, kurios pasekmes jau aptarėme. Nereikėtų pamiršti, jog tarp vadinamųjų Antihitlerinės koalicijos veteranų pilna nusikalstamų represinių struktūrų, tokių kaip NKVD, MVD, NKGB, MGB, Smerš tarnyboje ir panašiose tarnavusiųjų. Apie tuos, kurie būdami fronte, lietuvių tautai nenusikalto, čia nekalbame, be to, dauguma jų jau paliko šį pasaulį. Argi tokius galima vadinti veteranais, jeigu, pavyzdžiui, Smerš smogikai šaudė savus, kai tie, vokiečių spaudžiami, bandydavo trauktis iš mūšio lauko. O MVD, NKVD ir panašių struktūrų daliniai tebuvo užnugario žiurkės, dalijosi ordinus, medalius ir antpečius net neuostę parako.
Kaune spalio 9 dieną įvykusioje konferencijoje Organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo prieš agresorius ištakos buvo priimtas kreipimasis į Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę, kuriame prašoma suteikti Antrojo pasaulinio karo dalyvių statusą kovojusiems ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir Vokietijos pusėje, taip pat ginkluoto pasipriešinimo dalyviams-kariams savanoriams. Vargu ar tas prašymas bus išgirstas. Ypač matant, kaip A.Brazausko partijos veteranai ir naujokai, K.Prunskienės valstiečiai ir V.Uspaskich rengiasi atkurti Lietuvoje rusišką tvarką. Kaip ta proga neprisiminsi rusų rašytojo Nobelio literatūros premijos laureato Aleksandro Solženicyno Gulago archipelago, kuriame jis aprašė, kaip Ježovo-Berijos žinyba kriminalinius nusikaltėlius, tai yra užkietėjusius žmogžudžius, vagis ir plėšikus, priskyrė socialiai artimų kategorijai, o visus kitus paskelbė socialiai pavojingais. Dabar šie socialiai artimi susivienijo ir deda Lietuvos žmonėms naujus vergystės pavalkus. Taigi tą pergalės šešiasdešimtmetį jie tegul ir mini. Kažin ar yra dar pasaulyje valstybė, kuri minėtų ir gerbtų savo okupaciją ir jos vykdytojus, svetimus atėjūnus ir savus kolaborantus.
© 2004 "XXI amžius"
|